Trys vedinio žinojimo dalys

Vedose pateikiamos žinios yra mokslas

vedos Mokslu yra vadinamas kryptingas ir metodiškas realybės srities tyrinėjimas, kuris yra grindžiamas patvirtinamais rezultatais. Kitaip tariant mokslas iškelia teiginius apie mus supančią realybę ir tuos teiginius gali pagrįsti eksperimentu. Deja net šiuolaikinis mokslas vis dažniau iškelia teiginius, kurių tikrumo, dėl pernelyg didelių resursų ar neegzistuojančios metodikos, pagrįsti realiais eksperimentais nesugeba. Vis dažniau griebiamasi kompiuterinio modeliavimo. Bet šis metodas tik imituoja tam tikrą realybės dalį ir ne visada teisingai.

Kaip ten bebūtų, mokslinis pažinimas priešpastatomas aklam tikėjimui. Nelįsdami į ginčus, kas yra mokslas, o kas yra tikėjimas, pasakysime tik tiek, kad Vedose pateikiamos žinios turi būti vadinamos mokslu, nes jos atitinka reikalavimus keliamus mokslui: Vedose pateikiama detali informacija apie daugelį realybės sričių, ši informacija yra detaliai tyrinėjama, pagrindžiama upanišadų tekstuose ir pateikiamos išsamios metodikos, kaip pasiekti tyrimo rezultatą. Taip pat pateikiami pavyzdžiai, parodantys, kad rezultatai yra pakartojami.

Čia galima paprieštarauti, kad Vedos daug dėmesio skiria dalykams, kurie tradiciškai priskiriami tikėjimo, o ne mokslo sričiai.

Į tai mes galime atsakyti, teigdami, jog ir šiuolaikinis mokslas tyrinėja sritis, kurios ribojasi su nežinomybe ir tikėjimu. Paties mokslo, kaip žmogaus pažinimo reiškinio prigimtis, yra veržimasis į nepažintas ar sunkiai pažinias erdves. Deja, patys mokslininkai ne visada būna pakankamai drąsūs į šias erdves giliai skverbtis. Tokios mokslo šakos kaip psichologija, istorija, estetika, filosofija vargiai operuoja moksliniais faktais, daugiau hipotezėmis, kurios yra ne kas kita, kaip tikėjimo faktas. Netgi mokslo šakos, iš kurių tikimės didesnio tikslumo ir argumentacijos, dažnai negali tuo pasigirti, nors rimtų autoritetų vadinamos mokslo šakomis. Geriausias to pavyzdys yra Darvino evoliucijos teorija. Nors ir nėra jokių duomenų, ją patvirtinančių ir gausybė duomenų ją paneigiančių, vis dėlto, biologijos mokslas elgiasi prieš savo novatorišką prigimtį, laikydamasis įsikibęs šios hipotezės, kuri grindžiama tik mokslinio tikėjimo paradigma.

Kitas mokslinio tikėjimo paradigmos pavyzdys yra požiūris į sąmonės reiškinį. Nors kiekvienas žmogus, net ir mokslininkas žino, kad turi sąmonę, t.y. galią suvokti aplinką ir save, moksliniu požiūriu šis reiškinys neegzistuoja. Kitaip tariant, mokslininkas, tyrinėjantis sąmonę, turi paneigti jos buvimą, moksliniais metodais neradęs jos egzistavimo požymių, ir tuo pat metu kaip asmenybė suvokdamas, jog jis pats turi sąmonę.

Šie paradoksai sukelia mintį, kad šiuolaikinis mokslas, bijodamas atsidurti tikėjimo srityje, neatlieka funkcijos, kuri jam tradiciškai priskiriama. Tuo tarpu Vedos, be jokios baimės tyrinėja reiškinius, kurių taip bijo racionalizmu tikintys mokslininkai. Nors bijantis pažvelgti į šią pusę mokslininkas garsiai šauks, kad tai tik tikėjimo sritis, Vedinis mokslininkas didžiąją savo klausimų dalį užduoda kaip tik apie šiuos sąmonės ir asmenybės reiškinius. Apibendrindami, kas išdėstyta, pasakysime, kad Vedinis mokslininkas drąsiai žengia ten, kur nedrįsta kojos kelti mokslininkas empirikas. Dėl savo drąsos vedinis mokslininkas empiriko bus pavadintas nemokslišku.

Čia mes prieiname kitą svarbų klausimą:

Koks pažinimas turi didžiausią vertę?

Vienas iš mokslo pašaukimų yra klasifikuoti realybės objektus ir reiškinius. Tik neišmanėliai ir sektantai gali ginčytis, kad visos žmogaus pažinimo sritys yra vienodai svarbios arba svarbi tik vienos mokslinės sektos sritis. Jie teigia, kad fundamentalieji fizikiniai tyrimai yra tiek pat svarbūs kaip paleontologija, istorija, psichologija. Protingas žmogus gi iš karto nuspręs, kad priklausomai nuo pažinimo objektų, galima skirti aukštesnius ir žemesnius pažinimo lygius.

Pabandykime sulaipsniuoti pažinimo lygius:

Žemiausiai, be abejo, bus negyvos gamtos pažinimas. Net vaikas sugeba skirti, jog negyva materija mažiau vertinga už bet kurį gyvą padarą. Fizikinių ir cheminių reiškinių tyrinėjimas, nors ir turi didelę svarbą mūsų materialiam klestėjimui, kaip jau pastebėta, prie mūsų laimės jausmo mažai prisideda.
Aukščiau turėtų būti gyvosios gamtos pažinimas. Bet kuris gyvas organizmas, sudarytas iš tų pačių fizikinių elementų, kaip ir negyva gamta, be abejo yra žymiai sudėtingesnė ir geriau organizuota sistema. Biologijos mokslai pakliūtų į šią kategoriją.
Aukštesni gyvi organizmai yra linkę organizuotis į bendruomenes. Žmonija yra sudėtingiausiai organizuotos bendruomenės pavyzdys. Be abejo, mokslai, tyrinėjantys visuomenines, socialines struktūras tiek žmonių, tiek gyvūnų tarpe, yra aukštesnėje padėtyje.
Nepaneigiamas faktas, kad visuomeninės struktūros yra skirtos patenkinti ne tik žmogaus fizinius poreikius, bet dar daugiau psichologinius. Iš visų gyvybės formų, ypatingai žmogus jaučia stiprų poreikį išreikšti save kaip psichologinę asmenybę. Jaučiame stiprų poreikį kurti, būti suprastais, įvertintais, kartais tiek stiprų, kad prireikia psichologo pagalbos. Šis turi būti mokslininkas, tai yra žinoti psichologinius asmenybės poreikius. Visuomenė priklauso nuo psichologijos, todėl ir mokslas, tyrinėjantis asmenybę yra aukštesnėje padėtyje už paminėtus. Deja jau psichologijos mokslas ribojasi su tikėjimu. Pavyzdys gali būti Froidizmas ir kelios šiuolaikinės teorijos kaip biheviorizmas. Taip pat reikia pridurti, kad psichologija daugiau tyrinėja tai, kaip žmogus save išreiškia, nei tai, kaip žmogus save suvokia.
Mokslas apie sąmonę tyrinėja kaip tik tai, kaip žmogus save suvokia. Kadangi ši mokslo šaka labai menkai susijusi su fizika ir netgi biologija, fizikai turbūt garsiausiai šauks, kad mokslas apie sąmonę yra tikėjimas. Reikia pasakyti, kad Vakaruose ši mokslo sritis visiškai neišvystyta. Kitaip yra Rytuose, kur Vedos ir budizmas daugiausiai dėmesio kaip tik ir skiria sąmonės reiškinių tyrinėjimui.

Ar visi viską gali suprasti?

Kalbant apie šias pažinimo kategorijas yra svarbu paminėti, jog skirtingi pažinimo objektai bus nevienodai prieinami įvairiems tyrinėtojams. Žmogus, plika akimi žiūrintis į žvaigždes, neturės tokių galimybių suvokti, kas tai, kaip astronomas, besinaudojantis teleskopu. Nuo įrankių, kurie prieinami mokslininkui, priklausys jo tyrimų rezultatas. Vienas iš svarbiausių įrankių pažinimui yra pažįstančiojo protas. Tai reiškia, jos mokslininko sėkmė vienoje ar kitoje pažinimo srityje bus priklausoma nuo jo proto, o jei dar bendriau, nuo jo egzistencijos kokybės. Minėjome, jog nuo pažinimo objekto priklauso mokslo padėtis išdėstytoje gradacijoje. Dabar galima pridurti, kad pažinimo objekto pasirinkimas priklauso nuo pažįstančiojo būties tyrumo, nuo jo gyvenimo kokybės. Kaip ir atliekant sudėtingus tyrimus reikalingos sudėtingos metodikos, taip ir tyrinėjant sąmonės reiškinius, nepakanka apsiginkluoti fizikiniais prietaisais, o vėliau teigti, kad jos visai nėra.

Iš šių teiginių išplaukia iš karto keletas klausimų:

Ar egzistuoja viena tiesa, t.y. viena realybė, nuo kurios priklauso visi kiti realybės aspektai?
Ar realybė yra visiškai subjektyvi, o tai reiškia, kad mokslinis jos pažinimas yra neįmanomas?
Jei egzistuoja Absoliuti realybė, Absoliuti tiesa, ar ji yra sąmoninga?
Ar įmanoma ją pažinti?
Kokia Absoliučios tiesos pažinimo metodika?
Ar Absoliučios tiesos pažinimas kaip nors paveiks pažįstantįjį, pakeis jo paties būtį?

Visi šie klausimai turi pačią didžiausią mokslinę svarbą, nors kažkam gali pasirodyti, jog jie priklauso tikėjimo sričiai. Kad išsklaidytume abejones užduokime klausimą:

Ką tyrinėja Vedų mokslas apie sąmonę?

Kartais girdime prieštaravimą, jog dvasinis mokslas negali egzistuoti, nes nežinome ar dvasia reali. Čia reikia paminėti, kad bet kokia (net empirinė) mokslo šaka yra grindžiama viena neempirine prielaida: pasaulis yra realus ir jame egzistuoja realūs objektai, kuriuos galima pažinti. Pati ši prielaida negali būti patvirtinta jokiais metodais, todėl nuo Aristotelio laikų priimama kaip akivaizdi, savaiminė, natūrali save paaiškinanti išvada. Kitaip sakant, mokslininkas empirikas tiki, kad pasaulis yra realus, nes mato ir jaučia tai, ką vadina pasauliu, tai suteikia prasmę jo pažinimui. Galima būtų sakyti, kad vedinis mokslininkas žino, kad dvasinis pasaulis yra realus, nes apvalytais pojūčiais bei intelektu mato ir jaučia dvasinį pasaulį, suvokia savo būtį jame.

Patyrinėkime, ką nagrinėja bet koks mokslas. Neilgai gilindamiesi atrasime, kad bet koks mokslas, kaip pažinimo sritis, tyrinėja realybės objektus ir sąveikas tarp jų. Fizikos mokslas tyrinėja keturias didžiąsias sąveikas tarp fizikinių objektų. Visuomenės mokslas tyrinėja sąveiką tarp visuomenės individų bei grupių. Sanskrito terminologijoje sąveika vadinama žodžiu sambandha.

Vedų terminologijoje mokslas vadinamas žodžiu vidja (vidya) – tai yra mokslinės žinios. Vedya reiškia pažinimo objektas. Pažinimo procesas arba pažinimo metodika yra vadinama gjāna (sanskr.: jñāna). Ne bet koks pažinimo procesas turi tą pačia kokybinę ir kiekybinę vertę. Dar daugiau, žinios įgytos viename lygyje nebūtinai turės naudos aukštesniame lygyje. Faktiškai, žinios įgytos ankstesniame lygyje gali atrodyti labai nereikšmingos, žemesnės ir netgi žalingos dabartinei veiklai. Tačiau egzistuoja galutinis pažinimo lygis, kurį pasiekus nebelieka galimybės degraduoti. Visos žinios, sukauptos iki tol tuomet pasirodo bevertės. Žmogus, siekiantis vidinio tobulumo turi siekti šio galutinio pažinimo lygmens ir tik šis pažinimas vadinamas sambandha gjana – (pažinimas, kuris surenka į vieną visus realybės aspektus).

Vedos skiria penkias pažinimo procesų kategorijas, kurios aprėpia truputį daugiau, nei pažinimo lygiai išdėstyti aukščiau:

indrijartha gjana – pažinimas, kurio tikslas – jutimų tenkinimas.
Materialios juslės surenka informaciją apie supantį pasaulį ir perduoda ją protui nervinių impulsų pavidalu. Proto (vidinės juslės) pirmoji tendencija yra rinkti idėjas apie supantį pasaulį. Antroji tendencija yra šias idėjas saugoti atmintyje. Trečioji tendencija yra šias idėjas maišyti ir atskirti. Taip atsiranda vaizduotės ir svarstymų funkcijos. Ketvirtoji tendencija yra atpažinti idėjų grupes ar klases, ir klasifikuojant jas padaryti šias idėjas labiau valdomomis. Svarstymų pagalba šios grupės gali būti priimamos arba atmetamos. Penktos proto tendencijos dėka iš tinkamai sugrupuotų idėjų kyla loginė prasmė, ir tai yra vadinama jukti – logika arba pagrindimas. Tik šios jukti dėka kilo visų rūšių psichologiniai ir materialūs mokslai. Kadangi ši jukti yra proto tendencija, ji negali įvertinti realybės, esančios anapus proto ar materialių žodžių.
naitika gjana – moralinis pažinimas.
Nuoseklūs pamastymai apie tai, kas palanku ir kas nepalanku, taip pat pasinaudojus indrijartha gjana suteikia pradžią naitika gjanai – moraliniam pažinimui. Potraukis dalykams, kurie malonūs protui, ir pasibjaurėjimas dalykais, kurie nemalonūs yra šio pažinimo objektas. Jei atsižvelgsime į proto funkcijų veikimą, visos niti-šastros (moralės vadovėliai), kurios grindžiamos jukti (logika ir pagrindimu) iš tiesų grindžiamos tik vaizduote. Šis pažinimas pateikia nurodymų, kaip vystyti jutiminį pasitenkinimą ir susilaikyti nuo pykčio ar neapykantos tiems dalykams, kurie trukdo tenkinti jutimus. Kadangi žmogiška prigimtis turi aukštesnius siekius, vien tik naitika gjana nepatenkina žmogaus vidinių poreikių. Naitika gjana susitelkdama į dalykus, kaip kūno, proto ir visuomenės vystymas, pateikia idėjas apie teisingumą ir nuodėmę. Tačiau naitika gjana visiškai nutyli Aukščiausią absoliučią realybę.
išvara gjana – Aukščiausio kontroliuotojo, Dievo pažinimas.
Mąstanti žmonijos dalis, išnarinėjusi visų gyvų būtybių žemėje sandarą, svarstydama apie jų tarpusavio ryšius, tinkamą elgesį įvairiems visuomenės sluoksniams, bendradarbiavimą tarp visų sluoksnių tam, kad patenkinti visus poreikius ir diskutuodama apie progresyvų vystymąsi, nusprendė, kad šis pasaulis negalėjo pradėti egzistuoti pats savaime. Greičiau viskas kilo iš vienos realybės, kuri pati yra suvokianti ir todėl techniškai vadinama gjana-svarūpa-tattva (realybė, kurios prigimtis yra suvokimas). Ši realybė yra garbinama visame pasaulyje, ji visagalė ir mes privalome jai lenktis su nuoširdžiu dėkingumu. Tuomet, patenkinta mumis ši Realybė sukurs visas sąlygas mūsų jutiminiam pasitenkinimui. Iš kitos pusės, yra tokių, kurie turi visai kitokį požiūrį į šį visagalį Purušą (Dievo asmenį). Jie tiki, kad būdamas kilnios ir dosnios prigimties jis sukūrė visų rūšių galimybes mūsų malonumams. Šis aukščiausias asmuo nieko nesitiki iš mūsų už tai, taigi nėra ir jokio tikslo jį garbinti. Yra ir tokių, kaip saišvaravadžiai (teistai), kurie teigia, kad atlikdamas savo pareigas žmogus pasieks laimės būseną, rojų, o atlikdamas veiklą, kuri jam neskirta, jis paklius į pragarą. Tokios rūšies pažinimas tik iš dalies gali būti vadinamas tikrovės pažinimu, bet iš esmės jis yra sumišęs su karma (rezultatų siekimu). Vis dėlto netgi tokio išvara-gjana negali parodyti mums tikrosios mūsų pačių prigimties (nitja-siddha-svarūpa).
brahma gjana – impersonalaus Vienio pažinimas.
Žmogus, kuris nėra patenkintas aukščiau paminėta išvara-gjana yra vėlgi priverstas panaudoti savo logiką (jukti), kad siektų dar aukštesnio pažinimo. Tačiau šį kartą jis pasiekia aukščiausią savo samprotavimų tašką. Jo mąstymas, jausdamas pastovų proto spaudimą, bet nerasdamas kitos išeities, galiausiai pagimdo neigimo koncepciją (na iti, na iti – ne tai, ne tai), ir jis tuomet griebiasi netiesioginių Vedantos teiginių (lakšana-vritti). Realybėje, Aukščiausia absoliuti būtis turi tokias charakteristikas kaip formą, įvairialypiškumą, sąvybes ir t.t. Tačiau remiantis logika (jukti), kurią stimuliuoja proto paskatos, kyla idėja apie beformę, neturinčią įvairovės, sąvybių ir nedalomą Būtį. Brahma-gjanos rezultatas nediferencijuojamos realybės pavidalu kyla iš logikos, pasitelkusios į pagalbąvaizduotę, anadhikaros (nekvalifikacijos).
šuddha gjana – tyras pažinimas.
Aukščiau minėtų pažinimo procesų pagalba paprasti žmonės tikisi pasiekti aukščiausią realybės suvokimą (parešanubhūti). Tačiau parešanubhūti yra toli anapus tokio pažinimo. Tai buvo pagrįsta aukščiau. Čia gali kilti klausimas: Ar toks suvokimas aplamai įmanomas? Ir antra: jei tai yra įmanoma, tuomet kokiomis priemonėmis jį pasiekti? Atsakymas į pirmąjį klausimą: be abejo įmanoma. Į antrąjį klausimą Krišna asmeniškai atsako „Bhagavad-gytoje“: “Tiems, kurie atlieka Mano bhadžaną (garbina Mane) su meile, trokšdami amžino bendravimo su Manimi, Aš suteikiu transcendentines žinias, kurių pagalba jie gali ateiti pas Mane.” (BG 10.10)
Šuddha-gjana – tyras pažinimas – gali pabusti tik jame, kuris atsisakė visų asmeniškų troškimų ir pastangų (išskyrus troškimą tarnauti Krišnai), karmos ir keturių rūšių gjanos, kuri buvo paminėta aukščiau. Tuo metu džīva (siela) supranta, kad “savąja prigimtimi aš esu Dievo tarnas ir mano vienintelė funkcija yra Jam tarnauti.” Turėdami tokį tyrą žinojimą (šuddha-gjana) tie, kurie pastoviai užsiima Dievo garbinimu (Bhagavan-bhadžan) su prieraišumu (priti), iš Aukščiausiojo Dievo Asmens (purušos) saulės įgyja šviesos spindulėlį amžinos buddhi jogos pavidalu. Tik per šį šviesos spindulėlį iš aukščiausios saulės galima įgyti absoliučios realybės supratimą – parešanubhūti .

Vakarų ir Vedinė filosofija

Taip jau atsitiko, kad Vakarų pasaulyje mokslas gana nesenai pradėjo mąstyti apie savo galimybes bei prigimtį. Tai vadinama introspekcija – žvilgsniu į save. Filosofija kaip tik yra pažinimo sritis, kuri nagrinėja galimybes pažinti, pažinimo metodus ir kategorijas. Vakarų filosofija skirstoma į keturias sritis:

Gnoseologija [gr. gnosis (kilm. gnoseos) – pažinimas + logija] pažinimo teorija arba kitaip epistemologija – [gr. episteme – pažinimas, žinios] – filosofijos šaka, tyrinėjanti pažinimo galimybes ir metodus.
Ontologija [gr. on (kilm. ontos) – esantis + logija] – filosofijos šaka apie būtį, egzistencija, bandanti atskirti realybę nuo regimybės.
Etika [lot. ethica < gr. ethos – paprotys, įprotis, būdas] – filosofijos šaka, tyrinėjanti žmogaus elgesį ir jo motyvacijas, kas yra žmogus ir kas skatina jį norėti, siekti, elgtis.
Metafizika [gr. (ta) meta (ta) physika – tai, kas seka po fizikos; taip buvo pavadinti Aristotelio kūriniai, pasirodę po jo “Fizikos”] – filosofijos šaka, tyrinėjanti transcendencijos arba neempirinio antjutiminio (nepažinaus) pasaulio galimybes.

Nors Vakarų filosofijoje toks ryškus suskirstymas atsirado gana nesenai, Vedinėje filosofijoje jis egzistuoja senokai. Pirmasis apie tai pradėjo kalbėti Madhvačarja dar 11-tame amžiuje.

Epistemologija užsiiminėjo nyayos filosofinė mokykla, kuri nustato pažinimo metodus (prameya) ir pažinimo objektus (pramana). Nyaya taip pat tyrinėja teisingo ir neteisingo pažinimo kriterijus.
Ontologija – apie būtį, realybę ir realybės aspektų sąveikas kalba sambandha gjana.
3. Apie etiką arba žmogaus elgesio principus bei motyvaciją kalba abhideja gjana.
Apie metafiziką arba transcendenciją kalba prajodžana gjana.
Dabar apie kiekvieną jų atskirai.

Sambandha – ryšys

Sambandha reiškia tai, kas sujungia kartu. Sambandha gjana tai pažinimas a) kuris sujungia su pažinimo objektu, b) pažinimas apie ryšį arba sąveikas tarp pažinimo objektų.

Pirmuoju (a) atveju, reikia pasakyti, kad žmogus gali pažinti tik tai, kas jam yra svarbu. Svarbu be abejo yra tai, kas yra kažkaip susiję su pažįstančiuoju. Dažnas žmogus nesivargina juodosiomis skylėmis ar kvazarais, nes nežino, ar tai kažkaip su juo susiję. Dėmesį kreipiame į tuos politinio, visuomeninio, mokslinio gyvenimo klausimus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su mūsų gyvenimu, ar gyvenimo kokybe. Bet koks pažinimas yra vaisingas tik tuomet, kai suvokiame, kaip tai su mumis susiję. Tai yra vadinama sambandha.

Kita žodžio sambandha gjana prasmė (b) yra pažinimas apie sąveikas ir ryšius tarp objektų. Kaip jau minėjome, aukštesni pažinimo lygiai priklauso nuo pažįstančiojo. Reikalinga labai švari sąmonė, kad suvokti skirtingus realybės aspektus ir sąveiką tarp jų. Indijos filosofijos požiūriu, yra vienas veiksnys, kuris trukdo tokiam pažinimui – tai Maja – Dievo iliuzijos galia, kurios pagalba kontroliuojamos gyvosios būtybės materialiame pasaulyje. Ši kontrolė anaiptol nėra primesta gyvai būtybei. Greičiau tai jos pačios pasirinkimas. Pasirinkusiems žemiausią egzistencijos lygį, tam tikros pažinimo sritys bus kaip tik šios iliuzinės galios nuslėptos. Jų vertybių sistema (jų tikėjimas) skatina tokį pasirinkimą. Dievas, pateikdamas įrankius (šiuo atveju iliuzijos galią) tik įgyvendina sielos pasirinkimo laisvę. Atitinkamai, žmogus, pasirinkęs pažinimo tikslu Aukščiausią realybę ir metodiškai siekdamas Jos pažinimo, apvalys savo būtį nuo Majos ir įgis šuddha gjaną – tyrą žinojimą. Tik toks žmogus galės suvokti skirtingus realybės aspektus (tattvas) ir sąveikas tarp jų (sambandha). Neturėdami galimybės suvokti sambandha gjaną savo pastangomis (dėl netyros savo būties), galime tik pasikliauti (pasitikėti) išminčiais, kuriems šios tiesos atsivėrė. Galima teigti, jog tai tikėjimas, bet lygiai taip pat tik tikime, kad žmonės pakilo į kosmosą, tol kol patys su tuo tiesiogiai nesusiduriame. Materialus mokslas iškėlė daugiausiai teiginių, kurių dauguma žmonių niekada negalės patikrinti. Tokiu būdu materialus mokslas reikalauja iš savo pasekėjų didžiausio tikėjimo.

Vėlgi išminčiai, kurie regi tiesą (tattva darši) nustatė, jog egzistuoja trys realybės aspektai:

1) Išvara – Dievas

2) Dživa – siela

3) Prakriti – gamta

Visi šie trys aspektai susiję tarpusavyje sąveikomis.

1) Sąveika tarp Dievo ir sielos vadinama bhakti – meilės su atsidavimu ryšys

2) Sąveika tarp Dievo ir pasaulio vadinama kala – laikas

3) Sąveika tarp sielos ir pasaulio vadinama karma – veikla.

Kiekvienas realybėje egzistuojantis objektas (vastu) turi savo prigimtį svabhava, kylančią iš vidinės konstrukcijos (ghatana), ir pasireiškiančią savybėmis (guna) ir funkcijomis (dharma). Norint suvokti sąveikas tarp realybės objektų (vastu) ypatingai svarbus yra žodis dharma, kylantis iš veiksmažodžio šaknies “dhri” – laikyti. Dharma yra tai, kas išlaiko objekto padėtį aplinkos atžvilgiu. Vandens dharma yra skystumas, cukraus dharma yra saldumas. Šios funkcijos yra įgimtos ir pasireiškia automatiškai. Jų nereikia mokytis ar kažkaip jas sukelti. Susidūrus su išorine jėga, vastu gali patirti transformaciją (vikara) ir tada jos vidinė prigimtis yra transformuojama. Ši pakitusi prigimtis yra vadinama nisarga. Pavyzdžiai: vanduo sušaldomas, o cukrus sudeginamas. Tai, kas palaiko gyvosios būtybės sąveiką su Dievu yra vadinama sanatana dharma – amžinoji funkcija. Išorinės jėgos majos įtakoje gyvosios būtybės vidinė prigimtis pasikeičia ir ji gauna primestą prigimtį – nisarga. Ši nisarga turi dharmos požymių, ji palaiko mūsų padėtį pasaulio, visuomenės, religijos ir t.t. atžvilgiu. Dėka nisargos gyvosios būtybės užsiima karma, gjana – spekuliatyviu pažinimu, arba joga, tam kad įgytų mistinių sugebėjimų.

Visos gyvosios būtybės turi vienodą prigimtį ir vienodą dharmą, kuri vadinama džaiva–dharma. Kaip vandens dharma yra būdinga visam vandeniui visatoje, taip ir džaiva-dharma, gyvųjų būtybių funkcija, palaikanti jos sąveiką su Absoliučia Realybe yra vienoda, nepriklausomai nuo gyvosios būtybės užsiėmimo, gyvenamosios vietos ar įsitikinimų. Visi šie išoriški faktoriai, iš tiesų Majos veiksniai, prisideda prie nisargos – įgytos ar transformuotos prigimties unikalumo. Todėl matome, jog Majos pasaulyje tokia religijų, tikėjimų, įsitikinimų įvairovė. Visa tai nieko bendro neturi su realia gyvosios būtybės prigimtimi. Nusikračiusi išorinės jėgos (Majos) poveikio gyvoji būtybė (dživa) gali vėl atgauti savo tikrąją prigimtį – sanatana-dharmą. Ši jos dharma arba funkcija yra meilės tarnystė Dievui, sukurianti individualią ir nuostabiai gražią sąveiką. Tikroji gyvosios būtybės prigimtis atsiskleidžia tik tuomet. Tik tuomet ir jos pažinimas tampa objektyvus.

Šių trijų realybės aspektų (Dievas, siela ir pasaulis) ir sąveikų tarp jų pažinimas vadinamas sambandha gjana (pažinimas, kuris surenka į vieną visus realybės aspektus). Nors sambandha gjana yra mokslo sritis, dėka žmonių anadhikaros(nekvalifikacijos) daugelyje pasaulio bendruomenių tai tapo religinio tikėjimo klausimu. Kitaip sakant, dėl būties užterštumo žmonės neturi galimybės patikrinti šių tiesų praktiškai ir gali arba tikėti jomis arba ne. Tačiau, nepriklausomai nuo visuomenės lygio ir vyraujančios visuomenėje religijos, supratimas apie egzistuojančius ryšius tarp Dievo, sielos ir pasaulio vienokiu ar kitokiu pavidalu yra visose pasaulio religijose.

Abhideya – Praktika arba metodologija

Kiekvienas mokslas siekiantis pažinti realybės sritį pateikia pažinimo metodologiją. Tyrinėjantiems sąmonės, sielos ar Dievo reiškinius, kurie nurodo atitinkamai i aukštesnę ir aukščiausią realybę, be abejo taip pat reikalinga metodologija. Aklų mokslininkų bandymas pamatyti Dievą ar nustatyti jo buvimo vietą leidžiant kosminius palydovus, yra daugiau nei vaikiškas. Sielos eksperimentai reikalauja griežtų sąlygų, tokių kaip tyrinėtojo tyrumas. Vedose teigiama, kad tas kuris apvalė savo sąmonę nuo visų materialių priemaišų, jis jau regi Supersielą – Dievą. Todėl Vedų siūloma metodologija yra gana paprasta, ir tuo pat metu sudėtinga – atma višuddha – būties apvalymas. Apvalius savo būtį automatiškai prieš akis atsivers transcendencija. Ši metodologija grindžiama paprastu faktu: Dievas nesislepia nuo mūsų, todėl ir nereikalingos jokios priemonės Jį pamatyti. Tai mes nuo Jo slepiamės po įvairiais iliuzijos šydais. Nematydami, o greičiau netgi ignoruodami Dievą, taip pat galvojame, kad ir Jis mūsų nemato. Vedų literatūra, o ypač „Bhagavad-gyta“ pateikia daugybę metodikų apvalyti būčiai. Visas šias metodikas galima pavadinti vienu žodžiu – joga. Žodis joga kilęs nuo sanskrito veiksmažodžio šaknies judž – pakinkyti, sujungti. Procesas ar veiksnys, sukuriantis jungtį tarp dviejų objektų yra vadinamas žodžiu joga. Praktika, kurios dėka užmezgamas (arba teisingiau – atstatomas) ryšys su Dievu, vadinama joga. Joga prasideda nuo metodikų, raminančių iliuzijos suaudrintą protą, nes kaip sako „Bhagavad-gytoje“ Krišna, be proto ramybės neįmanomas pažinimas, o taip pat nepasiekiama laimė. Egzistuoja įvairios metodikos nuraminti protą ir pasiekti aukštesnius būties aspektus, bet tarp visų šių metodikų, bhakti joga laikoma geriausia, nes padeda pasiekti ir suvokti aukščiausius realybės aspektus (BG.18.55), kai kitos jogos metodikos priverstos sustoti kažkur žemiau.

Bhakti joga padeda nusikratyti primestos prigimties nisargos ir atstatyti savo amžinąją funkciją – sanataną dharmą. Ši sanatana dharma – sielos amžinoji funkcija aprašoma “Čaitanja Čaritamritoje”:

ekale éçvara kåñëa, ära saba bhåtya – Vienintelis valdovas yra Krišna, visi kiti yra Jo tarnai.

CC.Mad.20.108 sako:

jévera ‘svarüpa’ haya—kåñëera ‘nitya-däsa’

kåñëera ‘taöasthä-çakti’ ‘bhedäbheda-prakäça’

“Gyvosios būtybės konstitucinė prigimtis yra Krišnos amžinas tarnas. Ji yra ribinė Krišnos energija ir tuo pačiu metu yra tapati bei skiriasi nuo Viešpaties.”

Taigi, kai gyvoji būtybė supranta, kad yra amžinas Krišnos tarnas ji imasi praktikos. Kiekviena religija nubrėžia taip pat ir religinę praktiką. Dažnai ši praktika ir vadinama religija. Galima pateikti pavyzdį su stikline, į kurią pripilta pieno. Stiklinės gali būti skirtingos spalvos, tačiau visa esmė yra ne stiklinėje, o piene. Taigi atsidavimo tarnystė yra priemonė, pasiekti ryšį su Dievu – sambandhą. Abhideya reiškia priemonė.

Prajodžana – Absoliuti būtinybė arba tikslas

Bet koks pažinimas nėra savitikslis. Šiuolaikiniai, ypač fundamentalieji mokslai stengiasi negalvoti apie savo atradimų praktinį pritaikymą (tai ir skiria fundamentaliuosius mokslus nuo praktinių). Vis dėlto didžioji dauguma žmonių pažindami siekia pakeisti savo gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui studentai mokosi, kad gautų gerą darbą ir susikurtų gyvenimo patogumus. Žmogus, kuris kelia sau dvasinius tikslus, taip pat tikisi pažinimo pagalba pakeisti savo gyvenimo kokybę į dvasinę. Suvokimas, kaip pasikeis mūsų būties kokybė vadinamos prajodžana gjana. Be abejo, žmogus prieš pradėdamas dvasinę praktiką turi žinoti, kas jo laukia, kaip pasikeis jo gyvenimas, kaip pasikeis jo asmenybė. Gali atsitikti taip, kad žmogui patinka kuri nors filosofija, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių jo netraukia šios filosofijos siūlomas tikslas. Jis turi apie tai žinoti iš anksto. Kitaip, tai mes laikytume laisvos valios apribojimu. Kai kurios pseudo dvasinės mokyklos taip ir elgiasi. Siūlo žmonėms filosofiją, praktiką, bet apie tikslą nutyli. Gaudijos vaišnavų filosofija teigia, kad aukščiausias kiekvienos sielos pašaukimas gyventi meilės santykyje su Krišna – visų nuostabiausių santykių vandenynu. Tai suteikia mūsų būčiai laimės ir išsipildymo kokybę.

Prajodžana reiškia “poreikis” arba absoliuti būtinybė, tai ko siekiama, arba be ko negalime gyventi ar būti pilnaverčiais. Didžiausias poreikis žmonėms, kaip aiškino Čaitanya Mahaprabhu yra meilė Dievui – prema pum-artho mahan.

Visi šie trys dalykai (sambandha, abhidėja, prajodžana), kiek tai svarbu Gaudijos vaišnavams buvo apibrėžti Čaitanyos Mahaprabhu ČČ.Mad.20.124:

veda-çästra kahe—’sambandha’, ‘abhidheya’, ‘prayojana’

‘kåñëa’—präpya sambandha, ‘bhakti’—präptyera sädhana

„Vedų literatūra suteikia informaciją apie amžinuosius gyvosios būtybės ryšius su Krišna, kurie yra vadinami sambandha. Gyvosios būtybės supratimas apie šiuos ryšius ir atitinkama veikla vadinama abhideja. Grįžimas namo, atgal pas Dievą yra galutinis gyvenimo tikslas ir yra vadinamas prajodžana.“

ČČ.Mad.20.125:

abhidheya-näma ‘bhakti’, ‘prema’—prayojana

puruñärtha-çiromaëi prema mahä-dhana

Atsidavimo tarnystė, arba juslinė veikla, siekiant patenkinti Viešpatį yra vadinama abhidėja, kadangi ji gali išugdyti pirmapradę meilę Dievui, kuri ir yra gyvenimo tikslas. Šis tikslas yra pats svarbiausias dalykas ir didžiausias turtas. Tokiu būdu žmogus pasiekia transcendentinės meilės tarnystės Viešpačiui lygmenį.

Meilė Dievui

Meilė – tai sąvoka iš dvasinio pasaulio. Žodį meilė galima vartoti tik kalbant apie santykius su Aukščiausiu Dievo Asmeniu. Materialiam pasauliui ši sąvoka netinka. Tai, kas materialiame pasaulyje vadinama meilė yra ne kas kita, kaip geismas. Tarp meilės ir geismo praraja ne mažesnė kaip tarp aukso ir geležies. Žodis meilė nurodo į ryšį, kuris pagrįstas aukojimusi ir nesavanaudiškumu. Nors kartais matome labai panašius į meilę reiškinius vyro ir moters santykiuose ar tarp draugų, paanalizavę šiuos santykius suprasime, kad juose neišvengiamai slypi nors mažytis noras patirti malonumą iš šių santykių.

Tyra meilė Dievui gali pabusti esant dviem sąlygoms: ekstazei ir Paties Aukščiausio Dievo Asmens nepriežastinei malonei.

Priedas

Trys pagrindinės Vrindavanos Dievybės:

Meilės Dievui įgijimo procesą visiškai kontroliuoja Pats Dievas, todėl šis dalykas nėra toks pigus. Mūsų supratimas, mūsų pasiekimai, ir pats tikslas priklauso nuo Krišnos, todėl žmogus, kuris nori suprasti savo gyvenimo tikslą ir jį pasiekti, turi garbinti Krišną, kuris suteikia mums žinias apie save ir apie mus pačius. Jis leidžia mums tarnauti jam ir moko kaip tarnauti, o taip pat suteikia mums aukščiausią gyvenimo tobulumą – Meilę Jam. Yra trys maldos, kurios šlovina Viešpatį šiais trimis aspektais:

1. Sambandhadhideva Pranama

jayatäà suratau paìgor

mama manda-mater gaté

mat-sarvasva-padämbhojau

rädhä-madana-mohanau

„Šlovė visų maloningiausiems Radhai ir Madana Mohanai. Aš esu luošas ir suklaidintas, tačiau Jūs esate mano vadovai, o Jūsų lotoso pėdos man yra viskas.“

2. Abhideyadhideva Pranama

dévyad-våndäraëya-kalpa-drumädhaù-

çrémad-ratnägära-siàhäsana-sthau

çrémad-rädhä-çréla-govinda-devau

preñöhälébhiù sevyamänau smarämi

„Brangakmeniais puoštoje šventykloje, Vrindavanoje, po troškimų medžiu ant spindinčio sosto sėdi Šri Šri Radha-Govinda, kuriems patarnauja patys artimiausi Jų palydovai. Aš lenkiuosi Jiems nuolankiai.“

3. Prayojanadhideva Pranama

çrémän räsa-rasärambhé

vaàçévaöa-taöa-sthitaù

karñan veëu-svanair gopér

gopé-näthaù çriye ’stu naù

„Šri Šrila Gopinatha, kuris suteikė transcendentinį skonį rasos šokiui, stovi ant Vamšivatos kranto ir savo įžymios fleitos garsais patraukia visų piemenaičių dėmesį. Ar gali jie suteikti mums savo palaiminimus.“

Madana Mohana – padeda nugalėti iliuziją ir atstovauja žinojimą – sambandhą. Atliekant atsidavimo tarnystę mūsų pirmasis reikalas yra pažinti Krišną ir mūsų ryšį su juo. Pažinti Krišną – reiškia pažinti patį save, o pažinti save reiškia pažinti savo ryšį su Krišna. Šis ryšys gali būti pasiektas garbinant Madana Mohanos Dievybę. Pradžioje mes visi esame suklaidinti savo materialių troškimų ir iliuzijos. Pangoh reiškia tas, kuris negali pats judėti, o manda-mateh nurodo į tą, kurio intelektas sunaikintas nepasotinamų troškimų. Tokiems suklaidintiems žmonėms geriausia išeitis yra ne garbinti pusdievius ar siekti materialaus rezultato, bet atsiduoti Aukščiausiajam. Tai yra geriausia išeitis. Reikia lenktis Madana Mohanai, kad jis sunaikintų mūsų prisirišimus prie materialaus juslinio pasitenkinimo. Toks garbinimas todėl svarbus bhaktams neofitams.

Jei žmogus nori garbinti Krišną su stipriu prieraišumu, tada jis pradeda garbinti Govindą transcendentinės tarnystės lygmenyje. Govinda yra visų malonumų šaltinis. Govinda – užima jusles atsidavimo tarnyste ir suteikia skonį atsidavimo tarnystei, tokiu būdu atstovaudama abhideyą. Tai yra funkcinė Dievybė. Govinda visuomet gyvena Vrindavanoje ir niekuomet jo nepalieka. Tokia pat Vrindavana yra dvasiniame danguje, todėl kai Krišna nužengia iš dvasinio dangaus, jis atsineša su savimi taip pat ir Vrindavaną kartu su atsidavusiais ir visa aplinka. Vrindavanoje visuomet gyvena daugybė Viešpaties atsidavusių ir palydovų, kurie visaip stengiasi patarnauti Viešpačiui Govindai. Krišna su Radha gyvena Vrindavanoje ir visi jiems su meile tarnauja, taip patenkindami savo dvasines jusles. Garbindamas Madana Mohanos Dievybes, žmogus konstatuoja faktą, kad “aš esu amžinas Tavo tarnas”, o garbinant Govindos Dievybę, pats tarnystės faktas yra įtvirtinamas.

Kai Krišnos ir atsidavusiųjų malone atsidavimo tarnystė pasiekia tobulumą, tada bhaktas gali tinkamai įvertinti Gopijana-vallabhos garbinimą. Gopijana-vallabha yra Vradžos mergelių malonumo Dievybė. Gopinatha – suteikia atsidavusiam rasą – tyrą ir konkrečią meilę Dievui ir yra galutinis atsidavimo tarnystės vaisius. Gopinatha reiškia gopių šeimininkas. Savo fleitos garsais jis sužavėjo visas Vrindavanos mergaites ir sukvietė jas į mišką rasos šokiui. Viešpats Gopinatha apžavi tyrų savo atsidavusiųjų širdis, kurie nežino nieko, išskyrus savo Viešpatį, todėl tas, kas garbina Gopinathos Dievybę, įgyja tyrą meilę Viešpačiui.

Šios trys Vrindavanos Dievybės yra ypatingai brangios Gaudijos vaišnavams. Jas instaliavo šeši Vrindavanos gosvamiai, kiekvieną Dievybę – vis kitas Gosvamis.

Pavyzdys

Sambandha, abhideya ir prayojana yra palyginama su vestuvėmis. Iš pradžių tėvai nusprendžia apvesdinti savo sūnų. Jie renka jam nuotaką, tada tariasi su jos tėvais. Kai viskas yra sutariama, tada įvyksta vestuvės. Tai yra vadinama sambandha – jungtuvės. Tačiau santuoka nereiškia, kad po to jaunasis gali pasakyti žmonai: Na mes jau vyras ir žmona, mes susituokę, dabar tu gali grįžti namo, o aš pas save namo. Ne, vestuvės reiškia, kad vyras ir žmona gyvena kartu, ir bendrauja. Vyro pareiga rūpintis žmona, ją globoti, žmonos pareiga, saugoti vyro sveikatą, gaminti jam, žiūrėti, kad jam būtų gera nuotaika etc. Tai yra abhideya, arba priemonės, kaip gyventi kartu. Tačiau ko dėlei visa tai daroma, koks poreikis. O poreikis yra turėti sūnų. Tai yra prayodžana – tikslas. Vyras ir žmona sudarė santuoką ir gyvena kartu tam, kad turėtų vaikų.

Lygiai taip pat ir religija. Mes negalime sakyti, kad svarbu pažinti Dievą. Daugiau niekas nesvarbu. Mes negalime sakyti, kad pažinome Dievą ir jau jį mylime. Turi būti praktika, mes turime kažką daryti dėl jo. Tik taip mes pasieksime savo žinojimo vaisių – meilę Dievui.

KLAUSIMAI:

Pabandykite pagrįstai atsakyti į klausimą: kokia gyvenimo prasmė?
Ar egzistuoja viena realybė, kuri būtų visa ko pagrindas?
Ar visi keliai veda į vieną tikslą?
Ar įmanoma pažinti Absoliučią tiesą ir koks yra jos pažinimo metodas?
Ar Dievo pažinimas gali būti vadinamas moksliniu metodu?
Kaip tikėjimas susijęs su pažinimu?
Ką suteikia Aukščiausios realybės pažinimas žmogui?
Kaip vadinamos trys vedinio pažinimo dalys sanskritu ir kokia jų prasmė?

Visos pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/ ‎

Vedos ir mokslas