ŠVARA IR TVARKINGUMAS
Vidinės švaros principai
Vienas iš 64 atsidavimo tarnybos aspektų yra savo kasdieninės veiklos aukojimas Krišnai. Kai tik žmogus pradeda užsiimti atsidavimo tarnyste, pats Krišna pasirodo jo širdies lotose. Tokiu būdu atsidavęs į šį kūną turi žiūrėti ne kaip į juslinių malonumų šaltinį, o kaip į Viešpaties šventyklą, kuriame jis pats yra Viešpaties tarnas. Tai leis mums užsiimti atsidavimo tarnyste 24 valandas per parą. Kadangi šis kūnas yra labai vertingas instrumentas, kurio pagalba mes galime tarnauti Krišnai ir taip pasiekti aukščiausio tobulumo, kūną reikia teisingai prižiūrėti ir palaikyti, sekant dorybės gunos principais. Vedinėje visuomenėje dorybės guną atstovauja brahmanai.
Krišnos Sąmonės judėjimas yra brahmanų judėjimas. Šrila Prabhupada sakė, kad ISKCON bhaktai ateityje bus visuomenės mokytojai. Kai visa visuomenė pradės sekti Vedų principais, sunku tikėti, kad jie visi taps vaišnavais. Pagal varnašramos sistemą yra keturios socialinės klasės. Iš jų brahmanai yra laikomi aukščiausiu skyriumi, kadangi jie yra dorybės gunoje ir yra visuomenės mokytojai. Brahmanas turi būti švarus. Jiems taikomas aukščiausias švaros standartas. Vaišnavas yra laikomas aukščiau už brahmaną, kadangi jis yra dar ir Krišnos atsidavęs. Tai reiškia, kad vaišnavas – jau brahmanas. Žinoma mes esame gimę tuose kraštuose, kur apie švarą labai keistas supratimas. Tačiau tai reiškia, kad per žymiai trumpesnį laiką mes turime pasiekti tai, ką Indijoje brahmanai išmoksta nuo vaikystės. Kitas brahmano vardas suči – švarus. Tai reiškia, kad jo įpročiai turi būti švarūs ir jis pats turi būti švarus.
Švara yra dviejų rūšių: vidinė ir išorinė.
Klausydamiesi ir kartodami mes valome savo sąmonę. Tai skatina mus būti brahmaniškais savo praktikos metu. Ugdydami brahmaniškas savybes tokias kaip švara, mes sukuriame inspiruojančią atmosferą praktikuoti bhakti jogą. Visas Krišnos Sąmonės judėjimas remiasi švara. ‘Ceto darpana marjanam’ – mardžanamreiškia valymas. Harė Krišna kartojimas valo širdį nuo dulkių susikaupusių per daugybę metų. Per aukų atnašavimus mes kartojame mantrą iš “Garuda Puranos”:
oà apavitraù pavitro vä
sarvävasthäà gato ’pi vä
yaù smaret puëòarékäkñaà
sa bahyäbhyantara-çuciù
Ar tai būtų švaru ar nešvaru ar praėjęs per visas materialaus gyvenimo sąlygas, jei žmogus gali prisiminti Krišną lotoso akimis, jis tampa išoriškai ir vidujai švarus. Nors atsiminimas ir kartojimas valo žmogų, vis dėlto yra daug dalykų, kuriuos privalu atlikti išoriškai, tam kad išliktum švarus.
Vidinę švarą sukuria taisyklėmis reguliuojama atsidavimo tarnystės praktika – vaidhi sadhana bhakti. Šrila Rūpa Gosvamis knygoje “Bhakti Rasamrita Sindhu” išvardina 64 vaidhi sadhana bhakti aspektus. Tokios taisyklės, kaip priimti dvasinį mokytoją, apeiti apie šventyklą yra labai svarbio ugdant vidinį tyrumą, tačiau pats Šrila Rūpa Gosvamis išskiria 5 galingas atsidavimo tarnystės formas, kurios labai efektyviai apvalo nuo materialaus užsiteršimo:
sädhu-saìga, näma-kértana, bhägavata-çravaëa
mathurä-väsa, çré-mürtira çraddhäya sevana
Tarnauti bhaktai; kartoti Harė Krišna mantrą; skaityti “Šrimad Bhagavatam”; gyventi Mathuroje; garbinti Viešpaties Dievybę.
Sekant švaros ir tvarkingumo principais, reikia prisiminti, kad pagrindinis principas, kad visos taisyklės ir apribojimai yra skirti tam kad padėtų mums suvokti Krišną. Jei taisyklės tampa kliūtimi kelyje į bhakti jogą, dažnai būna naudingiau truputį atleisti griežtas taisykles, nei per anksti nusivilti Krišnos Sąmone. Poreikis daugumai taisyklių ir apribojimų atsiras pas mus praktikuojant Krišnos Sąmonę.
Sveikata
Atsimenant, kad mūsų kūnas priklauso ne mums, o Krišnai, be abejo reikia pasirūpinti ir sveikata. Kai Sanatana Gosvami susirgo ir jo visas kūnas supūliavo, jis norėjo nusižudyti po Džagannathos vežimo ratais, tačiau sužinojęs apie tai Viešpats Čaitanja jį išbarė sakydamas, kad “šis kūnas priklauso man ir aš turiu jam savo planus.”
Profilaktika – geriausia gydymo forma, o geriausia profilaktika – tai valgyti gerą nesunkų prasadą, nepersivalgyti, gyventi švariai ir daug judėti. Tiems, kurie labiau linkę į ligas, rekomenduojama užsiimti joga ar fiziniais pratimais. Kitokiu atveju sportas dėl pramogos ar dėl kūno vystymo priskiriamas prie tuščio laiko eikvojimo. Atsidavusieji gali maudytis Gangoje ir Jamunoje, blogesniu atveju ir kituose telkiniuose, atsimindami Viešpaties vandens žaidimus. Kita vaišnaviško sporto šaka yra šokis kirtano metu. Prabhupada sakė, kad kirtano visiškai pakanka, kad kūną palaikyti formoje ir jokie sporto pratimai papildomai nereikalingi.
Sergant reikia vengti gyvulinės kilmės vaistų, tačiau bendra taisyklė yra tokia, kad reikia gydytis tuo, kas padeda. Reikia vengti psichoterapeutų pagalbos, nes jie pasistengs perduoti savo mentalitetą. Meditacija, kirtanas, prasadas – natūralios psichoterapinės priemonės.
Nors labai svarbu yra rūpintis savo kūnu, dar svarbiau yra kaip galima mažiau juo rūpintis. Tokią dvasią mums paliko Prabhupada. Kūnui reikia stengtis paskirti minimumą dėmesio. Perdozavimas visuomet stiprins kūnišką sąmonę. Tyras vaišnavas ligos atveju, net ir vartodamas vaistus pirmiausia melsis Viešpačiui Nrisimhai, kad šis panaudotų kūną taip kaip reikia.
Sakoma, kad 7 taisyklės padeda palaikyti gerą sveikatą:
1. Švara. Nuo švaros iki Dievo – vienas žingsnis.
2. Dienos režimas. Tai stiprina drausmę ir atsakomybę, palengvina organizmo darbą.
3. Valgymas. Kai kurie žmonės gyvena, kad valgytų. Atsidavusieji valgo, kad gyventų.
4. Gėrimas (reikia per dieną išgerti bent kelis litrus vandens, tai padeda organizmui apsivalyti nuo viso balasto ir mažina toksinų kiekį bei palaiko gerą virškinimą).
5. Fiziniai arba jogos pratimai.
6. Tinkamai rengtis. Kojos turi būti šiltai, o galva vėsiai.
7. Proto ramybė. Nereikia pergyventi dėl to, ko neįmanoma pakeisti, o ką galima pakeisti, reikia keisti, o ne pergyventi.
Manu samhita – tai yra žmonijos protėvio Svajambhuvos Manu nustatyti įstatymai žmonių visuomenei teigia, kad po tam tikros veiklos žmogus tampa rituališkai nešvarus, t.y. jis negali garbinti Dievybių, negali kartoti mantrų, negali atlikti aukų atnašavimų, studijuoti šventraščių. Jis žinoma gali atlikti paprastą pasaulietinę veiklą, kaip tvarkyti namus, etc.
Žmogus užsiteršia:
po maisto, tuomet reikia prasiskalauti burną, nusiplauti rankas. Jei reikia eiti pas Dievybes, reikia pasikeisti drabužius;
Po lytinių santykių, tuomet reikia išsimaudyti po vėsiu vandeniu;
Po tualeto, po nedidelio reikia nusiplauti rankas, genitalijas, burną, po didelio tualeto reikia maudytis. Vėlgi pas Dievybes negalima eiti drabužiais, su kuriais buvo einama į tualetą;
Po miego, Jei miegota mažiau nei kelias valandas, užtenka nusiplauti veidą, rankas, jei miegota ilgiau – reikia maudytis ir pasikeisti drabužius;
Po laidotuvių, pagal šventraščius negalima mėnesį rodytis šventykloje, pas mus daug paprasčiau – reikia išsimaudyti ir pakartoti daugiau mantros. Tai, kad draudžiama eiti į šventyklą turi ir kitą prasmę – po artimo žmogaus mirtis sunku galvoti apie Krišną, todėl būdamas šventykloje sielvartaujantis žmogus negali tinkamai pagerbti Krišnos Dievybės (tai proga pamastyti mums, kai mes stovėdami prieš Dievybes galvojame apie pašalinius dalykus).
Maistą užteršia pažvelgęs šuo arba kiaulė.
Žmogus užsiteršia po mėsos ir alkoholio, nes mėsa niekuomet negali būti gauta be prievartos.
Kai gimsta vaikas, švara sugrįžta po trijų dienų. Palietus lavoną – po dešimties dienų. Moteris apsivalo po menstruacijų, išsimaudžiusi, kai jos baigiasi. Po persileidimo moteris apsivalo po tiek laiko, kiek laiko buvo vaisiui nuo pradėjimo. Mirus mažam vaikui, tėvai apsivalo po trijų dienų. Brahmanas apsivalo po laidotuvių po dešimties dienų, kšatrijas po dvylikos, vaišja – po penkiolikos, o šudra – po trisdešimties dienų.
Jei žmogus paliečia neliečiamąjį, moterį menstruacijų metu, lavoną (ne savo giminaitį), jis apsivalo išsimaudęs.
Nešvarumai nepaliečia karaliaus, nes jis sėdi Indros soste ir tų, kurie vykdo savo askezės įžadus, nes jie prilygsta Brahmanui.
Žinios apie Aukščiausiąjį, askezės, ugnis, šventas maistas, žemė, juslinių organų suvaldymas, vanduo, karvės mėšlas, vėjas, šventi ritualai, saulė ir laikas apvalo įkūnytas būtybes. (Manu smrti 5.105)
Žemė ir vanduo apvalo tai, kas turi būti švaru, upę apvalo jos tėkmė, moterį, kurios mintys nešvarios – apvalo jos menstruacijos, brahmaną apvalo pasaulio atsižadėjimas (sanyasa) (Manu smrti 5.108)
Kūną apvalo vanduo, vidaus organus apvalo teisingumas, individualią sielą apvalo transcendentinis žinojimas ir askezės, intelektą – teisingos žinios. (Manu smrti 5.109).
Miegas
Miegoti reikia eiti kaip galima anksčiau. Geriausia 20-21 valandą. Ajurvedoje sakoma, kad pats vertingiausias miegas yra iki vidurnakčio. Tai reiškia, kad anksčiau atsigulus galima greičiau pailsėti ir anksčiau atsikėlus daugiau laiko pašvęsti dvasinei praktikai. Darbas ir įvairūs užsiėmimai vakare neišvengiamai susiję su neišmanymo gunos įtaka. Kiek reikia miegoti? Prabhupada sako, kad sveikam žmogui užtenka miegoti 6-7 valandas per parą. Tačiau tai individualu. Senesniems žmonėms poreikis miegui sumažėja. Sergant reikėtų miegoti ilgiau. Prabhupados rekomendacija buvo miegoti, kad pailsėtume, o ne tam, kad matytume gražius sapnus. Sapnai skatina aistros ir neišmanymo gunas. Prieš miegą pusvalandį ar daugiau reikia pašvęsti paskaitų klausymui ar knygų skaitymui. Nuo to priklausys mūsų nuotaika kitą dieną.
Gulant miegoti reikia savo dienos darbų rezultatus pasiūlyti Krišnai ir guru, o taip pat nusilenkti savo mokytojui.
Keltis taip pat reikia iki 4 val. ryto, nes tai dorybės gunos metas – tylu, visi materialistai dar miega. Atsibudus reikia nusilenkti mokytojui arba Prabhupada ir surinkus savo patalynę drėgnu skuduru iššluostyti vietą, kurioje miegojote. Tiktai atsibudus labai palanku iš karto ištarti “Krišna Krišna!” Po to reikia atlikti savo reikalus, išsimaudyti ir užsidėti tilaką.
Maudymasis
Maudytis reikėtų bent porą kartų per dieną. Maudytis būtina kiekvieną kartą išsituštinus arba po ilgo miego (daugiau kaip 1 valanda) arba po nešvaraus darbo. Vediniai švaros standartai Vakarams atrodo neįmanomi. Ne paslaptis, kad parfumerijos ir kosmetikos pramonė suklestėjo Prancūzijoje, kur niekas nenorėjo praustis.
Maudytis geriausia vėsiu vandeniu. Teigiama, kad karštas vanduo kenkia akims, o taip pat nuplauna apsauginį riebalinį sluoksnį nuo odos ir organizmas tampa neatsparus ligoms. Maudymasis vėsiu vandeniu padeda ne vien kūnui, bet ir protui. Maudantis palanku kartoti Krišnos vardą. Vanduo neturi būti per šaltas, kad nesusirgtumėte. Vyrai maudosi “su galva”, moterims to daryti nebūtina.
Netinkama maudytis nuogiems – tai nepagarba vandens dievui Varunai. Labiausiai tinkama maudytis naudojant dvi gamčas. Jos turi būti švarios.
Jei dėl aplinkybių nepavyksta išsimaudyti, reikia apsiprausti kiek įmanoma ir medituoti į Viešpaties pavidalą kartojant mantrą “om apavitrah pavitro va”.
Reikia prausti rankas prisilietus prie nešvarių dalykų arba prie nešvarių kūno vietų. Nešvarios vietos tai: išeinamoji anga, lytiniai organai, pėdos, burnos, nosies ir ausų vidus. Taip pat nešvaru viskas, kas išeina pro devynis kūno vartus.
Prieš valgant prasadą ir po jo reikia skalauti burną ir nuplauti rankas (jei indišku papročiu – tai reikia nuplauti ir pėdas).
Išsituštinus rekomenduojama naudoti ne tualetinį popierių, o indą su vandeniu, nes taip higieniškiau. Be to reikia plauti kaire ranka, po to rankas nuplauti muilu ir išsimaudyti.
Vaišnavo išvaizda
Vaišnavo išvaizda labai brangi Viešpačiui Gaurangai. Iš kitos pusės išvaizda labai padeda mums jaustis atsidavusiais. Be to graži vaišnavo išvaizda palieka gerą įspūdį paprastiems žmonėms ir padeda jiems atsiminti Krišną.
Vaišnavo atributai kaip tilaka, Kanthi mala, dhoti ar sari, šukuosena mums primena, kad esame Krišnos bhaktai ir tai verčia mus elgtis pagal vaišnaviško elgesio principus. Net tie žmonės, kurie nepripažįsta Krišnos, vidujai gerbia vaišnaus kaip tuos, kurie seka išaukštintais principais.
Tilaka – tai ženklai ant kūno, uždedami tariant mantras, ir kurie kūną paverčia Višnu šventykla. Dėdami tilaką tariame skirtingus Viešpaties vardus. Mes kreipiamės į Viešpatį, kad šis prižiūrėtų mus, saugotų mus ir užimtų tarnyste Jam. Viešpats Čaitanja labai griežtai reikalavo, kad bhaktai nešiotų tilaką. Jei kas ateidavo į jo paskaitas be tilakos, Čaitanja Mahaprabhu išgindavo jį lauk užsidėti tilakos. “Kakta be tilakos panaši į krematoriumą”, sakydavo Jis. Tilaka dedama ant dvylikos kūno vietų kartojant mantras.
“Kartą Indijoje buvo gamykla, kurioje dirbo vieni indai ir jie beveik visi buvo vaišnavai. Jiems buvo suteikta laisvė, todėl jie dirbdavo užsidėję tilakas ir nesibijojo rodyti kitų savo tikėjimo atributų. Tačiau praėjo kiek laiko, pasikeitė gamyklos administracija, o savininku tapo musulmonas. Perimdamas reikalus musulmonas paskelbė, kad jis neleis darbininkams ateiti į darbą su vaišnava tilakomis. Dauguma darbuotojų pakluso ir nustatytą dieną pasirodė darbe be tilakos. Tačiau vienas darbuotojas nusprendė pasinaudoti šansu ir pasikliauti Krišna. Taigi, jis nuėjo į darbą su ryškia balta vaišnava tilaka. Pamatęs susirinkusius darbuotojus musulmonas savininkas tarė: “Šis vaišnavas, dėvintis tilaką yra labai drąsus. Jis gali toliau nešioti tilaką darbe. Tačiau visiems kitiems tai draudžiama.”
Tokiu būdu Šrila Prabhupada skatino atsidavusius neatsisakyti vaišnavo ženklų. Kur situacijos draudžia, Šrila Prabhupada sakė, kad tai nėra absoliučiai būtina nešioti tilaką, nors atsidavusieji gali ant kūno užsidėti bent vandens tilaką, tardami Višnu vardus. Tačiau jei leidžiama dėvėti vaišnaviškus atributus, tuomet atsidavusieji neturėtų atsisakyti vašnaviškų drabužių arba karolių. Ši istorija turi savo šiuolaikinį pritaikymą. 1966 metais Šrila Prabhupada buvo labai patenkintas, kai Rūpanuga ir Satsvarūpa užsispyrė dėvėti vaišnava tilaką savo darbe Niujorko Socialinės rūpybos departamente. Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura taip pat troško, kad vieną dieną aukščiausiojo teismo teisėjai dėvės tilaką ir tai bus sėkmingo Krišnos sąmonės pamokslavimo pasaulyje ženklas. Netgi darbo situacijose, kur dėvėti tilaką nėra leidžiama, atsidavusieji turėtų išbandyti įvairius būdus atsiminti Krišną darbe. Istorija, kurią papasakojo Šrila Prabhupada, apie žmogų, užsispyrusį dėvėti tilaką darbe, gali įkvėpti visus bhaktus, kurie vaikšto į darbus, kontroliuojamus karmi. Vienaip ar kitaip, mes turime išlikti atsidavusiais.
(Satsvarūpa Das Gosvami, “Šrilos Prabhupados Nektaras”, tomas 3)
Kitas svarbus atributas – kanthi mala – tulasi karolių vėrinys ant kaklo. Kas nešioja kanthi malą, prie jo nesiartina Jamadutai mirties metu.
Kitas svarbus aspektas – šukuosena. Vyrai paprastai reguliariai kerpa plaukus, palikdami kuokštą plaukų ant pakaušio – šikhą. Tai labai svarbu turėti šikhą, kad ir trumpą ar nepastebimą. Kai kurie atsidavusieji galvoja, kad svarbu nešioti trumpus plaukus, ir atsiradus būtinybei nusikerpa ir šikhą. Indijoje brahmanai verčiau užsiaugins ilgus plaukus, kad tik nereikėtų nukirpti šikhos. Prabhupada sakė, kad jei taip atsitiktų, kad mes pulsime iš Krišnos sąmonės kelio, Krišna mus ištrauks, pačiupęs už šikhos.
Indijoje moterys skiria plaukus per vidurį, o ištekėjusios moterys sklastymą dar patepa raudona kunkuma, o ant kaktos nupiešia raudoną tašką – bindi. Tai dorybės ir skaistybės ženklas. Nedera, o ypač šventykloje moterims vaikščioti paleistais plaukais. Tai nepagarba Dievybėms. Išoriniame pasaulyje galioja vedinis principas – rengtis ir šukuotis taip, kad nepatraukti nereikalingo priešingos lyties dėmesio.
Prabhupada mokė mus gyventi paprastai ir kukliai, o mąstyti kilniai. Šią bhakto nuostatą parodo taip pat jo apranga. Bhaktų drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi, nes pagal juos žmonės sprendžia apie bhaktų kultūrą. Nereikia rengtis iššaukiančiai, o moterims – trumpais sijonais, giliomis iškirptėmis, etc. Galioja principas – rengtis kukliai, bet skoningai. Šventykloje ir namuose, garbinant Dievybes, geriausia nešioti vaišnavišką aprangą – dhotį ar sarį. Vaišnavai be reikalo nenaudoja veido kosmetikos, kvepalų, ir kitų dalykų, skirtų patraukti priešingos lyties dėmesį. Vaišnavui taip pat derėtų vengti prabangos dalykų, kaip brangūs madingi drabužiai, prašmatnūs laikrodžiai, brangakmeniai, nes jie patraukia ne tik priešingą lytį, bet ir nedorus žmones.
Atsidavusieji taip pat vengia nešioti natūralios odos drabužius, nes šie dalykai gaunami prievartos būdu, nužudžius gyvulį.
Apatinius drabužius reikia skalbti kas dieną. Viršutiniai drabužiai – kas 3 dienos ar kaip patogiau. Drabužiai laikomi nešvariais jei su jais buvome tuštindamiesi arba nešvarioje vietoje. Paprasti drabužiai taip pat turi būti tvarkingi.
Kasdieniniai švaros principai:
1. Valyti dantis ir liežuvį atsikėlus ryte.
2. Visuomet reikia nešioti švarius apatinius drabužius. Vaišnavai stengiasi nevaikščioti į tualetą dideliu reikalu su kasdieniniais drabužiais, nes po tuštinimosi kūnas ir drabužiai laikomi nešvarūs. Todėl vaišnavai po tuštinimosi iš karto maudosi, o į tualetą eina su specialia apranga arba gamča – plačiu audiniu iki kelių ar žemiau jų. Po to išsimaudęs vaišnavas išskalbia gamčą ir nusivalęs švaria apsirengia kasdieniniais drabužiais. Vaikščioti viešai vien su apatiniais drabužiais laikoma nepadoru.
3. Maudytis kasdien iš karto atsikėlus ryte.
4. Maudytis pagal galimybes bent du kartus per dieną. Tai yra brahmaniškas standartas ir jis padės visuomet išlikti šviežiam. Rytinis išsimaudymas gali būti su šaltu vandeniu, dieninis – šiltu, bet ne karštu.
5. Naudoti švarius rankšluosčius po maudymosi arba švarias gamčas.
6. Kojų ir rankų nagai turi būti trumpi.
7. Naudoti tik individualius higienos reikmenis tokius, kaip muilas, skutimosi įrankiai, dantų šepetukas, žirklės nagams.
8. Kasdien plauti gyvenamas patalpas. Atsikėlus iš miego išplauti vietą, kurioje miegota, kadangi po miego vieta laikoma rituališkai užteršta.
9. Po tualeto plauti rankas su muilu.
10. Prieš valgį ir po valgio reikia plauti rankas ir prasiskalauti burną, kadangi ruošiamės pagerbti prasadą, o po jo – kadangi lietėme rankomis burną, be to veikia mūsų seilės.
11. Naudoti muilą ir dantų pastą be gyvulinių priedų.
12. Stengtis visuomet vaikščioti vaišnaviškais drabužiais.
Kasdien skalbti vaišnaviškus drabužius. Pasaulietinius drabužius skalbti taip pat kaip galima dažniau.
13. Išskyrus prasado pagerbimą, stenkitės neliesti daiktų burna, nes tai tampa nešvaru. Jei kažkas prisilietė prie burnos, nuplaukite daiktą ir ranką vandeniu.
14. Gerdami mokykitės neliesti lūpomis indo, kadangi tuo būdu jūs nesusiteršiate rankų ir indo. Keli bhaktai negeria iš vieno indo ar butelio, kadangi tai nehigieniška. Tačiau, jei geriama nesiliečiant lūpomis prie indo, tai laikoma švaru.
15. Naudokitės dešine ranka atlikdami visą veiklą ir valgydami. Kairė ranka reikalinga apsivalymui ir kūno priežiūrai. Ji laikoma rituališkai nešvari.
16. Plauti indus iškart po valgio.
17. Dalinant prasadą neliesti dalinimo samčiu valgančiųjų lėkščių.
18. Dalinti prasadą, kartoti džapą, skaityti knygas reikia tik švariomis rankomis ir praskalauta burna.
19. Šventi dalykai kaip džapos karoliai, tulasi karoliai ir knygos negalima dėti ant grindų, liečiami prie pėdų ar nešami į tualetą.
20. Nenaudoti odinių daiktų.
21. Nevalgyti ir negerti virtuvėje. Nevalgyti iš virtuvės ar Dievybių indų.
22. Neauginti ilgų plaukų (vyrams), o moterys plaukus turėtų rišti, kadangi plaukai laikomi nešvarios prigimties ir pakliuvę, sakykime, į maistą, jį užteršia.
23. Kojinės turi būti švarios ir vienodos. Vaišnavai turi būti tikri džentelmenai.
24. Nenukreipkite pėdų į Dievybes ir nesukite į jas nugaros.
25. Neeikvokite Krišnos nuosavybės veltui.
26. Miegokite galva į rytus arba į pietus. Venkite šiaurės krypties.
Indijoje į šiaurę guldomi tik numirėliai. Rytai simbolizuoja bhakti, religingumą ir dorovę.
KLAUSIMAI
- Kodėl Krišnos Sąmonėje taip svarbu būti švariam?
- Kaip švara ir tvarka padeda išsiugdyti dorybės guną?
- Kokios taisyklės yra svarbesnės, o kurios antraeilės?
- Kokios yra pagrindinės atsidavimo tarnystės formos?
- Kaip reikia pasiruošti miegui?
- Kaip dažnai reikia maudytis?
- Kokio dienos režimo reikia laikytis?
- Išvardinkite dalykus, kurie padeda palaikyti švarą ir tvarką, ir kas trukdo?
Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/
