PASTABA: Viešpaties Varahadevos apsireiškimo dienos pasninko (vratos) taip pat laikomasi šią Ekaadašio dieną, o utsava (šventės šventimas – pudža, vaišės ir pan.) švenčiama Dvadašio dieną, kai Viešpats pasirodė. (Džaja Ekadašio aprašymas iš „Bhavišja-utara“ Puranos)

Judhišthira Maharadža pasakė: „O valdovų Viešpatie, Šri Krišna, visa šlovė Tau! O visatos Valdove, Tu vienas esi šaltinis keturių rūšių gyvųjų būtybių – gimusių iš kiaušinių, gimusių iš prakaito, gimusių iš sėklų ir gimusių iš embrionų. Tu vienas esi visų pagrindinė priežastis, Viešpatie, todėl Tu esi kūrėjas, palaikytojas ir naikintojas. Mano Viešpatie, Tu taip maloningai man paaiškinai apie palankią dieną, žinomą kaip Šat-tila Ekadašis, kuri būna  Maghos (sausio – vasario mėn.) mėnesį dylant mėnuliui (krišna pakša). Dabar prašau papasakok man apie Ekadašį, kuris bus šį mėnesį mėnuliui pilnėjant (Šukla arba Gaura pakša). Kokiu vardu jis žinomas ir koks jo stebėjimo procesas? Kokia jo valdančioji Dievybė, kurią reikia garbinti šią didingą, Tau labai brangią dieną?

Viešpats Šri Krišna atsakė: „O, Judhišthira, aš mielai tau papasakosiu apie Ekadašį, kuris įvyksta šviesiojoje šio Maghos mėnesio pusėje. Šis Ekadašis panaikina visas nuodėmingas reakcijas ir demoniškų energijų, veikiančių dvasinę sielą, poveikį. Jis žinomas kaip Džaja Ekadašis, o laiminga siela, kuri šią šventą dieną laikosi pasninko, atleidžiama nuo didžiulės vaiduokliškos egzistencijos naštos. Taigi, nėra geresnio Ekadašio už šį, nes jis tikrai išlaisvina iš gimimo ir mirties rato. Jo laikytis reikia labai kruopščiai ir stropiai. Taigi labai įdėmiai manęs klausykis, o Pandava. Aš paaiškinu nuostabų istorinį epizodą, susijusį su šiuo Ekadašiu, epizodą, kurį jau aprašiau „Padma Puranoje“.“

„Seniai, labai seniai dangaus planetose Viešpats Indra labai meistriškai valdė savo dangiškąją karalystę ir visi ten gyvenantys devai (pusdieviai) buvo labai laimingi ir patenkinti. Nandanos girioje, kuri buvo gražiai padabinta Paridžatos gėlėmis, Indra, kada tik panorėjęs, gėrė ambroziją ir mėgavosi penkiasdešimčia milijonų dangaus mergelių Apsarų, kurios  ekstatiškai šoko jo malonumui.

Daugelis dainininkų, vadovaujamų Pušpadantos, dainavo saldžiais, neprilygstamai dailiais balsais. Čitrasena, vyriausiasis Indros muzikantas, taip pat buvo tenai kartu su savo žmona Malini ir gražuoliu sūnumi Maljavanu. Apsara, vardu Pušpavati, labai patraukė Maljavaną. Iš tiesų, aštrios Kupidono strėlės pervėrė jo širdį. Jos gražus kūnas, patraukli veido bei kerintys antakių judesiai sužavėjo Maljavaną.“

„O karaliau, klausyk, aš nupasakosiu nuostabų Pušpavati grožį: ji turi grakščias kaip niekas kitas rankas, kuriomis, tarsi prabangia šilkine kilpa, gali apkabinti vyrą; jos veidas primena Mėnulį; jos lotoso akys siekia beveik iki pat dailių ausų, kurias puošia nuostabūs ir brangūs auskarai; jos plonas, puošnus kaklas atrodo kaip kriauklė su trimis linijomis; jos juosmuo labai lieknas, kumščio dydžio; jos klubai platūs, o šlaunys kaip bananų medžių kamienai; jos natūraliai gražius bruožus papildo pritrenkiantys papuošalai ir drabužiai; jos krūtys buvo pakeltos, kad pabrėžtų jaunystės žydėjimą; o žiūrėti į jos kojas tai lyg grožėtis ką tik užaugusiais raudonaisiais lotosais.

Pamatęs Pušpavati visu jos dangiškuoju grožiu, Maljavanas iškart buvo pakerėtas. Jiedu atvyko kartu su kitais atlikėjais, kad žaviai dainuodami ir šokdami pamalonintų Viešpatį Indrą, tačiau taip susižavėjo vienas kitu, kad Kupidono, geismo įsikūnijimo, strėlių pervertomis širdimis visiškai nesugebėjo tinkamai dainuoti bei šokti dangaus karalystės valdovui ir šeimininkui.

Jie neteisingai tarė žodžius, nepataikė į ritmą. Viešpats Indra iš karto suprato, kas vyksta. Įsižeidęs dėl nevykusio pasirodymo jis labai supyko ir pradėjo rėkti: „Jūs, nenaudingi kvailiai! Jūs apsimetate, kad dainuojate man, nors iš tiesų esate įsimylėję vienas kitą! Jūs tyčiojatės iš manęs! Prakeikiu jus abu nuo šiol kankintis kaip pišačoms (hobgoblinams). Keliaukite į žemiškąsias planetas, gyvenkite ten kaip vyras ir žmona ir srėbkite savo įžeidimų košę.“

„Nutildyti šitų šiurkščių žodžių, Maljavanas ir Pušpavati suglumo ir iš karto nukrito iš nuostabaus Nandanos miško dangaus karalystėje į Himalajų viršūnę čia, Žemės planetoje. Be galo sunerimę, dėl žiauraus Viešpaties Indros prakeiksmo smarkiai susilpnėjusiu intelektu, jie prarado skonio ir kvapo pojučius ir net lytėjimo jausmą. Himalajų sniego ir ledo dykumose buvo taip šalta ir apgailėtina, kad jie negalėjo pasinerti net į miegą.

Maljavanas ir Pušpavati, be tikslo klajodami kažkur tose atšiauriose aukštumose, kiekvieną akimirką vis labiau ir labiau kankinosi. Nors jie buvo įsikūrę oloje, lauke buvo taip šalta ir taip stipriai pustė sniegas, kad jie nepaliaujamai kaleno dantimis, o nuo išgąsčio ir sumaišties stojosi plaukai.

Šioje beviltiškoje situacijoje Maljavanas pasakė Pušpavati: „Kokias bjaurias nuodėmes padarėme, kad turime kentėti šiuose pišačų kūnuose, šiose nepakenčiamose sąlygose? Tai tikras pragaras! Nors pragaras yra labai žiaurus, kančios, kurias patiriame čia, yra dar bjauresnės. Todėl visiškai aišku, kad niekada nevalia daryti nuodėmių“.

„Taip nelaimingieji įsimylėjėliai klampojo toliau sniegu ir ledu. Tačiau jiems be galo pasisekė, kad tą pačią dieną buvo palankusis Džaja Ekadašis, kuris būna Maghos mėnesį pilnėjant mėnuliui. Per savo kančią jie negėrė vandens, nežudė jokių žvėrių, net nevalgė jokių vaisių ar lapų, kurių buvo galima rasti tose aukštumose, todėl, visiškai susilaikydami nuo maisto ir gėrimų, nesąmoningai jie laikėsi Ekadašio. Paskendę kančiose, Maljavanas ir Pušpavati griuvo po Pipalo medžiu ir net nebandė keltis. Saulė tuo metu jau buvo nusileidusi.

Naktis buvo dar šaltesnė ir sunkesnė nei diena. Jie drebėjo stingdančioje pūgoje, jų dantys ritmingai kaleno, o kai jų kūnai visai nutirpdavo iš šalčio, apsikabindavo, kad nesušaltų mirtinai. Įkalinti vienas kito glėbyje jie negalėjo mėgautis nei miegu, nei seksu. Taip jie visą naktį kankinosi dėl galingo Indradevos prakeikimo.

Vis dėlto, o Judhišthira, dėl šio pasninko, kurio jie atsitiktinai (nesąmoningai) laikėsi per Džaja Ekadašį, dar ir visą naktį nemiegodami, jie buvo palaiminti.

Klausykis, kas nutiko kitą dieną. Išaušus Dvadašiui, Maljavanas ir Pušpavati išsilaisvino iš savo demoniškų kūnų ir vėl tapo nuostabiomis spindinčius papuošalus dėvinčiomis bei prabangius drabužius vilkinčiomis dangiškomis būtybėmis. Kol jie abu nustebę žiūrėjo vienas į kitą, atskrido dangiškasis lėktuvas (vimanas). Grožį ir šlovę atgavusiai porai lipant į orlaivį dangaus gyventojų choras giedojo, šlovindami juos. Gerų linkėjimų lydimi, dangiškoji pora grįžo į rojaus planetas. Netrukus Maljavanas ir Pušpavati atvyko į Amaravatį, Viešpaties Indros sostinę, iškart nuėjo pas savo valdovą (Indradevą) ir džiaugsmingai nusilenkė.

Viešpats Indra apstulbo pamatęs, kaip greitai jie išsilaisvino iš prakeikimo ir grįžo į savo pirminius dangiškuosius kūnus. Indradeva jų paklausė: „Kokius nepaprastus darbus atlikote, kad po to, kai aš jus prakeikiau, taip greitai atgavote savo kūnus? Kas išlaisvino jus nuo mano neįveikiamo prakeiksmo?“

Maljavanas atsakė: „O, Viešpatie, dėl Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Šri Krišnos (Vasudevos) ypatingo gailestingumo ir galingos Džaja Ekadašio įtakos mes buvome išlaisvinti iš šių kančią nešančių pišačų kūnų. Tai tiesa, o valdove: mes atlikome atsidavimo tarnystę Viešpačiui Višnu (nors ir nesąmoningai – agjata sukriti), švęsdami Jam brangiausią dieną, todėl laimingai buvome grąžinti į savo ankstesnę padėtį.“

Indradeva tarė: „Laikydamasis Ekadašio, tu pasitarnavai Aukščiausiajam Viešpačiui Šri Kešavai, todėl dabar tave garbinti turėčiau net aš. Be to, matau, kad tu visiškai apsivalei nuo nuodėmių. Kiekvienas, kuris su atsidavimu tarnauja Viešpačiui Šri Hari ar Viešpačiui Šivai, vertas net mano paties garbinimo ir šlovinimo. Dėl to nekyla jokių abejonių.“ Tada Viešpats Indradeva leido Maljavanui ir Pušpavati klajoti po jo dangiškąją planetą ir mėgautis vienas kitu, kaip tik panorės.

Todėl, o Maharadža Judhišthira, reikia griežtai laikytis pasninko šventą Viešpaties Hari dieną, ypač per šį Džaja Ekadašį, kuris išlaisvina net nuo dukart gimusio brahmano nužudymo nuodėmės. Didi siela, kuri laikosi šio pasninko su visu tikėjimu ir atsidavimu, iš tikrųjų jau yra aukojusi visų rūšių labdarai, atlikusi visas aukas ir išsimaudžiusi visose šventose piligrimystės vietose. Džaja Ekadašio pasninkas suteikia teisę gyventi Vaikunthoje ir mėgautis nesibaigiančia laime milijardus amžių – iš tikrųjų, amžinai, nes siela yra amžina. O didysis karaliau,“ – tęsė Viešpats Šri Krišna, – „net tas, kuris vien girdi ar skaito apie šio nuostabaus Džaja Ekadašio šlovę, gauna nuostabius vaisius, pasiekiamus tik atliekant Agnistomos ugnies auką, kurios metu skaitomos „Sama-vedos“ giesmės.“

Pastabos: Kamadeva, geismo įsikūnijimas, pagal „Amara-košos“ žodyną turi penkis vardus: kandarpa darpako ‘nanga kamah pancha-saraih smarah „Kupidonas turi penkis vardus“: (1) Kupidonas; (2) Darpaka – tas, kuris užkerta kelią būsimiems įvykiams; (3) Ananga – tas, kuris neturi fizinio kūno; (4) Kama – geismo įsikūnijimas; ir (5) Panča-šarajus – tas, kuris laiko penkias strėles.

Kandarpa: Dešimtame „Bhagavad Gitos“ skyriuje (BG 10:28) Viešpats Šri Krišna sako: prajanash casmi kandarpah – „iš giminės pratęsimo priežasčių Aš – Kandarpa, meilės dievas“. Žodis Kandarpa taip pat reiškia „labai gražus“. Kandarpa pasirodė kaip Viešpaties Krišnos sūnus Pradiumna Dvarakoje.

Darpaka: Šis vardas rodo, kad Kupidonas gali suvokti, kas turi įvykti, ir neleisti tam įvykti. Tiksliau, jis bando sutrukdyti tyrai dvasinei veiklai, apsvaigindamas žmogaus protą ir per prievartą įtraukdamas jį į materialų juslinį pasitenkinimą.

Ananga: Kartą, kai Kupidonas sutrikdė Viešpaties Šivos meditaciją, tas galingas deva (pusdievis) sudegino jį (Amorą) iki pelenų. Vis dėlto, Šiva suteikė Kupidonui palaiminimą, kad jis veiktų pasaulyje net neturėdamas fizinio kūno – kaip vaiduoklis.

Kama: „Bhagavad Gitoje“ (7:11) Viešpats Šri Krišna sako: dharmaviruddho bhutesu kamo’smi: „Aš esu seksualinis gyvenimas, kuris neprieštarauja religiniams principams“.

Panča-šarajus: Penkios strėlės, kuriomis Kupidonas perveria gyvųjų būtybių protą: skonis, lytėjimas, garsas, kvapas ir vaizdas.

Tai yra penki vardai galingojo devos Kupidono, užburiančio visas gyvas būtybes ir verčiančio jas daryti, ką tik jis panori. Negavus Guru ir Krišnos malonės, neįmanoma atsispirti jo galiai