TRYS KRIŠNOS ENERGIJOS

“Pamokymų nektare” 2 posmo komentare, Prabhupada komentuoja, kad materialus pasaulis yra vieta, kurioje kiekvienas turi sunkiai dirbti. Tai yra, šis pasaulis supančioja. Todėl žmogaus gyvenimas yra skirtas išaukštintam mąstymui ir paprastam gyvenimui, kad suprastų savo tikrąją prigimtį ir pernelyg neįsiveltų į veiklą, atnešančią kančią. Šis materialus pasaulis nėra tinkama vieta dvasinėms sieloms, todėl jos turi stengtis greičiau iš čia ištrūkti. Tam kad ištrūktume turime suprasti kas yra šis pasaulis, kas yra Dievas, kas esu aš.

Šakti ir Šaktiman – energija ir jos šeimininkas

Šventraščiai aprašo, kad egzistuoja trys tattvos – tiesos ar realybės, tai, kas egzistuoja iš tikrųjų – Īšvara – Dievas, džīva – gyvoji būtybė ir prakriti – materiali gamta. Šios tiesos dar vadinamos atitinkamai višnu tattva, džīva tattva ir šakti tattva. Dar yra viena ypatinga tattva (realybė)- tai šiva tattva, kuri yra tarpinė tarp Viešpaties ir gyvosios būtybės. Tačiau trumpai mes galime apibūdinti, kad egzistuoja Viešpats – Priežasčių Priežastis ir tai, kas išeina iš Jo kaip pasekmė. Tai yra vadinamos šakti – energijos. Kadangi gyvosios būtybės taip pat yra Krišnos noro pasekmė (sa aikšata bahu sjam), jos taip gali būti ir yra vadinamos Viešpaties energija.

Upanišadose pasakyta, kad Viešpats turi nesuskaičiuojamą galybę energijų, kurios veikia automatiškai (Švetašvatara Upanišada 6.7-8):

tam éçvaräëäà paramaà maheçvaraà

taà devatänäà paramaà ca daivatam

patià paténäà paramaà parastäd

vidäma devaà bhuvaneçam éòyam

na tasya käryaà karaëaà ca vidyate

na tat-samaç cäbhyadhikaç ca dåçyate

paräsya çaktir vividhaiva çrüyate

sväbhäviké jïäna-bala-kriyä ca

Aukščiausias Viešpats – valdovų valdovas. Jis – vyriausias visų planetų vadovas. Kiekvienas Jam pavaldus. Visoms esybėms Viešpats suteikia tam tikrus įgaliojimus valdyti. Jos pačios neturi aukščiausios valdžios. Jį garbina visi pusdieviai, Jis – aukščiausias visų valdytojų valdytojas.  Todėl Jis yra transcendentalus įvairiausių materialių vadovų bei valdovų atžvilgiu ir Jį garbina visi. Niekas nėra aukštesnis už Jį, Jis – aukščiausioji visų priežasčių priežastis.

Jo kūniškas pavidalas kitoks, negu paprastos gyvos esybės. Jo kūnas ir siela niekuo nesiskiria, Jis – absoliutus. Visos Jo juslės – transcendentinės, ir kiekviena jų gali atlikti kitos darbą. Vadinasi niekas nėra aukštesnis už Jį ir Jam neprilygsta. Jo galios visapusiškos, todėl Jo darbai – savaiminė natūrali Jo norų pasekmė.

Šventraščiai mini įvairias Viešpaties energijas:

Madhvāčarja pamini šias 16:

çré – grožis, bhü – būtis, lélä – žaidimai, känti – meilumas, kérti – šlovė, tuñöi – pasitenkinimas, gér – kalba, puñöi – klestėjimas,  satyä – teisingumas, jïänäjïänä – žinojimas ir neišmanymas, jayä utkarñiëé – nuostabumas, vimalä – nepriekaištingumas, yogamäyä – iliuzija, prahvé – nuolankumas, éçänä – viešpatavimas, anugrahä – prielankumas.

Šrīla Džīva Gosvāmis „Bhagavat sandarbhoje“ išvardija šias energijas:

çré, ilä, känti, kérti, tuñöi, gér, puñöi, vidyävidyä, jaya; vimalä, mäyä, prahvé, éçänä, anugrahä, samvit, sandhiné, hlädiné, bhakti, mürti, yogä, etc.

Kiti paaiškinimai:

1.     çré – turto galia;

2.     puñöi – jėga;

3.     gér – žinojimas;

4.     känti – grožis;

5.     kérti – šlovė;

6.     tuñöi – atsižadėjimas;

Tai Jo šešios vertenybės.

7.     Ilā – tai Jo bhū šakti arba sandhini šakti – vidinė galia, kurios viena iš ekspansijų yra taip pat ir Žemė.

8.     Ūrjā—as- vidinė galia atlikti žaidimams. Šiame pasaulyje ji pasireiškia kaip Tulasi medelis;

9-10.                    Vidjā ir Avidjā – žinojimas ir neišmanymas – tai išorinės energijos, kurios sąlygoja gyvosios esybės išsivadavimą ir pančius atitinkamai.

11.   Šakti – Jo vidinė malonumo galia – Hlādinī ir Mājā, kuri yra išorinė galia – vidjos ir avidjos pagrindas.

12.   Džīva – Viešpaties ribinė energija, kuri pavaldi Mājāi.

Čaitanja Čaritamritoje Adi 5.27–28 pasakyta:

svarüpa-vigraha kåñëera kevala dvi-bhuja

näräyaëa-rüpe sei tanu catur-bhuja

çaìkha-cakra-gadä-padma, mahaiçvarya-maya

çré-bhü-nélä-çakti yäìra caraëa sevaya

Krišnos asmeninis pavidalas turi tik dvi rankas, tačiau Nārājanos pavidalu Jis turi keturias rankas. Viešpats Nārāajana laiko kriauklę, diską, vėzdą ir lotoso žiedą ir Jis kupinas didžių turtų. Śrī, Bhū ir Nīla energijos tarnauja Jo lotosinėms pėdoms.

Ramanudžos ir Madhvos vaišnavizmo mokyklose egzistuoja labai išsamūs śrī, bhū ir nīla energijų aprašymai. Bengalijoje nīla energija kartais vadinama līla energija. Šios trys energijos tarnauja keturrankiam Viešpačiui Nārājanai Vaikunthoje. Śrī sampradajos „Prapannāmŗta“ aprašo Nārājaną tokiais žodžiais:

„Jie pamatė Viešpatį Višnu, Aukščiausią Dievo Asmenį, kurio akys kaip lotosai, sėdintį ant Garudos ir laikantį Lakšmi, sėkmės deivę, priglaustą prie krūtinės. Jis buvo panašus į lietaus debesį svaidantį žaibus, o dviejose rankose iš keturių Jis laikė kriauklę ir diską. Jo rankos siekė kelius, o Jo visos nuostabios kūno dalys buvo suteptos sandalmedžio pasta ir papuoštos spindinčiais papuošalais. Jis dėvėjo geltonus drabužius, o šalia Jo stovėjo Jo energijos Bhūmi ir Nīla.“

Sītopanišad taip pat mini śrī, bhū ir nīla energijas: mahä-lakñmér deveçasya bhinnäbhinna-rüpä cetanäcetanätmikä. sä devé tri-vidhä bhavati, çakty-ätmanä icchä-çaktiù kriyä-çaktiù säkñäc-chaktir iti. icchä-çaktis tri-vidhä bhavati, çré-bhümi-nélätmikä. „Maha Lakšmi, aukščiausioji Viešpaties energija, yra suvokiama skirtingais būdais. Ji yra dalijama į dvi: materialią ir dvasinę galias, ir abejomis savo galiomis ji veikia kaip troškimo galia, kuriančioji galia ir vidinė galia. Troškimo galia savo ruožtu skiriama dar į tris, būtent śrī, bhū ir nīla.“

Cituodamas apreikštuosius šventraščius Madhvāčarja komentaruose „Bhagavad-gītai“ (4.6) teigė, kad motina materiali gamta, kuri suvokiama kaip iliuzinė energija Durgā, turi tris skirsnius: śrī, bhū ir nīla. Ji yra iliuzinė energija tiems, kurie yra pernelyg silpni dvasiškai, kadangi šios energijos yra Viešpaties Višnu sukurtos energijos. Nors kiekviena energija ir neturi tiesioginio ryšio su Beribiu, jos yra pavaldžios Viešpačiui, kadangi Viešpats yra visų energijų šeimininkas.

„Bhagavat-sandarbhoje“ (23 tekstas) Šrīla Džīva Gosvāmi Prabhu teigia: „Padma Purana“ nurodo į amžinai palankią Dievo buveinę, kuri kupina visų turtų, tarp kurių śrī, bhū ir nīla energijos. Mahā-samhita, kuri aptarinėja transcendentinius Dievo vardus ir pavidalus, taip pat pamini Durga kaip Aukščiausios sielos galią, susijusią su gyvosiomis būtybėmis. Vidinė galia veikia Jo asmeniniuose darbuose, o materiali galia apreiškia tris gamtos gunas.“ Cituodamas apreikštuosius raštus kitoje vietoje, jis teigia kad śrī yra Dievo energija, kuri palaiko kosminę reiškiniją, bhū yra energija, kuri sukuria kosminę reiškiniją ir nīla, Durga yra energija, kuri sunaikina materialią reiškiniją. Visos šios galios veikia sąryšyje su gyvosiomis būtybėmis ir todėl kartu jos vadinamos džīva-maja.

Visos šios energijos veikia dvasiniame pasaulyje. Krišna turi nesuskaičiuojamą gausybę energijų, tačiau išminčiai jas grupuoja į tris pagrindines:

Trys Krišnos energijos

Žemiau pateikiame santrauką iš Bhaktivinodos Thākuros knygos “Džaiva-dharma” 14 skyriaus:

Krišna yra sarva šaktiman – Jis turi visas galias. Nėra jėgos, kuri nepriklausytų nuo Jo.

Visi Krišnos pasireiškimai turi galias – brahma, paramātma ir Bhagavān.

Krišnos galia pasireiškia trimis formomis: čit šakti (dvasinis pasaulis), džīva šakti (gyvosios esybės), mājā šakti (materialus iliuzijos pasaulis).

Krišna yra vienintelis Mājā šakti šeimininkas. Ji neturi jokios galios Jam.

Mājāvādžiai teigia, kad Absoliutas kaip brahma, neturi šakti, kaip Īšvara, kuris yra Mājos produktas, Jis turi visas šakti. Ši teorija yra visiškai išsigalvota.

Problema: Jei Bhagavānas visuomet susijęs su Savo šakti ir veikia tik jos pagalba, kur Jo nepriklausomybė ir valia?

Atsakymas: „Vedanta sūtra“ teigia: šakti šaktimator abhedaḥ  – šakti (energija) ir šaktiman puruša (Dievo Asmuo) nesiskiria. Darbas yra šakti požymis. Visas darbas atliekamas tik šakti poveikiu. Tačiau noras atlikti darbą nurodo į Šaktiman – galios savininką. Materialus pasaulis sukuriamas veikiant Māja šakti, gyvosios būtybės sukuriamos veikiant džīva šakti, o dvasinis pasaulis yra čit-šakti darbas. Bhagavānas įkvepia čit šakti, džīva šakti ir māja šakti užsiimti atitinkama veikla, bet pats lieka nirvikāra (neprisirišęs ir nepaveiktas jų darbo).

Problema: Jei Bhagavānas šakti pagalba atlieka įvairiausią veiklą, skatinamą Jo nepriklausomų norų, Jis turi patirti transformacijas (vikāra). Iš tiesų netgi turėti įvairius norus yra laikoma vikāra.

Atsakymas: nirvikāra (nepatirti pokyčių) reiškia nepatirti materialių pokyčių (mājika vikāra). Māja yra Krišnos svarūpa šakti šešėlis, todėl mājos kūriniai yra realybė, bet ji laikina. Kaip šešėlis nedaro įtakos personai, bet gali padaryti poveikį tiems, kurie pakliuvo į šešėlį, taip ir mājos veikla nedaro įtakos Krišnos transcendentinei padėčiai. Vis dėlto Krišna patiria vikāra (pokyčius) kylančius iš Jo nepriklausomų norų ir veiklos. Tačiau šie pokyčiai yra aukščiausi transcendentinės premos (meilės) pasireiškimai. Māja neturi jokio sąlyčio su nuostabiais ir įvairiausiais Bhagavāno žaidimais (līla) čit džagat (dvasiniame pasaulyje). Tie, kurie yra mājos paveikti, galvoja, kad Krišnos žaidimai yra mājos pasireiškimas. Geltlige sergantis žmogus viską aplinkui mato gelsvos spalvos, o žmogus stovintis po debesiu galvoja, kad debesis užstojo saulę. Taip ir tie, kurių intelektas yra mājosproduktas, galvoja kad transcendentiniai vardai, forma, savybės bei žaidimai yra mājika. Iš tiesų māja šakti yra čit šakti šešėlis ir todėl įvairovė, regima māja džagad (materialioje gamtoje) yra tik iškreiptas atspindys dvasinės įvairovės čit džagad (dvasiniame pasaulyje). Šis atspindys yra ne tik priešingas bet taip pat ir neturi substancijos. Todėl nors materialaus pasaulio įvairovė ir primena dvasinio pasaulio įvairovę, jų esmė yra skirtinga. Māja negali daryti jokio poveikio Bhagavānui, savo šeimininkui, nes Jis visuomet supamas Savo čit-šakti.

Klausimas: kuri iš Krišnos galių yra Šrīmatī Rādhikā?

Atsakymas: kaip Šrī Krišna yra išbaigta šaktimān-tattva, taip ir Šrīmatī Rādhikā yra Jo pilna šakti. Ją galima vadinti Krišnos svarūpa-šakti (prigimtine Krišnos galia). Kad įgyvendintų Savo amžinuosius ir mėgautųs Savo līla (žaidimais) Jie yra amžinai atskiri, bet tuo pat metu Jie yra amžinai neatskiriami, lygiai taip pat kaip kvapas neatskiriamas nuo muskuso ar karštis neatsiejamas nuo ugnies. Šrīmatī Rādhikā turi tris veiklos galias (krijā-šakti): čit-šakti, džīva-šakti ir mājā-šakti. Čit-šakti taip pat vadinama vidine galia (antaranga-šakti), mājā-šakti yra vadinama išorine galia (bahiranga šakti), o džīva-šakti vadinama paribio galia (tatastha šakti). Nors svarūpa-šakti yra viena, ji veikia šiais trimis būdais. Visos amžinos svarūpa šakti savybės pilnai pasireiškia čit-šakti veikloje, truputį pasireiškia džīva-šakti veikloje ir iškreiptai pasireiškia mājā-šakti veikloje.

Be šių trijų rūšių krijā-šakti (veiklos energijos) svarūpa-šakti turi dar kitas tris funkcijas: hlādinī, sandhinī ir samvit. Šie trys svarūpa-šakti aspektai visiškai įtakoja čit-šakti, džīva-šakti ir mājā-šakti veiklą.

Hladinī funkcija – tai pati Šrīmatī Rādhikā, karaliaus Vrišabhānu dukra, kuri suteikia pilną transcendentinį džiaugsmą ir malonumą Krišnai. Ji suteikia laimę Krišnai Savo transcendentiniu pavidalu kaip mahābhāvos (aukščiausios meilės) personifikacija, o taip pat amžinai apreikšdama aštuonias bhāvas (transcendentines emocijas) aštuonių pagrindinių sakhī (draugių) pavidalais. Jos yra tiesioginės Rādhikos svarūpos (prigimties) ekspansijos (kāja-vjūha). Ji taip pat apreiškia keturias skirtingas tarnystės nuotaikas išskleisdama iš savęs keturių tipų sakhī: prija-sakhī, narma–sakhī, prāna-sakhi, parama-preštha-sakhī. Visos šios sakhī (Rādhikos draugės) yra amžinai laisvos dvasinio pasaulio būtybės, niekuomet nesusiliečiančios su iliuzija.

Svarūpa šakti samvit-vritti apreiškia įvairias santykių nuotaikas (sambandha-bhāvas) Vradžoje. Sandhini Vradžoje apreiškia viską, kas susideda iš vandens, žemės ir t.t.: kaimus, miškus, sodus, Giri-Govardhana, kurie yra Krišnos žaidimų vietos. Ji taip pat apreiškia visų rūšių transcendentinius objektus, kurie panaudojami Krišnos žaidimuose, o taip pat transcendentinius Šrī Rādhikos, Šrī Krišnos, Krišnos draugų ir draugių, karvių, tarnų ir tarnaičių kūnus.

Šrī Krišna visuomet pasinėręs į aukščiausią palaimą hlādinī pranaja-vikāros (meilės žaidimų) pavidalu. Samvit-vritti pagalba Jis, kupinas įvairiausių bhāvų (emocijų), patiria pranaya-rasa (meilės santykiais). Savo transcendentinės galios samvit-vrittidėka Krišna užsiima tokia veikla, kaip gopių viliojimas, grojant fleita, karvių ganymas, rāsa-līlā ir kiti žaidimai. Jo transcendentinė buveinė yra Jo sandhinīgalios pasireiškimas.

Dživa yra atominė (begalinai maža) svarūpa-šakti galia, ir visi trys svarūpa-šaktiaspektai joje pasireiškia mažu kiekiu. Tokiu būdu hlādinī-vritti visuomet glūdi džīvoje brahmānandos (dvasinės palaimos) pavidalu, samvit-vritti pasireiškia brahma-gjānos (transcendentinio žinojimo) pavidalu, o sandhinī-vritti pasireiškia džīvos nykstamai maža forma.

Mājā-šakti yra svarūpa-šakti iškreiptas atspindys, todėl joje hlādinī-vritti pasireiškia materialaus malonumo (džadānanda) forma, samvit-vritti pasireiškia kaip materialus pažinimas (bhautika–gjāna), o samvit-vritti pasireiškia kaip visa materiali visata, susidedanti iš keturiolikos planetinių sistemų ir visų gyvų būtybių materialių kūnų.

Klausimas: kodėl svarūpa-šakti yra vadinama ačintja – nesuvokiama, jei visą jos veikimą galima paaiškinti tokiu paprastu būdu?

Atsakymas: Šiuos dalykus galima suprasti atsietai vienas nuo kito, bet jų santykis yra nesuvokiamas. Materialiame pasaulyje priešingos savybės turi tendenciją sunaikinti viena kitą. Tarpusavyje priešingi principai negali sugyventi toje pačioje vietoje. Tačiau Šrī Krišnos šakti turi tokią nesuvokiamą galią, kad dvasiniame pasaulyje ji pačiu nuostabiausiu ir gražiausiu būdu apreiškia tarpusavyje priešingas savybes kartu ir vienu metu. Nors Šrī Krišna turi pačią gražiausią formą (rūpa), Jis yra beformis (arūpa). Jis turi transcendentinę mūrti (pavidalą) ir vis dėlto Jis yra visur. Jis visuomet aktyvus, bet tuo pat metu Jis nepaliečiamas, nes neatlieka karmos. Jis yra Nandos Mahāradžos sūnus, nors yra negimęs. Jis yra paprastas piemenukas, bet Jis visų garbinamas. Jis yra visa žinantis, bet vis dėlto patiria turi žmogaus formą ir emocijas. Tuo pat metu Jis turi visas savybes (savišeša) ir neturi jokių savybių (nirvišeša). Todėl Jis yra ačintja (nesuvokiamas) ir kupinas rasos(estetinių santykių). Jis yra ribotas ir beribis. Jis yra čia pat ir labai toli. Neįmanoma išvardinti visų šios kategorijos savybių. Jos prieštarauja viena kitai, bet amžinai ir labai nuostabiai be jokio konflikto pasireiškia Jo prigimtyje, Jo buveinėje ir įvairiuose dalykuose, su Juo susijusiuose. Tokia yra nesuvokiama Jo šakti prigimtis.

Klausimas: čit-šakti, džīva-šakti ir mājā-šakti yra trys svarūpa-šakti pasireiškimai, hlādinī, samvit ir sandhinī yra trys svarūpa-šakti funkcijos (vritti), ir šios trys funkcijos veikia šiuos tris pasireiškimus: čit-šakti, džīva-šakti ir mājā-šakti. Visa tai yra paprasčiausiai šakti darbas. Be viso to, dvasinis pasaulis, dvasiniai kūnai ir dvasiniai žaidimai taip pat nurodo tik į šakti. Tai kas tuomet nurodo į šaktimanKrišną?

Atsakymas: Taip, Krišnos vardas, pavidalas, savybės ir žaidimai reiškia šaktifunkcijas. Tačiau laisvė (sva-tantratā) ir laisva valia (sva-iččhāmajatā) nėra šaktidarbas. Tai yra vidinė Aukščiausio Asmens veikla ir Krišna yra tas Aukščiausias Asmuo, kuris turi laisvą valią ir yra šakti prieglobstis. Šakti skirta pasimėgavimui, o Krišna yra besimėgaujantis. Šakti yra priklausoma, o Krišna nepriklausomas. Šaktisupa šį nepriklausomą Aukščiausią Asmenį iš visų pusių, bet jis visuomet suvokia savo šakti. Nepriklausomas puruša yra šakti šeimininkas, nors Jis ir apsuptas šakti. Žmogiškos būtybės gali suvokti šį Aukščiausią Asmenį (parama-puruša) tik priėmę šios šakti prieglobstį. Dėl šios priežasties sąlygotos sielos negali suvokti šaktimanpadėties nepriklausomai nuo suvokimo apie šakti padėtį. Tačiau, kai bhaktai išvysto meilę Jam, jie gali suvokti Jį, kuris slepiasi už Savo šakti. Bhakti yra šakti forma, ir todėl ji turi moterišką pavidalą. Vadovaujama Krišnos vidinės galios (svarūpa-šakti) ji patiria purušos žaidimus. Šie žaidimai parodo, kad Krišna turi laisvą valią ir prigimtinę savybę būti vyraujančiu besimėgaujančiu.

Klausimas: jei sakysime, kad egzistuoja tattva (realybė), neturinti charakteristikų, pagal kurias ją būtų galima atpažinti, ši tattva turėtų būti tas pats brahma, aprašytas Upanišadose?

Atsakymas: Brahma, aprašytas Upanišadose neturi troškimų, o Krišna, parama-puruša, kuris aprašytas Upanišadose iš tiesų sudarytas iš laisvos valios (sva-iččhā-maja). Tarp jų egzistuoja didelis skirtumas. Brahma yra nirvišeša, be jokių atributų. Krišna, nors ir skiriasi nuo šakti, yra savišeša, Jis turi formą ir atributus, kadangi Jis turi tokias savybes kaip purušatva (vyriškumas), bhoktritva (besimėgaujantis), adhikāra (autoritetas) ir svatantratā (nepriklausomybė). Realybėje, Krišna ir Jo šakti nesiskiria. Šakti, kuri parodo Krišnos buvimą, taip pat yra Krišna, nes krišna-kāminī-šakti kaip Šrī Rādhā apreiškia save moterišku pavidalu. Krišna yra tas, kuriam tarnauja, o aukščiausia šakti Šrīmatīdžī yra Jo sevadāsī (tarnaitė). Ši individuali abhimāna (tapatybės suvokimas) yra vienintelė realybė, kuri skiria Juos vienas nuo kito.

Klausimas: Jei Krišnos troškimas ir sugebėjimas mėgautis parodo purušospavidalą, koks yra Šrīmatī Rādhikos troškimas?

Atsakymas: Šrīmatī Rādhikos troškimai yra pavaldūs Krišnai. Nei vienas jos noras ar pastanga nėra nepriklausomi nuo Jo troškimų. Krišna turi norus, o Šrīmatī Rādhikos norai yra tarnauti Krišnai pagal Jo norus. Šrīmatī Rādhikā yra pilna ir pirminė šakti, o Krišna yra puruša, tai yra Jis kontroliuoja ir įkvepia šakti.

Krišnos svarūpa-šakti atlieka tris funkcijas, kurios veikia čit, jīva ir mājā šakti:

a)   sandhini šakti – amžinos būties energija arba egzistencijos galia. Ją atstovauja Viešpats Balarāma;

b)   samvit šakti – pažinimo galia. Ją įkūnija pats Krišna;

c)   hladini šakti – pasitenkinimo energija. Ją įkūnija Šrīmati Rādhārāni.

Šių energijų apibendrinimas pateikiamas lentelėje:

1.                         Antaranga šakti – vidinė energija

Ji kitaip vadinama čit šakti. Ši energija pasireiškia dvasiniame pasaulyje. Ji apreiškia visus transcendentinio pasaulio objektus ir santykius. Iš esmės tai sąmonės galia, nurodanti, kad dvasiniame pasaulyje visi objektai yra sąmoningos prigimties, net tie objektai, kurie materialiame pasaulyje tradiciškai laikomi negyvais. Savo vidinės galios dėka Krišna apreiškia savo transcendentinius žaidimus visame dvasiniame pasaulyje ir ypač Golokoje ir Gokuloje. Ši energija iš esmės nesiskiria nuo Viešpaties kūno, todėl vadinama Jo vidine galia.

2.                         Bahiranga šakti – išorinė energija, kuri įkūnija materialią gamtą.

Skirtingai nuo vidinės energijos, kuri yra gyva, bahiranga šakti yra inertiška ir negyva. Ji visiškai valdoma Viešpaties sukurtų dėsnių. Tiesa, materiali energija – prakriti taip pat skirstoma į dvi dalis:

a)   mājā – tai iliuzinė energija, kuri yra veiksmingasis principas, ir kuri yra Viešpaties tarnaitė ir Krišnos hlādinī šakti šešėlis. Mājā visuomet jaučia gėdos jausmą ir todėl negali pasirodyti Viešpaties akivaizdoje.

b)   pradhāna – materialių elementų bazė, kuri yra visiškai negyva ir neturi veikiančiosios galios.

Viešpats pats niekuomet nesusiliečia su savo išorine energija. Jis valdo ją per tarpines energijas. Apie tai kalba „Brahma Samhitos“ posmai:

Gokulos Viešpats yra transcendentinis Aukščiausias Dievo Asmuo, tarsi pats amžinosios ekstazės pavidalas. Jis – vyresnis už visus valdovus. Gausybė Jo žaidimų vyksta transcendentinėje karalystėje, neturinčioje nieko bendro su jo materialia energija.

Krišna niekaip nesusijęs su savo iliuzine energija. Ir vis dėlto, ji nėra visiškai atkirsta nuo Absoliučios Tiesos. Kai Jis nusprendžia kurti materialų pasaulį, prasideda meilės žaidimas, kuriame jis užimtas savo dvasinės (čit) energijos Ramos, sviedžia žvilgsnį, laiko energijos pavidalu į klaidinančią energiją.

Ramadevi, dvasinė (čit) energija, Aukščiausio Viešpaties mylima palydovė, yra visų gyvų būtybių nešėja. Dieviška pilnutinė Krišnos dalis (ekspansija) sukuria šį materialų pasaulį. Kūrimo metu pasirodo dieviška aureolė, kurios prigimtis atitinka Jo pavaldžią dalį (svamša). Ši aureolė yra dieviškas Šambhu – apreikštas Aukščiausio Viešpaties vyriškumo simbolis. Ši aureolė yra tik užtemdytas aukščiausio amžinojo švytėjimo atspindys. Šis vyriškumo simbolis yra Dievui pavaldi dalis, kuri veikia kaip šio materialaus pasaulio kūrėjas, paklūstantis aukščiausiai motinai (niyatih). Iš aukščiausios motinos kyla ir šio pasaulio vaisingumo galia – māyā, ribota, neabsoliuti (apara) galia – materialaus moteriško vaisingumo simbolis. Jų dviejų jungtis sukuria galimybę pasireikšti iškreiptai sąmonei, kuri atspindi Aukščiausio Viešpaties troškimą kurti sėklą.

Visi didžiojo Viešpaties (Mahešvaros) sutuoktinės palikuonys, šio materialaus pasaulio gyventojai atsiranda kaip vyriškojo ir moteriškojo dauginimosi organų pasekmė.

Asmenybė, įkūnijanti materialų priežastinį principą, tai yra didysis šio pasaulio Viešpats Šambhu, vyriško dauginimosi organo pavidalu susijungia su savo moteriška palydove – ribota energija – Mājā, kuri yra produktyvus priežastinis principas. Maha Višnu, pasaulio Viešpats apsireiškia jame kaip jam pavaldi dalis žvilgsnio pavidalu.

3.                         Tatastha šakti – ribinė energija

Tata reiškia krantas, riba tarp sausumos ir vandens, o sthah – reiškia būti, gyventi. Kitaip sakant – tatastha reiškia būti ant ribos tarp materijos ir dvasios. Tatastha šakti vadinama karma šakti arba džīva šakti. Iš tiesų, savo prigimtimi gyvosios būtybės – džīvos yra vidinės energijos – dvasinės prigimties, tačiau, kadangi jos turi iškreiptą sąmonę ir dėl silpnumo negali priešintis Mājāi, jos pasilieka materialiame pasaulyje, kaip jo gyventojai, pilnai paklusdami negyviems materialios gamtos dėsniams.

Gyvosios būtybės yra ribinė energija, kadangi jos yra tarp vidinės ir išorinės energijos. Tata reiškia riba tarp vandens ir kranto, kur susiduria dvi prigimtys. Gyvosios būtybės yra neapsakomai mažos ir todėl jos visuomet yra linkusios pasiduoti arba materialios arba dvasinės energijos įtakai.

Kūrimo priežastys

Viešpats apreiškia savo energijų įvairovę tam, kad mėgautųsi transcendentiniais santykiais su savo energijomis. Iš tiesų, Krišna yra visa ko priežastis ir viskas išeina iš Jo, tokiu būdu jis nesiskiria nuo savo energijų, kadangi jos išeina iš Jo vieno, ir tuo pat metu jis lieka atskiras nuo savo energijų, kaip transcendentinė asmenybė, besimėgaujanti energijomis, o ne joms pavaldi. Jis gali bet kurią akimirką bet kurią savo energiją įtraukti į Save.

Klausimas kyla, kodėl Viešpats sukūrė materialų pasaulį. Tam, kad galėtų apreikšti jame savo tam tikrus žaidimus, kurių Jis negali apreikšti dvasiniame pasaulyje (nes ten nėra ateistų ir demonų), ir kad suteiktų gyvosioms būtybėms pasirinkimo laisvę. Čia gyvosios būtybės gali užmiršti tikrąją savo prigimtį ir savo ryšius su Krišna. Tačiau protingas žmogus nori sužinoti apie save kaip galima daugiau. Tokiems žmonėms reikia suvokti savo priklausomybę nuo Krišnos.

Senovės išminčiai skirtingai regėjo savo santykius su Dievu. Todėl atsirado keturios personalistinės mokyklos ir viena impersonalistinė (advaitos).

Visos šios mokyklos savaip paaiškina 4 šio pasaulio priežastis:

1.                          Operatyvi – nimitta karana – kas sukuria pasaulį?

2.                          Materiali – upadana karana – iš ko sukuriamas pasaulis?

3.                          Forminė – svarūpena pradhana rūpena karana – kaip sukuriamas pasaulis?

4.                          Galutinė – artha višeša karana – kokiu tikslu sukuriamas pasaulis?

Višišta advaita (kokybinės vienovės) mokykla (Ramanudža ačarja) teigia, kad pasaulis yra Dievo kūnas.

Dvaita (dualizmo) mokykla (Madhva ačarja) sako, kad Dievas ir pasaulis yra skirtingi ir pasaulis paklūsta Dievui. Dievo valia materija tampa materialia priežastimi.

Šudha advaita (tyra vienovė) mokykla (Višnusvami) sako, kad materija negali būti materialia priežastimi, nes ji kilusi iš Dievo. Todėl Dievas ir materija yra tas pats, nors mes galime regėti skirtumus.

Dvaita advaita (vienovės ir skirtybės) mokykla (Nimbarka ačarja) sako, kad iš tiesų tai nėra viena ir tas pats, o skirtumas iliuzinis. Dievas pasireiškia skirtingomis formomis, viena vadinama Dievu, kita materija.

Acintja bheda abbheda (nesuvokiama vienovė ir skirtybė) mokykla (Čaitanja Mahaprabhu) sako, kad Dievas skiriasi nuo pasaulio, bet kadangi pats yra pasaulio priežastis, Jis ir nesiskiria. Pavyzdys su voru, kuris iš savęs numezga voratinklį, pats jį mezga, voratinklio forma atitinka jo norus ir voratinklis yra voro namai. Voras nesusipainioja savo voratinklyje, nors kiti vabzdžiai – taip.

Tattva reiškia tiesa.

Acintja reiškia nesuvokiamas. Tai reiškia, kad kai kurių dalykų mes niekuomet nesuvoksime. Su tuo mes susiduriame savo kasdieniniame gyvenime.  Mes galime nesuvokti kažko ne todėl, kad tai absurdiška, o todėl, kad mūsų supratime negali susiderinti dvi priešingos pusės. Arba mes nesuvokiame to, ko negalime aprėpti savo juslėmis. Nors mes galime žinoti matematinius visatos išmatavimus, intelektui tai mažai ką sako apie visatos dydį. Mes negalime suvokti netgi jūros dydžio, jei nematome jos kito kranto.

Bheda – abheda reiškia skirtybė ir vienovė. Viešpats skiriasi nuo pasaulio ir nesiskiria tuo pat metu. Tai gali atrodyti kaip priešybė, tačiau iš tiesų tai yra skirtingos Absoliučios tiesos pusės. Krišna aprašomas kaip Vaidurjos brangakmenis. Visos spalvos šiame akmenyje pastoviai keičiasi priklausomai nuo žiūrėjimo kampo. Todėl vienas žmogus gali sakyti, kad akmuo raudonas, kitas sakys, kad jis žalias etc. Iš tiesų visos šios spalvos jau yra šiame akmenyje. Tai yra toks akmuo be abejonės turi spalvą, jis nėra bespalvis, tačiau kokia jo spalva, priklauso nuo žiūrinčio. Taip ir Krišna, jis turi savybes, ir įvairios Jo savybės pasireiškia Jo kūrinijoje, tačiau tik pats Krišna turi visas šias savybes pilnumoje, todėl jas yra sunku suvokti.

Ryšys tarp Dievo ir džīvos – gyvos būtybės yra kokybiškai tapačios Viešpačiui, nes turi tą pačią dvasinę prigimtį, tačiau, Viešpats yra Vibhū atma – milžiniška siela, o džīvos – sielos – yra anu atma – atomo dydžio sielos. Tokiu būdu individualios sielos niekada negalės suvokti Dievo didybės, tačiau gali suvokti Jo asmenybę.

Lygiai taip pat kaip ir Saulė ir jos švytėjimas. Saulė yra milžiniškas šviesulys, o iš jos sklinda nesuskaičiuojama gausybė šviesos dalelių, kurios neša taip pat ir kaitrą. Visos šios dalelės pasižymi Saulės savybėmis – jos šviečia ir šildo, tačiau jos turi šias savybes labai mažyčiais kiekiais. Todėl galima pasakyti, kad kiekviena siela, išėjusi iš Krišnos yra mažytis Krišna, bet tuo pat metu ir ne Krišna. Siela pažįsta nedidelį veiklos lauką, kuris vadinamas jos kūnu ir jos aplinka, o Krišna pažįsta visų sielų kūnus. Todėl Krišna vadinamas vjasti kšetragja ir samāsti kšetragja – tas, kuris pažįsta kiekvienos sielos kūną ir tas, kuris pažįsta visų kūnų visumą.

KLAUSIMAI:

1. Išvardinkite sanskritu ir apibūdinkite tris pagrindines Krišnos energijas ir jų pasireiškimus.
2. Kuo skiriasi amžini Krišnos palydovai nuo paprastų gyvųjų būtybių?
3. Kaip veikia iliuzinė Viešpaties energija?
4. Kokiu būdu vidinė Viešpaties energija kišasi į šį materialų pasaulį ir į sąlygotų sielų gyvenimus?
5. Paaiškinkite, kodėl materialus pasaulis yra dvasinio pasaulio šešėlis?
6. Ką reiškia acintya bheda abheda tattva?
7. 7.       Apibūdinkite santykį tarp šių Viešpaties energijų remdamiesi acintya bheda-abheda
8. 8.       tattva.
9. Kaip atsakyti į suktą materialistų klausimą: “ar gali Dievas sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų?”

Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/