VEDOS (Prasthana traya)

Žinių gavimo būdai:

vedu literatura Kiekvienas išsilavinęs žmogus sugeba atskirti nuomonę nuo žinių. Savo mintis apie pasaulio reiškinius gali išsakyti kiekvienas, bet jei jos nepagrįstos žiniomis, tai tik parodo asmenybės kvailumą. Taigi, visos mūsų žinios turi būti pagrįstos, kitaip jos virsta tikėjimu, sentimentais, įsitikinimais, prietarais. Norėdami būti tikri, kad įgytas žinojimas yra teisingas pirmiausia pradedame tirti šaltinius, iš kurių jis mus pasiekė. Egzistuoja įvairūs informacijos gavimo būdai, bet jų reikšmė ir patikimumas yra nevienodi. Sanskrito kalba žinių šaltinis yra vadinamas pramana, o pažinimo objektas (informacija, kurią pateikia žinių šaltinis) – pramėja.

Indijos tradicija mini ne vieną pažinimo šaltinį. Svarbiausi iš jų yra trys:

pratjakša pramana – tiesioginė arba jutiminė patirtis (empirizmas). Pratjakšaišvertus iš sanskrito reikštų tai, kas yra prieš akis.
anumana pramana – išvada (išvedimas). Pažodžiui reiškia – žinias, kurios seka iš paskos. Mes matome ryšius tarp įvairių objektų ir pagal požymius nusprendžiame, kad turi egzistuoti arba tam tikras objektas, arba ryšys tarp tam tikrų objektų. Turimos žinios sudaro pagrindą atsirasti kitoms, bet netiesiogiai, išvedimo būdu.
šabda pramana – reiškia autoritetų balsas.

Be šių trijų šaltinių egzistuoja ir kiti, dėl kurių vertingumo ginčijasi įvairios vedinės mokyklos. Pavyzdžiui Vedantos mokykla pripažįsta dar tris pramanas:

Upamana pramana – palyginimas arba analogija. Jei anksčiau matėme, kad kažkoks objektas panašus į kitą, vėliau, susidūrę su tokia pat situacija, nuspręsime, kad ryšys tarp dalykų arba jų panašumas yra analogiškas.
Arthapatti-pramana – postulatas, tai ką mes deklaruojame kaip akivaizdų faktą, nereikalaujantį pagrindimo. Klasikinis pavyzdys: jei žmogus dieną badauja, bet tampa vis pilnesnis, turėtume postuluoti, kad jis valgo naktį. Kitaip sakant, arthapatti yra tai, kas greitai tampa akivaizdu.
Anupalabdhi-pramana – neegzistavimas, nebuvimas, nesuvokiamumas. Apie daikto nebuvimą galime suprasti iš to, kad jo nėra ten, kur tikimės jį pamatyti. Pavyzdžiui, klasėje nėra mokytojo. Tai taip pat vienas iš pažinimo šaltinių.

Puranų pasekėjai prideda dar dvi pramanas:

Sambhava pramana – kvalifikuota nuomonė. Virėjas, pamatęs indą, gali pasakyti, kokį kiekį ryžių jame galima išvirti.
Aitihja pramana – tradicijos bei papročiai. Jie natūraliai suteikia mums informacijos apie praeitį, kas teisinga ar neteisinga.

Visi pažinimo šaltiniai turi savo privalumų ir trūkumų. Nors tai, ką tiesiogiai matėme ar patyrėme, laikome patikimiausiu informacijos šaltiniu, tačiau jis visiškai nepadeda mums suvokti antjutiminių dalykų. Mes negalime pamatyti rentgeno spindulių, nors jie ir pražūtingi mums. Afrikos gentyse žmonės naudodavo uraną kūnui bei drabužiams dažyti, ir labai greitai mirdavo, taip ir nesuprasdami nuo ko.

Kadangi visi kiti įrodymo metodai grindžiami jutimine patirtimi, jie savaime paveldi jai būdingus trūkumus.

Autoritetų balsas ar liudijimas priklauso nuo jų kokybės ar lygmens. Juos mes pasirenkame taip pat pagal savo brandumą ir suvokimą.

Visos gyvosios būtybės turi bent keturis trūkumus:

karanapatava – juslių netobulumas. Visos mūsų juslės, net jei jos funkcionuoja ir teisingai, sąlyginai neiškreipdamos informacijos, visuomet gali priimti tik tam tikrą dalį informacijos, tam tikrą šviesos spektrą ar garsų ruožą.

vipralipsa – noras arba polinkis apgaudinėti. Net jei atsirastų žmogus, kuris teigtų, kad neapgaudinėja kitų, tai būtų įrodymas, jog jis vienas didžiausių melagių.
bhrama – tendencija klysti arba iliuzija. Tai tendencija vienus objektus palaikyti kitais.
pramada – nedėmesingumas. Net kai juslės priima kažkokią informaciją, nepavyksta dėmesio išlaikyti ilgai, todėl informaciją praleidžiame arba darome klaidas.

Reiškia autoritetas, kuris remiasi jutimine informacija negalės perteikti tikrų žinių net apie šį pasaulį, ką jau kalbėti apie dvasinį. Geriausias to įrodymas tam tikros nusistovėjusios mokslo teorijos, kurios vedą žmoniją į pražūtį: tai darvinizmas, ateizmas, etc.

Taigi, iš kur žmogui, kuris nori įgyti tikras žinias apie Dievą ir pasaulį, gauti tikrų žinių. Vedantos filosofija teigia: iš Vedų. Kodėl?

Veda reiškia žinios. Pirminės žinios yra Vedų literatūroje. Vedos yra apaurušėja – nesukurtos žmogaus. Vedos atėjo iš dvasinio pasaulio ir pats Krišna pirmasis perdavė jas Viešpačiui Brahmai per širdį.

Brhad-aranyaka Upanišadoje 4.5.11 yra pasakyta: asya mahato bhutasya nihsvasitam etad yad rg-vedo yajur vedah sama-vedo ‘tharvangirasah. “Keturios Vedos – būtent Rg-Veda, Yajur-Veda, Sama-Veda ir Atharva-Veda – išėjo iš didžiojo Dievo Asmens kvėpavimo.”

Bhagavata Puranoje pasakyta: vedo narayana saksat svayambhur iti susruma. “Vedos yra tiesiogiai Aukščiausias Dievo Asmuo, Narajana, ir jos gimė pačios iš savęs.” (Bh.P. 6.1.40)

Vedų paskirtis aprašyta ten pat: veda-pranihito dharmo hy adharmas tad viparyayah. “tai, kas nurodyta Vedose yra dharma, religijos principai, o tai, kas joms priešinga – vadinama bedievyste.”

Todėl kartais Vedos vadinamos Narajanos kvėpavimu. Žinios, gautos iš paties Dievo turi turėti šiuos požymius:

Amžinybė, pastovumas ir tobulumas. Paprastos žmonių žinios pastoviai keičiasi, nes jiems būdingi aukščiau minėti trūkumai. Tačiau Dievas yra tobulas, todėl ir suteikiamos žinios yra tobulos ir nekintamos. Jos turi būti pritaikomos visais laikais ir visoms tautoms. Kitaip sakant, jos nesensta.
Pilnumas ir prieštaravimų nebuvimas. Šios žinios turi būti nuoseklios ir praktiškos tiek materialiu, tiek dvasiniu požiūriu. Jos turi paaiškinti, kaip žmogus gali patenkinti kasdieninius materialius poreikius ir tuo pat metu suteikti palaipsnį tobulėjimo ir apsivalymo procesą.
Dieviškos kilmės įrodymai. Kadangi nėra jokio autoriteto aukščiau už Dievą, Jo duotos žinios turi turėti įrodymų apie jų dievišką kilmę.
Žinios perduodamos mokytojų-mokinių seka, kuri prasidėjo nuo paties Dievo. Tai būtina sąlyga, kad žinios išliktų nepakitusios.
Patvirtinamos praktiškai. Pritaikydamas praktiškai žmogus gali įsitikinti, kad visa tai, ką jis sužinojo yra tiesa.
Patvirtintos išminčių, pasiekusių tobulumą. Visi didieji išminčiai, žmonijos autoritetai patvirtina Vedų antžmogišką kilmę. Tarp jų Brahma, Narada, Vjasadeva, Madhvačarja, Šankara, Ramanudža, Šri Čaitanja Mahaprabhu, etc.

Vedinėje literatūroje gausu pasakojimų, kaip Vedų žinios Paties Dievo buvo perduotos žmonėms. Apie tai kalba Bhagavad-gyta 4.1-2, taip pat Bhagavad-gyta 15.15, o taip pat Šrimad-Bhagavatam 11.14.3

Vedos lyginamos su kalpa vrikša – troškimų medžiu, kadangi jose yra visa tai, kas įmanoma pažinti. Vedose aprašyti tiek žemiški žmogaus poreikiai, tiek dvasinė realizacija. Vedos nurodo kaip žmogui tobulėti pasikeliant iš žemesnės varnos į aukštesnę, ir iš vieno ašramo į kitą. Aukščiausias Vedų pažinimo tikslas yra Krišna („vedaiš ca sarvair aham eva vedjah“).

Religingus žmones galima suskirstyti į tris kategorijas:

tuos, kuriems rūpi ritualai;
tuos, kuriuos domina religinė filosofija ir
tuos, kurie nori pasiekti religijos tikslą.

Pažymėtina tai, kad pirmą ir antrą kategoriją labiau domina procesas, nei tikslas. Nors jie taip pat kalba apie religijos tikslą, rimtai jo nesiekia. Pagal šias žmonių kategorijas visą Vedinę literatūrą galima suskirstyti į tris dalis pagal tai, kam ji skirta.

Karma kanda – dalis kalbanti apie veiklą. Ji skirta ritualistams.
Gjana kanda – dalis kuri kalba apie transcendencijos filosofiją. Joje daug nesuprantamų ir paradoksalių dalykų, kurie žavi tik proto darbininkus.
Upasana kanda – dalis, kuri kalba apie garbinimą kaip procesą, skirtą pasiekti tikslą. Tai pati vertingiausia Vedų dalis.

Didžioji Vedų literatūros dalis kalba apie veiklą ir ritualus, kadangi jais besidominčių žmonių yra absoliuti dauguma. Tačiau tai, kad didžioji dalis Vedų kalba apie karmą, nesuteikia karmai aukščiausio įvertinimo ir tai, kad apie garbinimą kalba nedidelė Vedų dalis, jo nenuvertina.

Anksčiau buvo tik viena Veda – Jadžur veda, kuri aprašė aukų atnašavimus, kadangi aukomis žmonės apvalydavo savo veiklą. Vjasadeva, norėdamas dvasinį procesą Kali jugos žmonėms padaryti paprastesnį, suskirstė pirminę Vedą į keturias: Rig (maldos), Sama (giesmės), Jadžur (aukojimo maldos), Atharva (kūno ir pasaulio palaikymas ir naikinimas). Tam kad supaprastintų procesą, jis padalino vieną Vedą į keturias, kad paskleistų jas tarp žmonių – vyadadhad yajna-santatyai vedam eka catur-vidham (Bh.P. 1.4.19). Tuomet, kaip aiškinama Kurma Puranoje (52.19-20), Vyasadevos pasekėjai toliau padalino Vedas į 1130 šakų:

eka-vimsati-bhedena rg-veda krtavan pura
sakhana tu satenaiva yajur-vedam athakarot

sama-veda sahasrena sakhana prabibheda sah
atharvanam atho veda bibheda navakena tu

Anksčiau Rig Veda buvo padalinta į 21 šaką, Jadžur Veda į 100 šakų, Sama Veda į 1000 šakų ir Atharva Veda į 9 šakas.“ Taigi kartu sudėjus Vedos susidarė iš 1130 Samhitų, 1130 Brahmanų, 1130 Aranjakų ir 1130 Upanišadų, viso 4520 pavadinimų. Laikui bėgant dauguma tekstų buvo prarasta. Dabartiniu metu išliko tik apie 11 Samhitų, 18 Brahmanų, 7 Aranjakos ir 220 Upanišadų. Tai sudaro mažiau nei 6 procentus originalių Vedų.

Pirminės Vedos buvo paskleistos tarp žmonių ir išsišakojo į daugybę šakų. Tokiu būdu nėra žinojimo srities, kuri nebūtų kilusi iš Vedų. Keturias Vedas Vjasadeva padalino savo mokiniams:

Rig Veda – Paila Rišiui,

Sama Veda – Jaimini Rišiui;

Jadžur Veda – Vaišmapayana Rišiui;

Atharva Veda – Angira Muniui, kuris dar žinomas kaip Sumantu Munis.

Puranos ir senovės istorijos – itihasos taip pat žinomos kaip penktoji Veda. Jas Vjasadeva perdavė Romaharšanai.

Kas priklauso Vedų literatūrai išvardina Čhandogja Upanišada 7.1.2.

Ṛigvedaṁ bhagavo 'adhyemi yajurvedaṁ sāmavedamātharvaṇaṁ

Chaturthamitihāsapurāṇaṁ paṅchamaṁ vedānāṁ vedaṁ pitryaṁ rāśiṁ

Daivaṁ nidhiṁ vākovākyamekāyanaṁ devavidyāṁ brahmavidyāṁ

Bhūtavidyāṁ kśatravidyāṁ nakśatravidyāṁ

Sarpadevajanavidyāmetadbhagavo 'adhyemi

Narada tarė: ´Pone, aš žinau Rg Vedą, Jadžur Vedą, Sama Vedą ir kaip ketvirtą Atharvan, kaip penktą Itihasa-Puraną (Bharata), Vedų Vedą (gramatiką), Pitrja (taisyklės kaip atlikti aukas protėviams), Raši (skaičių mokslas), Daiva (pranašavimo mokslas), Nidhi (moklas apie laiką), Vačovidya (logika), Ekajana (etika), Devavidja (etimologija), Brahma-vidja (tarimas, šikša, ceremonijos, kalpa, proza, čhanda), Bhūta-vidja (demonų mokslas), Kšatra-vidja (ginklų mokslas), Nakšatra vidja (astronomija), Sarpa ir Devagana-vidja (mokslas apie gyvates ir nuodus bei menus). Visa tai aš žinau, pone.

ŠRUTI, SMRTI IR NYAYA PRASHANA (kojos)

Visos Vedų žinios dalinamos į tris skyrius, kurie vadinami šruti, smrti ir njaja. Šrutiyra pagrindinė dalis, o smrti ir njaja ją palaiko, todėl visos mokslinės teorijos apie transcendenciją turi atitikti šiuos tris skyrius.

I. Šruti prasthana (šruti – tai, kas išgirsta) susideda iš keturių Vedų ir jų papildinių.

1. Rigveda (rc – himnas) himnų rinkinys; 1017 himnų, 10552 posmai. Rig veda susideda iš 10 mandalų – dalių, kurias sudarė įvairūs išminčiai. Paila rišis atsakingas už Rig vedą.
ayur (upa)veda (medicininė Veda).

2. Samaveda (saman – giedojimas) giesmių rinkinys, kur užrašyti rigvedos himnai tačiau su metrais ir melodijomis; viso ją sudaro 1549 posmai. Džaimini Rišis atsakingas už Sama vedą.
gandharva (upa)veda (muzikinė Veda).

3. Jadžurveda (jadžus – aukojimo formulė) aukojimo formulių rinkinys; 2000 posmų. Atsakingas už ją – Vaišampajana Rši.
dhanur(upa)veda (karinė Veda).

Jadžur Veda turi dvi redakcijas:

1) šukla – baltoji mokykla,

2) krišna – juodoji mokykla.

4. Atharvaveda (atharvan -šventiko vardas) magijos ir užkeikimu rinkinys; Sudaro 6000 posmų. Atsakingas už ją – Angira muni.
sthapatya(upa)veda (architekturinė Veda)

Kiekviena iš 4 vedų turi 4 dalis:

1) samhita – mantros – tai, kas ir sudaro būtent Vedą. Kai sakome Veda, dažniausiai turime omenyje būtent samhitas. Samhitos buvo skirtos brahmačiariams.

2) brahmana – ritualai, reikalingi aukų atnašavimams ir kitos dukart gimusio žmogaus gyvenimo taisyklės. Dažniausiai skirti grihastoms. Kai kurios brahmanosyra gana plačios ir į jas įeina upanišados. Kai kurios brahmanos vadinamos upanišadomis, kadangi jose pateikiami ir filosofiniai apmąstymai apie gyvenimo prasmę.

3) aranjaka – ritualų filosofiniai paaiškinimai. Apmąstymai apie ritualų bei garbinimo prasmę. Skirtos buvo žmonėms, išėjusiems gyventi į mišką (aranja – miškas). Dažnai aranjakos ir brahmanos persipina tarpusavyje. Aranjakų bei brahmanų skaičius nėra fiksuotas. Jis priklauso nuo mokyklos (šakhos).

4) upanišada – tai yra filosofiniai tekstai apie gyvenimo prasmę.

Dažniausiai upanišados yra impersonalistinės ir šlovina išsivadavimą, Brahmano egzistenciją. Tačiau jos neprieštarauja personalistiniam Dievo aspektui, apie jį paprasčiausiai nekalbama. Tačiau, kai kurios upanišados kaip Iša ar Švetašvatara yra giliai personalistinės. Žodis upanišada reiškia tai, kas išgirsta prie mokytojo pėdų, tai nurodo jų prigimtį, kad visos jos buvo papasakotos išminčių ir atskleidžia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Yra 108 autoritetingos upanišados, tarp kurių 18 laikoma pagrindinėmis. 108 upanišadų sarašas pateikiamas Muktika upanišadoje 30-39 posmuose. Kartais kaip pagrindinės pateikiamos 11 upanišadų:

Éça, Kena, Kaöha, Praçna, Muëòaka, Mäëòükya, Taittiréya, Aitareya, Chändogya, Båhad-äraëyaka ir Çvetäçvatara.

Pilnas upanišadų sarašas:

(1) Éçopaniñad, (2) Kenopaniñad, (3) Kaöhopaniñad, (4) Praçnopaniñad, (5) Muëòakopaniñad, (6) Mäëòükyopaniñad, (7) Taittiréyopaniñad, (8) Aitareyopaniñad, (9) Chändogyopaniñad, (10) Båhad-äraëyakopaniñad, (11) Brahmopaniñad, (12) Kaivalyopaniñad, (13) Jäbälopaniñad, (14) Çvetäçvataropaniñad, (15) Haàsopaniñad, (16) Äruëeyopaniñad, (17) Garbhopaniñad, (18) Näräyaëopaniñad, (19) Paramahaàsopaniñad, (20) Amåta-bindüpaniñad, (21) Näda-bindüpaniñad, (22) Çiropaniñad, (23) Atharva-çikhopaniñad, (24) Maiträyaëy-upaniñad, (25) Kauñétaky-upaniñad, (26) Båhaj-jäbälopaniñad, (27) Nåsiàha-täpanéyopaniñad, (28) Kälägni-rudropaniñad, (29) Maitreyy-upaniñad, (30) Subälopaniñad, (31) Kñurikopaniñad, (32) Mantrikopaniñad, (33) Sarva-säropaniñad, (34) Nirälambopaniñad, (35) Çuka-rahasyopaniñad, (36) Vajra-sücikopaniñad, (37) Tejo-bindüpaniñad, (38) Näda-bindüpaniñad, (39) Dhyäna-bindüpaniñad, (40) Brahma-vidyopaniñad, (41) Yoga-tattvopaniñad, (42), Ätma-bodhopaniñad, (43) Närada-parivräjakopaniñad, (44) Triçikhy-upaniñad, (45) Sétopaniñad, (46) Yoga-cüòämaëy-upaniñad, (47) Nirväëopaniñad, (48) Maëòala-brähmaëopaniñad, (49) Dakñiëä-mürty-upaniñad, (50) Çarabhopaniñad, (51) Skandopaniñad, (52) Mahänäräyaëopaniñad, (53) Advaya-tärakopaniñad, (54) Räma-rahasyopaniñad, (55) Räma-täpaëy-upaniñad, (56) Väsudevopaniñad, (57) Mudgalopaniñad, (58) Çäëòilyopaniñad, (59) Paiìgalopaniñad, (60) Bhikñüpaniñad, (61) Mahad-upaniñad, (62) Çärérakopaniñad, (63) Yoga-çikhopaniñad, (64) Turéyätétopaniñad, (65) Sannyäsopaniñad, (66) Paramahaàsa-parivräjakopaniñad, (67) Mälikopaniñad, (68) Avyaktopaniñad, (69) Ekäkñaropaniñad, (70) Pürëopaniñad, (71) Süryopaniñad, (72) Akñy-upaniñad, (73) Adhyätmopaniñad, (74) Kuëòikopaniñad, (75) Sävitry-upaniñad, (76) Ätmopaniñad, (77) Päçupatopaniñad, (78) Param-brahmopaniñad, (79) Avadhütopaniñad, (80) Tripurätapanopaniñad, (81) Devy-upaniñad, (82) Tripuropaniñad, (83) Kaöha-rudropaniñad, (84) Bhävanopaniñad, (85) Hådayopaniñad, (86) Yoga-kuëòaliny-upaniñad, (87) Bhasmopaniñad, (88) Rudräkñopaniñad, (89) Gaëopaniñad, (90) Darçanopaniñad, (91) Tära-säropaniñad, (92) Mahä-väkyopaniñad, (93) Païca-brahmopaniñad, (94) Präëägni-hotropaniñad, (95) Gopäla-täpany-upaniñad, (96) Kåñëopaniñad, (97) Yäjïavalkyopaniñad, (98) Varähopaniñad, (99) Çäöyäyany-upaniñad, (100) Hayagrévopaniñad, (101) Dattätreyopaniñad, (102) Gäruòopaniñad, (103) Kaly-upaniñad, (104) Jäbäly-upaniñad, (105) Saubhägyopaniñad, (106) Sarasvaté-rahasyopaniñad, (107) Bahvåcopaniñad and (108) Muktikopaniñad.

Iš trijų filosofijos kelių, Upanišados pateikia gjnana-kanda, arba filosofinį žinojimą. Kartais upanišados yra pateikiamos kaip Vedanta, kadangi veda reiškia žinios, o anta reiškia pabaiga. Upanišados yra viso materialaus žinojimo pabaiga, kadangi ji kalba apie Absoliutą. Pirmasis klausimas kurį užduoda Upanišados yra: Kas yra visa ko priežastis? įvairūs išminčiai skirtingai matė visa ko priežastį ir skirtingai ją aprašė. Šie požiūriai vadinami daršana. Yra šešios filosofinės daršanos, kurios visos skritingai traktuoja Vedų mokymą:

a) njaja – logika, epistemologija. Įkūrėjas Gautama rišis;

b) vaišešika – atomistika, įkūrėjas Kanada munis;

c) sankja – analitinis pasaulio pažinimas, kurią įtvirtino Kapila munis;

d) joga – proto ir sąmonės studija, kurią atliko Patandžalis;

e) karma (purva) mimamsa – karmos teorija, kurią propagavo Džaimini rišis;

f) vedanta (utara mimamsa) – brahmano, Absoliučios Tiesos studijos, kurias propagavo pats Vjasadeva. Ši daršana pasiekia savo kulminaciją Vedanta sūtroje, kuri laikoma visos Vedų literatūros vainiku. Ji ir jos komentarai suformavo atskirą Vedų literatūros koją:

II. njaja prasthana

Njaja sanskritu reiškia dėsnis, taisyklė.

Vjasadeva yra paties Krišnos inkarnacija. Jis sudarė Vedanta sūtra tam, kad žmonės pajėgtų suprasti Absoliučią Tiesą neįveikiamos logikos ir argumentų pagalba. Veda reiškia žinios, anta – pabaiga, sūtra – vėrinys. Sūtra reiškia tekstą, kuris perduoda visų žinių esmę minimaliu žodžių kiekiu. Ji turi būti pritaikoma universaliai ir neturi jokių gramatinių trūkumų.

Tai patvirtina Vaju žodžiai iš Skanda Puranos, kurie apibrėžia sūtra taip:

alpäkñaram asandigdhaà sära-vat viçvato-mukham

astobham anavadyaà ca sütraà sütra-vido viduù

Sūtra yra aforizmas, kuris išreiškia visų žinių esmę mažiausiu žodžių kiekiu. Ji turi būti universaliai pritaikoma ir neturėti trūkumų savo lingvistiniame pateikime.

Vedanta sūtra skirta tam, kad teisingai suprasti šruti, ypač upanišadas. Vedanta sūtra yra trumpa visos Vedų filosofijos santrauka. Ji prasideda žodžiais “athato brahma jijnasa” (‘dabar atėjo laikas klausti apie Absoliučią Tiesą’).

Vedanta sūtra dar žinoma vardais:

Brahma-sūtra,
Šaririka-sūtra,
Vjasa-sūtra,
Badarayana-sūtra,
Uttara-mimamsa,
Vedanta-daršana.

Vedanta sūtra susideda iš keturių dalių (adhjaja), kurių kiekviena turi keturis skyrius (padas). Todėl kartais ji vadinama šodašapada sūtra (16 padų sūtra). Kiekviena pada susideda iš penkių dalių (adhikaranų), kurios pristato klausimą, pateikia argumentus, juos pagrindžia ir pateikia pavyzdžius:

pratigja – iškilmingas įvadas;
hetu – priežastys;
udaharana – pavyzdžiai;
upanaja – tema, vystoma iki pilno supratimo;
nigamana – citatos iš šastrų.

Pirma dalis – Samanvaya, paaiškina upanišadų mokymo vienovę;

Antra dalis – Avirodha, išsklaido tariamus prieštaravimus;

Trečia dalis – Sadhana – aprašo priemones pasiekti Aukščiausiąjį;

Ketvirta dalis – phala – aprašo siekiamą tikslą.

Pirmos dvi adhjajos kalba apie sielos ryšį su Absoliutu, tai vadinama sambandha gjana, trečia adhjaja kalba apie dvasinę veiklą suvokus šį ryšį (abhideja gjana), o ketvirtoji adhjaja apie rezultatą, pasiekiamą veiklos dėka (prajodžana gjana).

Kadangi Vedanta sūtros aforizmai slepia savyje labai daug informacijos, jiems reikalingi paaiškinimai – bhašjos. Savo komentarus Vedanta sūtrai parašė visų Vedantos mokyklų atstovai. Šripados Šankaračarjos komentarai vadinami Šariraka bhašja. Kitos vaišnavų mokyklos pateikė savo personalistinius komentarus. Gaudijos vaišnavų komentarus „Govinda bhašja“ užrašė Baladeva Vidjabhūšana 1726 metais.

III. smrti prasthana (smriti – tai kas papasakota) trečioji koja.

Ji susideda iš išminčių darbų, įvairių pasakojimų, įstatymų kodeksų, etc. Skirtingai nuo šruti, šioje literatūros dalyje ne tiek svarbus pats garsas, kiek prasmė. Todėl įvairios istorijos yra perpasakojamos skirtingai ir detalės gali nesutapti, tačiau prasmė išlieka ta pati. Ypač mayavadžiai dažnai nepriima šios dalies kaip vedinės. Tačiau iš tiesų smrti pateikia komentarus bei pavyzdžius šruti. Smrti literatūroje galima rasti aiškiai ir suprantamai išdėstyta tai, kas šruti literatūroje gali būti labai supainiota. Be to, didelė dalis šruti literatūros laikui bėgant buvo prarasta, ir suprasti ją yra labai sunku. Smrti perduoda visų pirma prasminį tekstą, todėl čia viskas žymiai paprasčiau.

1. 6 vedangos – šešios Vedų sudedamos dalys (anga – dalis, galūnė).

Vedangos priklauso karma kandos skyriui.

1) skaitymas:

a) Šikša – fonetika (apima teisingą tarimą, kirčiavimą, skiemenų ilgumą-trumpumą ir kt.). Pratišakhya – įvairių šakha (šakų) t.y. vedinių mokyklų fonetiniai darbai.

b) čhanda – metrika, posmų ir himnų deklamavimas.

2) supratimas:

c) vyakarana – gramatika (ją paprastai reprezentuoja Panini sūtra).

d) nirukta – leksika (žodynai) ir etimologija (žodžių kilmė ir prasmė).

3) panaudojimas:

e) jyotiša – astrologija ir astronomija. Jų pagalba sužinomas palankus veiklai laikas.

f) kalpa – aukojimų ritualų taisyklės. Į jas įeina šrouta (atnašavimai) sūtros, kadangi jos susijusios su šruti. Taip pat tai grhya (namų ritualai, samskaros), dharma (įstatymų kodeksai), šulba (aukų atnašavimo arenos įrengimas).

Kiekvienai Vedangai išminčiai sukūrė sūtras, tokias kaip Panini sūtros, etc. Kartais smarta sūtros priskiriamos prie kalpų, o kartais atskirai. Jos skirstomos į:

1) grhja sūtra – apeigos, atliekamos namuose. Jos aprašo samskaras – ritualus arba sakramentus, atliekamus įvairiais žmogaus gyvenimo periodais.

2) samajačarika sūtra – tradiciniai papročiai ir kasdieninė praktika.

3) šulba sūtros – altorių ir aukurų statyba.

4) šrouta sūtros – kolektyviniai aukų atnašavimai.

5) dharma sūtros – įstatymų kodeksai (pvz.: manavadharmašastra).

Kiekviena šakha (vedinė mokykla) turėjo savo kalpa, grhja, samajačarika sūtras.

2. Puranos – tai senovės istorijos, kurios istoriniais faktais pagrindžia keturių Vedų mokymą.

Bhaviçya Puräëa sako:

rg-yajuh-sämärtharväç ca

bhäratam pancarätrakam

mula-ramäyaëam caiva

veda ity eva çabditah

puräëäni ca yäniha

vaiçnaväni vido viduh

Rig Veda, Jadžur Veda, Säma Veda, Atharva Veda, Mahäbhärata (kurioje yra Bhagavad Gita), Pančarätra, ir originali Rämäyaëa laikomos Vedine literatūra. Vaiñëava priedai, Puräëos taip pat laikomi vedine literatüra”. Čhandogja Upanišadoje sakoma, kad puranos ir Mahabharata sudaro penktąją Vedą.

Madhyandina-šruti pažymi Itihasų ir Puranų vienovę su Rg ir kitomis Vedomis prigimties prasme. Visi šie raštai yra apaurušėja – neturi žmogiškos kilmės. “Mano brangus Maitreji, Rg, Jadžur, Sama ir Atharva Vedos, taip pat Itihasos ir Puranos atsirado iš Aukščiausios Būtybės kvėpavimo.” [Brhad-aranyaka Up. 2.4.10]

Dživa Gosvamis teigia, kad Puranos vadinamos tokiu pavadinimu, nes jos užbaigia (padaro pilnomis – purna) keturias Vedas.

Puranos lengvai paaiškina visas Vedų tiesas žmonėms prieinama kalba. Visi žmonės nėra lygūs. Vieni valdomi dorybės, kiti aistros, dar kiti neišmanymo. Taip ir puranosyra suskirstytos pagal gunas, t.y. skirtos skirtingų gunų veikiamiems žmonėms. Viso yra 18 pagrindinių puranų:

sattvika puranos – aukština Višnu (vaišnava purana):

1. Višnu – 23000 p. 2. Bhagavata – 18000 p. 3. Narada – 25000 p. 4. Garuda – 19000 p. 5. Padma – 55000 p. 6. Varaha – 24000 p.

radžasa puranos – susiję su Brahma:

1. Brahma – 10000 p. 2. Brahmanda – 12000 p. 3. Brahmavaivarta – 18000 p. 4. Markandėja – 9000 p. 5. Bhavišja – 14500 p. 6. Vamana – 10000 p.

tamasa puranos – susiję su Šiva (Šaiva purana):

1. Šiva – 24000 p. 2. Linga – 11000 p. 3. Skanda – 81100 p. 4. Agni (Vaju) – 15400 p. 5. Matsja – 14000 p. 6. Kurma – 17000 p.

Viso puranose yra 400 000 posmų.

Padma Puranoje teigiama:

padma purANa, uttara-khanda, 236.18-21

vaiSNavam nAradIyaM ca tathA bhAgavataM zubham

gAruDam ca tathA pAdmaM vArAhaM zubha-darzane

sAttvikAni purANAni vijneyAni zubhAni vai

brahmANDam brahma-vaivartaM mArkaNDeyaM tathaiva ca

bhaviSyaM vAmanaM brAhmaM rAjasAni nibodha me

matsyaM kaurmam tathA laingaM zaivaM skAndaM tathaiva ca

AgneyaM ca SaD etAni tAmasAni nibodha me

[Viešpats Šiva tarė:] “O Śubha-darśanā [Parvati, kurią palanku regėti]! Višnu, Narada, Bhagavata, Garuda, Padma, ir Varaha Puranos yra žinomos kaip palankios Sattvika Puranos. Taip pat sužinok iš manęs, kad Brahmanda, Brahma-vaivarta, Markandėja, Bhavišja, Vamana ir Brahma yra Radžasika. Taip pat žinok, kad Matsja, Kurma, Linga, Śiva, Skanda, ir Agni yra 6 Tamasika Puranos.”

Radžasa ir ypatingai tamasa puranose galima rasti daugybę pamokymų, kaip siekti materialių tikslų, juslinio pasitenkinimo, religingumo, tačiau galiausiai visos jos yra skirtos žmogui pasikelti į aukštesnį egzistencijos lygmenį. Šrimad Bhagavatam – tyriausioji purana – moko, kad žmogaus gyvenimo tikslas – užmegzti meilės santykius su Krišna.

Pagrindinės puranos vadinamos Mahapuranomis. Nuo šalutinių puranų (upapuranų) jos skiriasi tuo, kad nagrinėja 10 temų (daša lakšana, ŠBh.2.10.1). Upapuranos – nagrinėja 5 temas (panča lakšana). 18 Upapuranų sąrašas:

Sanat Kumara, Narasimha, Bṛhannaradiya, Linga, Durvasa, Kapila, Manava, Ausanasa, Varuna, Kalika, Maheśvara, Samba, Śaura, Paraṣara, Devibhāgavata, Aditya, Vasiṣṭha, Viṣṇudharmottara.

Visos puranos nagrinėja šias penkias temas, o itihasos ne:

1) sarga – pirminis kūrimas (višnu)

2) pratisarga – antrinis kūrimas (brahma)

3) vamša – saulės ir mėnulio dinastijų genealogija

4) manvantarani – 14 Manu valdymo laikotarpis

5) vamšjanučarita – saulės ir mėnulio dinastijų veikla.

3. itihasa – tai yra senovės istorijos (iti – tai, hasa – buvo)

Paprastai tai yra pasakojimai apie senovės dinastijas ir herojiškus jų darbus. Geriausiai žinomos itihasos yra Mahabharata ir Ramajana. Jose yra daugybė materialių istorijų, aistrų, etc. Tačiau į visas šias istorijas įterpiama taip pat ir filosofinių pamokymų apie gyvenimo prasmę. Bhagavad Gita yra Mahabharatos dalis.

Mahabharata aprašo Bharatų giminės mūšį, kuris manoma įvyko 5561 m.pr.Kr. spalio 16 d. Pačioje Mahabharatoje minimos visos versijos, kaip ji buvo užrašyta: Pradžioje Vyasadeva užrašė 28000 p. versiją. Vėliau 100000 p. versija žmonėms, 3000000 ir 6000000 p. versijos pusdieviams, 1400000 p. versija jakšoms ir rakšasoms. Mahabharata susideda iš 18 parvų – dalių ir aprašo mūšį trukusį 18 dienų.

Ramayaną Viešpats Brahma papasakojo 1 000 000 000 p. Vėliau Narada papasakojo Valmiki muniui 25000 posmų.

Ramayana taip pat moko atsidavimo Viešpačiui Ramačandrai. Yra daugybė Ramayanos versijų. Štai kelios jų:

Sanskrito versijos: agastya rämäyaëam, agniveça rämäyaëam, atri rämäyaëam, adbhuta rämäyaëam, adbhutottara rämäyaëam, adhyätma rämäyaëam, anargha räghava rämäyaëam, änand rämäyaëam, uttara rämacarit nätakam, unmatta rämäyaëam, kapil rämäyaëam, kamba rämäyaëam, krutiväs rämäyaëam, kraunc rämäyaëam, garuda rämäyaëam, govinda rämäyaëam, gautam rämäyaëam, campu rämäyaëam, jatäyu rämäyaëam, jamadagni rämäyaëam, jänaki haraëa rämäyaëam, jaimini rämäyaëam, deha rämäyaëam, dharma rämäyaëam, näradiya rämäyaëam, näradokta rämäyaëam, lalit rämcaritam, lomaça rämäyaëam, vaçistha rämäyaëam, bhibhiçaëa rämäyaëam, viranci rämäyaëam, viçvämitra rämäyaëam, vrutta rämäyaëam, çiva rämäyaëam, naividheya rämäyaëam, pulastya rämäyaëam, prasanna räghava nätakam, bäl rämäyaëa nätakam, brahma rämäyaëam, bhatti kävyam, bharat rämäyaëam, bharadväja rämäyaëam, bhuçundi rämäyaëam, mangal rämäyaëam, manu rämäyaëam, mahävir carit nätakam, mahäbhärat-van parvatäntargat rämakathä, mahä rämäyaëam, maheçvara rämäyaëam, yäjnavalkya rämäyaëam, yogavaçiçtham, raghuvamça mahäkävyam [ by kälidas ], rämacarit cintämaëi, räm samhitä, rämatäpaniyopaniçad, rämnäm mähätmyam, räm rakçästotram, rämäçvamedham, rämeçvara samhitä, sugriva rämäyaëam, sutikçna rämäyaëam, sunand rämäyaëam, sumantra rämäyaëam, surya rämäyaëam, saubhari rämäyaëam, skanda rämäyaëam, hanumad rämäyaëam, hanumannätakam, khetaketu rämäyaëam,

Ne sanskrito versijos: uttaräyaëa, rämcaritamänasa, satyaniçtha räm, sitäyan, candäzä rämäyaëa, läldäs rämäyaëa, säket.

Kita smrti literatūros dalis apjungia tris skyrius: agama, tantra ir jamala. Dar viena smriti literatūros dalis – Pančaratros – priskiriamos agamoms.

4. Agamos (priklauso Upasana kandai) – garbinimo aprašymai.

Agamos yra skiriamos į tris mokyklas kaip ir tantros: vaišnava, šaiva ir šakta. Kiekviena jų turi savo pančaratras. Visos agamos nagrinėja keturias temas:

Gjana arba pažinimas; krija (tarnystė, kaip šventyklų statymas, dievybių instaliacijos); čarja arba elgesys (kasdieniniai ritualai, šventės); ir joga arba atsidavimas arba dėmesys.

Pagrindinės visų agamų savybės yra:

Jos pripažįsta aukščiausios būtybės egzistavimą vyrišku ar moterišku aspektu.
Nedalomų sielų egzisavimas
Objektyvios visatos realumas
Atsidavimas yra vienintelė priemonė išsivaduoti

Priklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jo norų Vedos moko jį garbinti tam tikras dievybes, kurios padeda pasiekti tam tikras buveines arba juslinio pasitenkinimo lygį. Šiuo tikslu agamos yra skirstomos į 5 dalis pagal garbinamas Dievybes skirtingose gunose (panca upasana):

a) Šakti – energija – aprašo šakta agamos (neišmanymo guna)

b) Sūrja – regėjimo šaltinis – soura agamos (aistros ir neišmanymo guna)

c) Ganapati – kontroliuotojas – ganapatja agamos (aistros guna)

d) Šiva – naikintojas – šaiva agamos (aistros ir dorybės guna)

e) Višnu – galutinis šaltinis – vaikhanasa agamos (dorybės guna)

5. Тantra (garbinimo metodas).

Jas davė Viešpats Šiva savo žmonai Parvati. Tantros skirstomos į

a) dešinysis kelias (dakšina marga) – skirta tiems, kurie prisirišę prie nuodėmingų įpročių kaip mėsos valgymas, seksas, svaigalai, bet nori jų atsikratyti.

b) kairysis kelias (bama marga) – juodoji magija, vaiduoklių ir šmėklų garbinimas, spiritizmas.

Maha-sidhi-sarasvata-tantra išvardija 64 tantras:

1) Siddhisvara, 2) Mahatantra, 3) Kalitantra, 4) Kularnava, 5) Jnanarnava, 6) Nila, 7) Fetakare, 8) Devi-agama, 9) Uttara, 10) Sri-krama, 11) Siddhi-yamala, 12) Matsya-sukta, 13) Siddha-sara, 14) Siddhi-sarasvata, 15) Varahi, 16) Yogini, 17) Ganesa-vimarsini, 18) Nitya, 19) Sivagama, 20) Camunda, 21) Mundamata, 22) Hamsamahesvara, 23) Niruttara, 24) Kula-prakasaka, 25) Kalpa, 26) Gandharvaka, 27) Kriyasara, 28) Nibandha, 29) Svatantra, 30) Sammohana, 31) Lalita, 32) Radha, 33) Malini, 34) Rudra-yamala, 35) Brhat-srikrama, 36) Gavaksa, 37) Sukumudini, 38) Visuddhesvara, 39) Malinivijaya, 40) Samayacara, 41) Bhairavi, 42) Yogini-hrdaya, 43) Bhairava, 44) Sanat Kumara, 45) Yoni, 46) Tantrantra 47) Nava-ratnesvara, 48) Kula-cudamani, 49) Kamadhenu, 50) Kumari, 51) Bhuta-damara, 52) Malini-vijaya, 53) Brahma-yamala, 54) Bhava-cudamani, 55) Visva-sara, 56) Mahatantra, 57) Mahakata, 58) Kulamrta, 59) Kuloddisa, 60) Kunjika, 61) Cintamani, 62) Yamala, 63) Tantra-devaprakasa, 64) Kama.

6. Pančaratros – aprašo dvasinės iniciacijos procesą.

„Pancaratrasya krtsnasya vakta to bhagavan svayam“: Pančaratros sistema yra papasakota paties Dievo Asmens. Žodis panča ratra reiškia penkios naktys. yra 108 pagridindinės pančaratros, kurios labai išsamiai aprašo Viešpaties garbinimą Dievybių pavidalu. Pačios žymiausios asmenybės: Brahma, Šiva, Narada, Lakšmi papasakojo savo pančaratras, kurios žinomos kaip Narada pančaratra, Maheša pančaratra, Lakšmi pančaratra, Padma pančaratra, etc. Pagal vedines taisykles, mokinys turi būti gimęs brahmano ar dvidžos (dukart gimusiojo) šeimoje, tačiau pagal pančaratriki taisykles, netgi šudra gali pasikelti iki brahmano padėties. Kaliamžiuje, kai brahmanų sluoksnyje gimsta demonai, pančaratrikos sistema yra vienintelė priemonė apsivalymui. Ji aprašo iniciacijos procesą, kai mokinys apvalomas taip, kad gali garbinti dievybes ir kartoti vedines mantras. Gaudijos vaišnavų sampradajoje (mokykloje), Šrila Rūpa ir Sanatana Gosvamiai parašė savo komentarus pančaratroms. Tai Sanatanos Gosvamio „Hari bhakti vilasa“ ir Rūpos Gosvamio „Bhakti rasamrita sindhu“.

Pančaratros yra graduojamos pagal sekančią schemą: Daivika (geriausios) ir Muni-prokta skyriai. Pastarasis dalinamas į sattvika, radžasika ir tamasika. Pagal vieną šaltinį Hayagriva samhita pakliūna į Daivika skyrių.

7. Kavjos – tai poezija ar pjesės pagal istorijas, parinktas iš puranų arba itihasų. Kai kurie pavyzdžiai – Raghuvamša, Šakuntala, Meghaduta.

8. Niti šastra – etika.

Keletas literatūros pavyzdžių, gana žinomų knygų:

čanakja šataka;

vriddha čanakja arba radžaniti šastra;

panča tantra.

KLAUSIMAI:

Išvardinkite ir apibūdinkite tris Vedų literatūros dalis. Kokia literatūra į jas įeina?
Kas yra Vedų literatūros autorius ir sudarytojas?
Kokiai Vedų literatūros daliai priklauso Šrimad Bhagavatam?
Kokios knygos dalis yra Bhagavad-gyta?

Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/

Vedų literatūra