TIKĖJIMAS, TIKĖJIMO ATMAINOS IR ABEJONĖS

Kas negali suprasti Vedų?

Krišna sako BG 4.40:

ajïaç cäçraddadhänaç ca

saàçayätmä vinaçyati

näyaà loko ’sti na paro

na sukhaà saàçayätmanaù

“Tamsūs ir netikintys žmonės, abejojantys apreikštais raštais, neįgauna Dievo sąmonės – jie patiria nuopuolį. Abejojanti siela neras laimės nei šiame nei sekančiame pasaulyje.”

Tai reiškia, kad trijų kategorijų žmonės negali gauti transcendentinių žinių arba supratimo apie dvasinę veiklą: tai neišmanėliai, kurie nėra skaitę jokių šventraščių ir nieko nežino apie dvasinį gyvenimą. Jie gali atrodyti labai protingi, tačiau jų žinios nesiekia toliau materialaus kūno ir juslių veiklos. Kita kategorija – netikintys, kurie žino šventraščius ir netgi cituoja jų fragmentus, tačiau jie netiki juose išdėstytomis tiesomis. Jie nagrinėja šventraščius kaip istorinius raštus ir ieško užuominų apie anksčiau klestėjusias civilizacijas, tačiau jų visiškai netraukia tai, kas juose mokoma. Jie netiki dvasinės sielos egzistavimu. Ir trečioji kategorija – tai abejojantys. Jie žino šventraščius, jie naudojasi jais, jie tarsi užsiima dvasinėmis praktikomis, tačiau jie nepripažįsta Dievo Asmens egzistavimo. Dažniausiai jie sako, kad viskas yra viena arba abejoja visa ko realumu. Tokiu būdu, jie stengiasi ištraukti iš šventraščių savo prasmes, pritaikydami jas savo savavališkoms interpretacijoms. Tai yra majavadžiai ir šunjavadžiai. Jie viskuo abejoja, nors yra prisiskaitę. Iš principo, nors ir sekdami šventraščiais ir juos cituodami, jie atmeta juos arba pateikia interpretacijas visiškai priešingas Vedų mokymui. Kartais jie sako, kad Vedavjasa, užrašydamas Vedas padarė gramatikos klaidų, todėl tokie interpretatoriai imasi atsakomybės tas klaidas ištaisyti. Kadangi tokiu būdu jie įžeidžia Dievą, jų padėtis yra sunkiausia. Visų Vedų esmė yra pažinti Dievo Asmenį ir atsiduoti Jam. Vedas davė Krišna, kad žmonės galėtų suprasti Jo Asmenybę ir Jo padėtį. Tačiau, jeigu kas nors išmeta Dievą iš Vedų literatūros, jis yra blogiausias tarp visų neišmanėlių, nes jis tiesiogiai įžeidžia Dievą – Vedų literatūros autorių.

Žinojimas ir tikėjimas

Vedų literatūra vadinama astika – tai, kas turi būti priimama tikėjimu. Tai nereiškia, kad kalba eina apie nesuvokiamus dalykus, kurių mes niekuomet negalėsime patikrinti. Vedos reiškia žinios, o žodis žinios nurodo į tam tikrus objektyvius faktus. Žinios susijusios su pažinimu. Pažinti galima tik tai, kad egzistuoja faktiškai. Mes negalime pažinti to, ko nėra. Žinios gali būti materialios arba dvasinės. Tačiau netgi materialias žinias mes turime priimti tikėjimu. Kai mokinys eina į mokyklą, jis klausosi mokytoją aiškinant apie pasaulio sandarą, tačiau pats jis neturi galimybių patikrinti visa tai, todėl mokinys viską turi priimti su tikėjimu. Ateis laikas, ir jo žinios pasieks tam tikrą ribą, kada jis galės praktiškai patikrinti tai, ką anksčiau išmoko. Žinios pateiktos Vedose yra dvasinės žinios. Jas taip pat reikia priimti tikėjimų bent pačioje pradžioje, kadangi mes neturime priemonių patikrinti jas patys. Mes pasitikime senovės išminčių autoritetu, kurie tai patyrė asmeniškai. Mes neturime kito kelio suprasti dvasinius dalykus, kaip priimdami juos tikėjimu. Kažkuo mes turime tikėti. Todėl Vedos vadinamos astika, tai, kas suvokiama per tikėjimą. Vėliau, žmogui progresuojant ir užsiimant dvasine praktika, kaip aprašyta Vedose, jis galės patirti rezultatą tiesiogiai. BG 9.2 Krišna sako:

räja-vidyä räja-guhyaà

pavitram idam uttamam

pratyakñävagamaà dharmyaà

su-sukhaà kartum avyayam

“Šis žinojimas – mokslų valdovas, paslapčių paslaptis. Jis tyriausias, o kadangi per patyrimą leidžia tiesiogiai suvokti savąjį “aš” jis yra religijos tobulybė. Jis amžinas ir įgyjamas su džiaugsmu”. Tokiu būdu Krišna kalba apie pratyakšavagamam – patiriamas tiesiogiai, tai reiškia vidya – žinias. Žinių pradžia yra tikėjimas. Tikėjimas paremtas patirtimi tampa žiniomis.

Tikėjimų atmainos

Tikėjimas gali būti materialus ir transcendentinis. BG 17.3 Krišna sako:

sattvänurüpä sarvasya

çraddhä bhavati bhärata

çraddhä-mayo ’yaà puruño

yo yac-chraddhaù sa eva saù

“O Bharatos sūnau, valdomas įvairių materialios gamtos gunų žmogaus protas apsprendžia jo tikėjimą. Visi žmonės kupini tikėjimo, todėl į kokį garbinimo objektą jis nukreips savo tikėjimą, toks taps ir jo protas.”

Tokiu būdu tikėjimas gali būti gimęs iš sattva gunos, iš radža gunos ir iš tama gunos, o taip pat transcendentinis, jei nukreiptas į Aukščiausiąjį.  Materialus tikėjimas įvairiais pusdieviais, gamtos jėgomis, šmėklomis ar žmonėmis vargiai padės žmogui tapti laimingu, todėl toks tikėjimas vadinamas nepagrįstu.

Tikėjimas, pavaldus gunoms pagimdo gausybę religinių tikėjimų, papročių, tradicijų bei prietarų. Visos didžiosios pasaulio religijos gali būti drąsiai vadinamos religiniais tikėjimais, kadangi tikrąjį atsidavimą Dievui ir nemotyvuotą tarnystę jam išstūmė ritualai, tradicijos bei naudos siekimas. Transcendentinis tikėjimas yra labai reta Dievo dovana, gaunama tik tyro vaišnavo guru malone.

Nepagrįstas tikėjimas vadinamas viltimi. Liaudies patarlė sako: “Viltis – kvailių motina”. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad šiame pasaulyje visi vargsta, aš tikiuosi, kad galėsiu būti laimingas. “Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad mes gyvensime ilgai, laimingai ir gražiai.” Tačiau toks tikėjimas neparemtas patirtimi. Atvirkščiai, mes matome, kad niekas netampa laimingas, gyvendamas materialiai. Tai yra nepagrįstas tikėjimas. Dauguma žmonių, kupini tokio tikėjimo. Jie neieško tikrųjų atsakymų į gyvenimo klausimus.

Čaitanja Mahaprabhu mokė Sanataną Gosvamį apie tai, kad atsidavusiojo lygis priklauso nuo tikėjimo.

Šraddha – tikėjimas

Šrila Rūpa Gosvamis sako, kad yra devynios atsidavimo tarnystės pakopos.  Iš jų tikėjimas – šraddha yra pirmoji. Nuo jos prasideda dvasinis gyvenimas. Vėliau atsidavimui gilėjant, šraddha taip pat stiprėja.

Tikėjimas – tai pasitikėjimas kažkuo, tikėjimas, kad jis neapgaus ir nepaliks be prieglobsčio. Kaip sugriauti tikėjimą? – sugriaunant pasitikėjimą, apgaunant.

Tikėjimas yra dviejų rūšių:

1) kai tikiu, kad Dievas yra ir/arba iš jo pastoviai kažko reikalauju. Tokio tikėjimo negalima vadinti šraddha, nes nepakanka vien tikėti kad Dievas egzistuoja. Tokios rūšies tikėjimas mažai skiriasi nuo ateizmo, nes jis niekuo neįpareigoja tikinčiojo. Todėl matome, kad tikinčių tiek daug, bet dauguma jų daro visas įmanomas nuodėmes. Taip yra todėl, kad jie tiki tam tikra abstrakčia būtybe Dievu, kuri niekaip nesusijusi su jų gyvenimu. Daugumai žmonių Dievas yra tik idėja, moralinė kategorija, dar kitiems – tai paties žmogaus idealizuotas įvaizdis. Tokio tikėjimo pasekmė yra tai, kad žmogus tęsia materialią egzistenciją.

2) Visai kitoks yra įpareigojantis tikėjimas – kai aš tikiu Dievu, tuo ką Dievas sako ir pažada man šventraščiuose. Tada žmogus supranta, kaip artimai jis susijęs su Dievu ir koks jis Jam skolingas. Toks tikėjimas tampa bhakti pagrindu. Dievas mums davė tiek daug visko, todėl mes taip pat privalome Jam kažką duoti.

Tikrasis tikėjimas reiškia, jog mes tikime Krišnos nurodymais ir jais sekame. Šri Čaitanja Mahaprabhu teigia:

’çraddhä’-çabde——viçväsa kahe sudåòha niçcaya

kåñëe bhakti kaile sarva-karma kåta haya

“Atlikdamas transcendentinę meilės tarnystę Krišnai, žmogus automatiškai atlieka visą papildomą veiklą. Toks tvirtas tikėjimas, palankus atlikti atsidavimo tarnystę vadinamas šraddha.” CC Mad.22.62

Bhagavad Gitoje Krišna sako, kad Jis yra Aukščiausia Asmenybė ir nieko nėra aukščiau Jo. Jei žmogus tiki šiais žodžiais jis turi tikėjimą. Kai žmogus pradeda atlikti atsidavimo tarnystę Viešpačiui, reikia suprasti, kad jis jau įvykdė visas savo pareigas materialiame pasaulyje. Jis patenkino protėvius, paprastas gyvas būtybes ir pusdievius. Tokiai asmenybei nebereikia galvoti apie tai, kad jam dar ką nors reikia daryti papildomai. Visa tai padaroma automatiškai. Karminė veikla atliekama siekiant patenkinti materialias jusles, tačiau kai žmogus pažadina savo snaudžiančią meilę Dievui, jam nebereikia atlikti papildomos dorybingos veiklos. Geriausias karminės veiklos pasiekimas yra materialaus gyvenimo atsižadėjimas, ir atsidavęs tai pasiekia labai lengvai. Tokiu būdu jis laimingai gali atlikti atsidavimo tarnystę Viešpačiui atsižadėjimo dvasia. Toks yra tvirtas tikėjimas, kad Krišnos sąmonė yra pakankama, pasiekti tobulumą. Tvirtas tikėjimas reiškia, kad atsidavęs nesigriebia papildomų procesų, kad pagerintų savo atsidavimo tarnystę arba Krišnos sąmonę. Šrimad Bhagavatam 4.31.14 sako:

yathä taror müla-niñecanena

tåpyanti tat-skandha-bhujopaçäkhäù

präëopahäräc ca yathendriyäëäà

tathaiva sarvärhaëam acyutejyä

“Laistant medžio šaknis, vandens gauna jo šakos, šakelės ir lapai, o tiekiant skrandžiui maistą, patenkinamos visos kūno juslės. Taip ir atliekant transcendentinę tarnybą Aukščiausiam Viešpačiui, savaime patenkinami visi pusdieviai ir kitos gyvos esybės.”

Todėl sanskrito žodis “šraddha” reiškia pasitikėjimą Dievu. Šraddha ugdoma švaros pagalba.

Šrimad Bhagavatam 3.25.25 sako, kaip stiprinamas tikėjimas:

satäà prasaìgän mama vérya-saàvido

bhavanti håt-karëa-rasäyanäù kathäù

taj-joñaëäd äçv apavarga-vartmani

çraddhä ratir bhaktir anukramiñyati

“Bendraujant su tyrais atsidavusiais, pokalbiai apie Aukščiausio Dievo Asmens žaidimus bei veiklą yra labai malonūs ir džiugina ausį bei širdį. Gilinant tokias žinias, palaipsniui daroma pažanga kelyje link išsivadavimo, ir galiausiai išsivadavus, tikėjimas ir potraukis pasidaro tvirtas. Tuomet prasideda tikrasis atsidavimas ir atsidavimo tarnystė.”

Net materialia prasme, viskas prasideda nuo tikėjimo. Net ateizmas yra tikėjimas. Mokslas taip pat yra tikėjimas. Teorinės žinios reiškia tikėjimą, o tik po to seka eksperimentas.  Pagrįstas tikėjimas labai gerai, tačiau pradžioje reikia bent kažkokio tikėjimo, kad galėtume daryti kažką. Tikėjimas be žinojimo gali būti, tačiau žinojimas be tikėjimo negali atsirasti. Atsidavimo tarnystėje tai pasireiškia labai ryškiai.

Žinoma, kai mes kažkuo tikime, turime žinoti į ką tikime. Tikėjimas šventa asmenybe padarys žmogų tobulu, tačiau tikėjimas apgaviku niekur nenuves, tik į kančią. Net einant pas kirpėją reikia turėti tikėjimą, kad jis neperpjaus gerklės, o ramiai nuskus barzdą.

Todėl tikėjimas vėlgi skiriamas į dvi rūšis: a) šastriya šraddha – tikėjimas grindžiamas šastrų nurodymais ir b) laukika šraddha – tikėjimas, grindžiamas žmonių nuomonėmis, gandais. Jei bhaktas nori pažengti bhakti jogos kelyje, jis turi ugdyti šastriya šraddhą o ne laukika šraddhą. Jis neturi pasitikėti nuomonėmis tiek savo tiek kitų, o turi pasitikėti tik argumentuotais teiginiais, grindžiamais šastra.

Tikėjimas ugdomas taip pat tarnaujant Dievui. Tikėjimas atsiranda bendraujant su atsidavusiais, valgant prasadą, klausantis ir kartojant, ką išgirdai.

Kitas tikėjimo aspektas: Jei žmogus sako, kad tiki viskuo, reiškia jis niekuo netiki. Vien tik tikėti, aklai tikėti nepakanka. Toks tikėjimas netruks ilgai. Reikia suprasti, kodėl Viešpats yra vertas pasitikėjimo. Tai ne vien tik teorizavimas, tai praktinis pritaikymas.

Astika reiškia tikėjimas: tikėjimas šventraščiais, tikėjimas Vedomis.  Kai tikėjimas tampa labai stiprus ir koncentruotas, tada galima suprasti Krišną. Tvirtas tikėjimas reiškia, jog žmogus pats sau pasako: “Kai aš suvoksiu Krišną, visos mano pareigos ir veikla pasieks tobulumą.”

Pasiekti meilę Dievui yra palaipsnis procesas, ir pirmoji pakopa yra tikėjimas. Be tikėjimo nėra kalbos apie Krišnos sąmonę. Tikėjimas atsiranda kruopščiai perskaičius Bhagavad-gytą ir iš tiesų supratus kokia ji yra. Neperskaičius Bhagavad-gytos nėra klausimo apie tikėjimą į Krišną. Reikia tikėti Krišnos žodžiais, ypač kai jis sako: “Atmesk visas dharmas ir paprasčiausiai atsiduok Man. Aš suteiksiu tau visokeriopą apsaugą.”

Dauguma religijų pabrėžia tikėjimą, kaip svarbiausią savo praktikos dalį. Pradžioje mes tikime, kad Dievas yra ir jis linki mums gera. Praktikuojant religiją tikėjimas tik stiprėja. Krišnos sąmonės filosofija teigia, kad tikėjimas yra ypatingai svarbus dvasiniam tobulėjimui, tačiau palaipsniui tikėjimą pakeičia žinojimas, kylantis iš praktinės patirties. Krišnos sąmonės procesas moko ne tikėti į Dievą, o patirti Dievą, susitikti su Juo veidas į veidą. Tuomet nebėra klausimo apie tikėjimą, lygiai taip pat kaip stovint prieš konkretų žmogų ir bendraujant su juo neabejojame jo egzistavimu. Krišnos sąmonė moko tiesiogiai patirti Dievą.

PROTAS IR ABEJONĖS

Prabhupada sakė, kad protingas yra tas, kuris mąsto apie tai, kas pasiekiama mąstymu. Tas, kuris mąsto apie tai, kas pranoksta mąstymą, nėra protingas, jis – maištininkas.

Galima padaryti išvadą, kad tikėjimas glūdi daugiau emocijų srityje. Mes jaučiame pasitikėjimą tais, kurie mus patraukia savo charakterio savybėmis arba savo santykiais su mumis.

Abejonė, priešingai, atsiranda dėl nepasitikėjimo. Neįmanoma priversti ką nors daryti kitą žmogų, jei šis nepasitiki tuo, kuris jam liepia arba prašo. Todėl abejonė gali būti pagrįsta ir nepagrįsta.

Pagrįstos abejonės arba kritinis mąstymas

Pagrįsta abejonė atsiranda tada, kai mes neturime pagrindo pasitikėti, tai yra, asmenybė mūsų netraukia, pati ji nėra užtikrinto charakterio, jo tikslai nežinomi arba abejotini.

Netgi į Vedų literatūrą ir jos komentarus turėtume žiūrėti kritiškai bet dvasiškai. Šventraščiuose egzistuoja reliatyvumas, o komentatorių nuomonės taip pat skiriasi dėl įvairių dvasinių teiginių reikšmės ir jų panaudojimo. Visa tai yra sunku surūšiuoti, todėl kiekviename žingsnyje reikalingas vadovas.

Tačiau, galiausiai tas, kuris praktikuoja dvasinį gyvenimą, turi mokytis mąstyti kritiškai, bet vis dėlto dvasiškai. Šventraščiai ir patys šventieji pabrėžia tai, o kvalifikuotas šikša guru gali padėti pasiekti tokį, dvasinio sugebėjimo skirti, lygį.

Šventraščiai pateikia didelį kiekį žinių, kuriose aukščiausias tikslas aprašomas kartu su priemonėmis pasiekti jį. Tačiau šventraščiai taip pat siekia nukreipti ir tuos, kurių nedomina galutinis gyvenimo tikslas. Šiuo tikslu šventraščiai pateikia reliatyvias žinias apie kitus įmanomus tikslus, kuriuos žmonija gali pasiekti, ir kaip geriausia žmonėms tų tikslų siekti.

Šventraščiai pateikia dėsnius, kurie reguliuoja įvairių idealų, kylančių žmogaus sieloje,  pasiekimą, taip pat siūlo objektyvias priemones apspręsti žmogiškų vertybių hierarchiją. Atlikdami tai, šventraščiai nėra dogmatiški. Jie kviečia panaudoti intelektą, palikdami kiekvienam individui nuspręsti, kas yra svarbu jam ir atitinka jo konkretų idealą. Taip pat ir žmogaus intelektas yra kviečiamas dalyvauti, suvokiant Vedų išvadas, o taip pat apginant šventraščius nuo opozicijos, kuri gali nepripažinti Vedų autoriteto. Vedanta sūtra kaip tik yra toks pavyzdys.

Tokiu būdu nuoširdus paklusimas dvasiniam autoritetui galiausiai turi sukelti tokios rūšies dvasinį kritinį mąstymą. Nesėkmei, daugybė žmonių bando daryti tai arba nepaklusdami virš-racionalioms pažinimo priemonėms (guru), arba paklusimo dvasiniam autoritetui vardu, siekia išvengti sunkaus uždavinio – kritinio dvasinio mąstymo.

Thakura Bhaktivinoda teigia, kad tam tikra prasme patys šventraščiai, o dar labiau jų rašytiniai komentarai yra gauti iš dvasiškai pažengusių sielų asmeninių atradimų. Tokiu būdu mes negalime visiškai atmesti savo asmeninės įžvalgos ir aklai sekti šventraščiais dvasinės praktikos pretekstu. Apie tai Thakura Bhaktivinoda rašo:

„Todėl būtina kultivuoti žinias savo asmeninių atradimų šviesoje. Tai yra taisyklė, reguliuojanti šventraščių studijas. Kadangi žinios, kilusios iš asmeninės realizacijos yra visų šventraščių pagrindas, kaip galime tikėtis gauti naudą iš jų, ignoruodami tai ir priklausydami išimtinai nuo raštų, kurie yra šakos, augančios iš tos patirties?“

„Sąlygotai sielai yra patariama studijuoti Vedą padedant šventraščių komentatorių paaiškinimams. Tačiau net padedami šių paaiškinimų, turėtume patikrinti šias žinias savo pačių akivaizdaus žinojimo (arba asmeninių atradimų) šviesoje, kadangi šios aiškinančios literatūros autoriai ne visuomet aiškiai išreiškia savo mintis.“

Reikia taip pat pabrėžti, kad negatyvioji pusė tokio vengimo mąstyti kritiškai dvasiškai, vien tik prisidengiant griežtu Vedų sekimu, yra neišmatuojama. Tokiu būdu žmogus atitraukia savo paties intelektualinius sugebėjimus nuo tarnystės Dievui, atimdamas iš tokio praktikanto dvasinio vientisumo jausmą. Tai taip pat paverčia gyvybingą dvasinę tradiciją į nereikšmingą religinio ir kultūrinio bagažo krūvą, dar tik paskatinant tuos, kurie teigia kad religija ir šventraščiai skirti tiems, kurie negali susidurti su netikrumu arba nesugeba suprasti kažko daugiau, nei juoda ir balta.

Nepagrįstos abejonės

Nepagrįsta abejonė kyla, kai mes pasitikime kažkokia asmenybe, tačiau nepasitikime savimi, arba neturime pagrindo nepasitikėti kitais. Tai reiškia, kad netgi dvasiniu mokytoju kažkas gali abejoti, net nematydamas priežasties tokioms abejonėms. Toks žmogus dažniau abejoja pats dėl savęs, ar jis galės pasiekti tai, apie ką kalba šventa asmenybė. Arba abejonė kyla iš pavydo – nesąmoningo noro atmesti visa tai, ką sako žmogus, už kurį tu norom nenorom jautiesi žemesnis.

Abejonėms išsklaidyti nėra kito būdo, kaip žinojimas. Kai mes žinome, kad šis žmogus mūsų neapgaudinėja ir neturi savų interesų, mes galime nebeabejoti juo. Tarnaujant Krišnai, mes įgyjame praktinių žinių, mes patiriame rezultatą, ir tai mus skatina dar labiau pasitikėti guru.

ŠBh 11.20.30 sakoma:

bhidyate hådaya-granthiç

chidyante sarva-saàçayäù

kñéyante cäsya karmäëi

mayi dåñöe ’khilätmani

 “Mazgas širdyje yra perkertamas, visos abejonės yra sukapojamos į gabalus ir karminių veiksmų grandinė nutrūksta, kai į Mane žiūri kaip į Aukščiausią Dievo Asmenį.”

Kai sukaustyta akmeniu širdis regi Krišną kaip aukščiausią transcendentinių malonumų šaltinį (akhila rasamrta mūrti) ji pati patiria rasą ir širdis išsilydo, tuomet visos proto, siekiančio patirti tikrąjį malonumą, abejonės išsklaidomos (param drištva nivartate), protas atranda tai, ko išties siekė, tuomet iš karto sustabdoma karmos mašina – nebėra daugiau ko siekti, viskas jau atrasta ir aišku.

Abejonė gali tapti atsidavusiojo priešu. Kai atsidavęs susiduria su sunkumais, jis gali pradėti abejoti visu procesu. Tai materiali prigimtis: protas nenori diskomforto. Jis nori būti patenkintas. Jis ieško pasitenkinimo per atsidavimo tarnystę. Tačiau pati atsidavimo tarnystė yra palaipsnis proto žabojimas, todėl protas tai pajunta anksčiau ar vėliau.  Tada jis pradeda spyriotis. Po to, kaip vienas iš proto triukų, prasideda abejonė: “O ką aš čia darau? Kodėl aš privalau čia kankintis? Kodėl aš negaliu būti toks kaip visi ir normaliai gyventi, daryti tai, ką aš noriu, o ne tai, ko nori šventyklos prezidentas arba guru? O gal šis guru taip pat nėra šventa asmenybė? Gal jis taip pat netobulas?” Visa tai yra tik proto triukai, kai jis nori išsivaduoti iš apynasrio.

açraddadhänäù puruñä

dharmasyäsya parantapa

apräpya mäà nivartante

måtyu-saàsära-vartmani

“Netikintys pasiaukojimo tarnyba negali ateiti pas Mane, o priešų nugalėtojau. Todėl jie grįžta į gimimo ir mirties ratą materialiame pasaulyje.” BG 9.3

KLAUSIMAI:

1. Kas yra tikėjimas? Ką jis reiškia vaišnavams? Ką reiškia pats žodis? Į ką žmonės tiki? Į ką žmonės mažai tiki arba visai netiki? Kaip ugdomas tikėjimas?
2. Kokios yra tikėjimo rūšys? Kurlink jos veda?
3. Kokia abejonių prigimtis? Papasakokite apie abejonės teigiamus ir neigiamus aspektus.
4. Koks skirtumas yra tarp aklo tikėjimo ir pagrįsto tikėjimo?
5. Ar gali žmogus, netikintis Dievu suprasti Vedas?
6. Ar galite išvardinti keletą religinių tikėjimų.
7. Ar gali keistis a) religinis tikėjimas, b) amžinoji religija?
8. Kas nustato tikruosius religijos principus? Ar gali žmogus sukurti religiją? O religinį tikėjimą?

Visos Bhakti program pamokos: http://www.harekrisna.lt/bhakti-program/