ŠEŠIOS FILOSOFINĖS SISTEMOS
Visos 6 filosofinės sistemos yra vadinamos astika, t.y. jos pripažįsta Vedą kaip autoritetą. Čarvakos, budistai ir džainiai yra vadinami nastikomis, nes jie atmeta Vedas.
Pradedant njajos filosofija, kiekviena daršana pateikia vis pilnesnį vedinių žinių suvokimą. Njaja nustato pagrindines filosofinio disputo taisykles ir identifikuoja pagrindines diskusijos temas: siela, fizinis pasaulis, Dievas, išsivadavimas. Vaišešika pasinaudoja njajos, logikos metodu ir giliau analizuoja materialios gamtos atributus, parodydama, kad visos regimos formos, prie kurių mes prisirišame savo gyvenime, galiausiai suskyla į nematomus atomus. Samkhjaišvysto šį analitinį procesą toliau, kad padėtų sielai atsiriboti nuo materijos. Yogospagalba siela pažadina jai įgimtą dvasinį regėjimą, kurio dėka ji gali regėti save atskirai nuo kūno. Karma mimamsa nukreipia ieškotoją link vedinio ritualizmo tikslų. Vedanta susitelkia į aukščiausią tikslą, kurio moko upanišados.
Anksčiau visos daršanos buvo vieningo Vedų supratimo skyriai, tarsi fakultetai Universitete. Tačiau gana nesenai šios daršanos išsiskyrė ir tapo atskiromis mokyklomis. Kai kas netgi panaudojo šias daršanas savo tikslams. Tarkim 500 m. pr. Kr. Karma mimamsos filosofija tapo labai populiari ir brahmanai ją naudojo, kad pateisinti masinių gyvulių skerdyklų atidarymą. Tai sukėlė naujos religijos – budizmo paplitimą, kuris mokė neprievartos (ahimsos) ir tuštumos. Kai imperatorius Ašoka paskelbė budizmą valstybės religija (250 m. pr.Kr.), karma mimamsos įtaka susilpnėjo.
Savo ruožtu budizmas užgeso po to, kai vedantistas Šankara (VIII a. po Kr.) paskelbė savo doktriną ir atgaivino Vedų kultūrą. Tačiau jo Vedantos supratimas buvo paveiktas budizmo filosofijos ir todėl neatstovavo tikrosios Vedantos, kurią paskelbė Vyasa.
Vėlesni mokytojai Ramanudža ir Madhva pateikė savo mokymus, kurie pasiekė filosofinės minties aukštumų ir buvo gerai įvertinti šiuolaikinių mąstytojų.
BENDRI 6 FILOSOFINIŲ SISTEMŲ BRUOŽAI
Jau buvo minėta, kad visos filosofinės daršanos priima Vedų autoritetą ir vadinamos astika.
Visas daršanas sudarė ir aprašė sūtrose įvairūs vediniai išminčiai.
Njaja – Gautama riši,
Vaišešika – Kanada riši,
Samkhja – Kapila munis,
Yoga – Patandžali riši,
Karma-mimamsa – Džaimini riši,
Vedanta – Vjasadeva.
Kadangi jie visi sėmėsi žinių iš Vedų, jų mokymai turi daug panašių bruožų: jie visi pripažino, kad siela yra individuali dvasinė būtybė, turinti amžiną sąmonę; siela keičia fizinius kūnus vienas po kito (reinkarnacija) pagal karmos dėsnį. Siela kenčia dėl kontakto su materija. Kančios pabaiga yra filosofijos tikslas. Kiekvienos daršanos pasekėjas sekė ta pačia sadhana – apsivalymo taisyklėmis, ir juslių bei proto kontrole, kurios yra brahmaniško elgesio dalis.
NJAJA (LOGIKOS IR ARGUMENTAVIMO FILOSOFIJA)
Sudarytojas – Gautama (Akšapada)
Žodis njaja reiškia taisyklė. Njajos objektas – teisingos žinios ir šių žinių gavimo būdai. Kartais vadinama tarka šastra – argumentacijos mokslas. Kartais vadinama Anviksiki – kritiško tyrinėjimo mokslas, kadangi njaja kalba analizuoja žinių prigimtį ir jų šaltinį, taip pat žinių patikimumą.
Ši filosofija teigia, kad tikros žinios apie išorinį pasaulį ir jo ryšį su protu bei siela, yra vienintelis būdas išsivaduoti. Žmogus gali išsivaduoti iš kančios, jei moka teisingai naudotis loginėmis formulėmis ir argumentais bei moka juos taikyti savo kasdieniniame gyvenime. Tokiu būdu njajos galutinis tikslas nėra vien surasti priemones teisingoms žinioms atskirti nuo neteisingų. Galutinis njajos filosofijos tikslas yra išsivadavimas.
Visos 6 filosofinės sistemos studijuoja materialią reiškiniją ir jos santykį su gyvąja esybe. Šios studijos dalinamos į dvi kategorijas: apreikštos realybės studijos ir neapreikštos realybės studijos. Njajos filosofijoje šios dvi kategorijos nagrinėjamos, suskaidžius į 16 kategorijų (padarthų):
pramana, žinių šaltiniai;
prameja, žinojimo objektas. Prama – intelektas, prameja – tai, kas pažįstama intelektu. Yra 12 pramejų:
atman – siela,
šarira – kūnas,
indrija – 5 juslės,
artha – juslių objektai,
buddhi – suvokimas,
manas – protas,
pravriti – veikla, mentalinė, vokalinė, fizinė;
doša – proto trūkumai (raga – prisirišimas, dveša – neapykanta, moha – apsvaigimas,)
pretjabhava – atgimimas,
phala – rezultatai,
dukha – kančia ir
apavarga – išsivadavimas iš kančios.
samaya, abejonė neužtikrintumo būvyje;
prajodžana, tikslas;
drištanta, pavyzdys;
siddhanta, doktrina;
ajajava, 5 išvados sudėtinės dalys: pratigja (teiginys); hetu (priežastis); udaharana(pavyzdys); upanaja (universalus teiginys); ir nigamana (išvada).
tarka, hipotetiniai argumentai;
nirnaja. išdava;
badha, diskusija;
džalpa, ginčas;
vitanda, neracionalūs argumentai;
hetvabhasa, apgaulingas argumentavimas;
čhala, nesąžiningas atsakymas;
džati, bendro pobūdžio teiginiai, besiremiantys klaidinga analogija; ir
nigrahsthana, dirva pergalei.
Gyvenimo tikslas yra suprasti dvylika realybės aspektų. Neišmanymas priverčia gyvąją būtybę susipainioti šioje realybėje. Pramana, arba teisingo pažinimo metodas leidžia pažinti pramejas teisingai.
Pramana – žinių šaltiniai laikoma pačia svarbiausia padartha, todėl ji geriausiai išnagrinėta.
Prama reiškia “teisingas žinojimas”
4 pagrindinės pramanos:
pratjakša – tiesioginė patirtis
anumana – išvedimas
upamana – palyginimas
šabda – paliudijimas
Žinios gali būti 2 rūšių: patiriamos žinios (anubhava) ir atmintis (smriti). Šios dvi kategorijos gali būti padalintos į dvi dalis – teisingas ir neteisingos žinios. Teisingos žinios vadinamos prama, neteisingos – aprama. Teisingos žinios gali būti gautos keturiais metodais: pratjaksa, anumana, upamana ir šabda, todėl yra keturių rūšių teisingos žinios. Aprama yra: a) abejonė, b) klaidingas suvokimas, c) hipotetinis argumentas. Atminties žinios yra prama priklausomai nuo to, kaip kokybiškai mes atsimename patirties faktus.
Pagal nyają, teisingos žinios yra tos, kurios yra susijusios su daikto prigimtimi. Teisingos žinios veda žmogų prie sėkmingos praktinės veiklos, neteisingos – prie bejėgiškumo ir nusivylimo.
Pratyakša – tiesioginė patirtis.
Dauguma žmonių tiki tik tuo, ką regi ar gali pačiupinėti. Njaja tiesioginiam patyrimui kelia griežtus reikalavimus. Patyrimu vadinamas kontaktas tarp objekto ir juslės. Kad tokia patirtis būtų prama, patirtis turi būti aiški ir nekelianti abejonių.
Yra dviejų rūšių patirtis: laukika (paprasta), kai patirtis gaunama juslėms tiesiogiai kontaktuojant su juslių objektais, ir alaukika (nepaprasta), kai objektas nėra tiesiogiai prieinamas juslėms, bet informacija apie jį gaunama neįprastais metodais.
Taip pat suvokimo režimai yra arba išoriniai (bahja) arba vidiniai (manasa). Protas, šeštoji juslė, suvokia skausmą ir malonumą, troškimą ir priešiškumą.
Paprastas suvokimas yra neapibrėžtas (nirvikalpa), kai objektą patyrė juslės, bet jokie sprendimai apie jį dar nepadaryti, arba apibrėžtas (savikalpa), kai mes įvertiname individualias objekto charakteristikas ir atpažįstame jį. Savikalpavisuomet seka paskui nirvikalpa ir visuomet yra prama.
Yra trijų rūšių alaukika patirtis: samanya lakšana (suvokimas remiantis panašumais), jnana lakšana (remiantis asociacija) ir jogadža (intuityvus suvokimas).
Anumana – Išvedimas
Trys išvedimo dalys: mažasis terminas – pakša, didysis terminas (sadhja) ir vidurinysis terminas (hetu). Pagal njają, teisingas teiginys gali būti tik tuomet kai nustatytas neabejotinas ryšys (vjapti) tarp pakšos ir hetu.
Njaja taip pat naudoja induktyvią analizę, nustatyti ryšį tarp objektų. Paprastai žinomi trys apibendrinimo metodai: anvaja – bendras sutarimas esant (jei kažkokios situacijoje yra viena sudedamoji, ši sudedamoji turi būti visose situacijose); vjatireka – bendras sutarimas nesant (kai vienos sudedamosios nėra, visuomet sąlyga nepatenkinta); vjabhičaragraha – bendras sutarimas esant ir nesant.
Išvedimo klasifikacija: yra trys klasifikacijos būdai: psichologinė, besiremianti vjapti ir besiremianti loginėmis išvados konstrukcijomis.
Pirmoji dalinama į dvi dalis svartha – kai žinios reikalingos sau pačiam ir parartha – kai kažką reikia įrodyti kitiems.
Antroji klasifikacijos sistema skirstoma į tris dalis: pūrvavat, kai suvokta priežastis sukelia nesuvokiamą pasekmę, šešavat, kai nesuvokiama priežastis sukėlė suvokiamą pasekmę; samanjatodrsta – kai priežastis ir pasekmė nėra nei suvokiama nei nesuvokiama.
Trečioji skirstoma į tris dalis, kevalanvaji – kai vidurinioji savo pozityviai susijusi su pagrindine sąvoka; kevalajavjatireka – kur vidurinioji savo neigiamai susijusi su pagrindiniu terminu; anvajatireki – vidurinioji savo ir teigiamai ir neigiamai susijusi su pagrindine sąvoka.
hetvabhasa – klaidos išvadose
Yra penkių rūšių klaidingos išvados: sabjabhičara (neteisingas vidurys), viruddha(prieštaringas vidurys), satpratipakša (išvedimo vidurio prieštaravimas) , asiddha(neįrodytas vidurys), ir badhita (vidurys prieštaringas neišvedant).
Upamana – palyginimas
Šabda – paliudijimas
Ne kiekvienas liudijimas yra teisingas. Teisingas liudijimas pagal njają gali būti tik tas, kuris atėjo iš apta – žmogaus, kurio žodžiai ir veiksmai nesiskiria nuo to, ką jis mąsto. Toks žmogus yra visiškoje harmonijoje. Jo užrašyti ar pasakyti žodžiai yra laikomi teisingais. Vedos yra laikomos tokių žmonių (apta), šventų išminčių, suvokusių tiesą ir ją perdavusių pasauliui, užrašyta išmintis. Šabda yra galutinis žinių šaltinis.
Yra du būdai klasifikuoti šabdą. Pirmasis, dalinamas į dvi dalis: kai paprasti žmonės, šventos asmenybės ar šventraščiai duoda patikimą informaciją apie daiktus, kuriuos galime patirti šiame pasaulyje. Ir: kai paprasti žmonės, šventos asmenybės ar šventraščiai duoda patikimą informaciją apie daiktus, kurių negalime patirti šiame pasaulyje.
Antrasis būdas remiasi tuo ar duomenys iš šventraščių ar pasaulietiniai. Šventraščių duomenys yra neklystantys.
Žodžių galia njajoje. Žodžiai turi gali pažymėti objektus. Ta galia vadinama šakti.
Požiūris į pasaulį labai panašus į vaišešikos mokyklą.
VAIŠEŠIKA
Autorius Kanada arba Uluka, kuris parašė vaišešika sūtra.
Šios sistemos ypatinga savybė yra vadinama – unikalumas (išskirtinumas) – višeša, todėl ši sistema vadinama vaišešika. Tarp njajos ir vaišešikos yra labai daug panašumo. Tačiau yra du pagrindiniai skirtumai: njaja pripažįsta keturis nepriklausomus žinių gavimo būdus, vaišešika tik du: patirtį ir išvedimą. Kitas skirtumas: njaja skirsto visą realybę į 16 kategorijų – padarthų, o vaišešika teigia, kad tokių kategorijų yra tik 7:
dravja (substancija),
guna (savybė),
karma (veikla),
samanja (bendrumas, panašumas),
višesa (unikalumas),
samavaja (būdingumas), ir
abhava (neegzistavimas).
Visi objektai, kurie gali būti pavadinti žodžiais, dalinami į dvi kategorijas: kurie egzistuoja ir kurie neegzistuoja.
9 Dravjos: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris(erdvė), laikas, kryptis, siela ir protas.
Vaišešikoje, mažiausia nedaloma materijos dalelė vadinama paramanu, arba atomu. Šie atomai skiriasi nuo branduolinėje fizikoje naudojamo termino. Atomai yra amžini, kadangi jie neturi dalių ir negali būti sukurti ar sunaikinti. Tačiau pagrindinai žemės, oro, vandens, etc. elementai gali būti sunaikinti, kadangi jie sukurti iš įvairių atomų mišinių. Yra keturių rūšių atomai. Eteris (erdvė) yra substancija, nesudaryta iš atomų. Jo egzistavimas įrodomas logiškai. Jis yra nepatiriamas, nes neturi spalvos ir dydžio.
Laikas ir kryptis taip pat nėra tiesiogiai suvokiami. Apie jų egzistavimą mes galime spręsti tik iš papildomų sąvokų kaip čia, ten, arti, toli, šiandien, vakar, etc.
Siela laikoma amžina ir visa persmelkiančia. Ji yra sąmonės fenomeno substratas. Pagal vaišešikos filosofiją yra dviejų rūšių sielos: individuali siela ir aukščiausioji siela.
Protas pasireiškia kaip vidinė juslė, kuri jaučia skausmą ir malonumą, etc. Taip pat protui priklauso dėmesio funkcija. Dėmesys – tai proto koordinacija su juslėmis.
Guna – savybės. Yra 24 savybės, kurių suvokimas skiriasi nuo samkhjos:
rūpa (spalva), rasa (skonis), gandha (kvapas), sparša(lietimas), šabda (garsas), samkhja (skaičius), parimana (dydis), prithaktva (išskirtinumas), samjoga(sąjunga), vibhaga (atskyrimas), paratva (nuotolis), aparatva (artumas), buddhi(pažinimas), sukha (malonumas), dukha (skausmas), iččha (troškimas), dveša(priešiškumas), prajatna (pastangos), gurutva (sunkumas), dravatva (takumas), sneha (klampumas), samskara (tendencija), dharma (nuopelnai), ir adharma(ydos).
Buddhi vaišešikoje reiškia suvokimą, ar žinias, skirtingai nuo samkhjos “intelekto”.
Karma – Vaišešikoje veiksmas gali vykti substancijoje ir negali egzistuoti nepriklausomai.
Samanja – bendrumas. Gali būti trilypis: didelis, vidutinis ir mažas. Pats didžiausias bendrumas yra pati egzistencija – satta. Visuotinis bendrumas gali būti realybės…
Samavaja – neatsiejamumas. Yra dviejų rūšių ryšiai tarp objektų: sąjunga – samjoga; neatsiejamumas – samavaja. Samavaja priskiriama padarthoms. Ji nurodo į tokį ryšį tarp tokių objektų, kurie negali būti atsieti vienas nuo kito arba vienas objektas yra būdingas kitam (kūnas ir jo dalys).
Abhava – neegzistavimas, yra dviejų rūšių. Daikto neegzistavimas kitų daiktų atžvilgiu; Abipusis neegzistavimas.
Vaišešika laiko, kad pasaulį, atomų jungtis ir subyrėjimą valdo ne vien fizikos, bet ir moralės dėsniai. Visata turi du aspektus: amžiną ir laikiną. Amžina dalis yra atomai, siela, protas, erdvė, laikas, kryptis.
Atomai pradžioje jungėsi po du į diadas. Šios diados jungėsi į grupes po tris, kurios vadinamos triadomis ir yra mažiausias suvokiamas dydis.
Pasaulis iš tiesų nėra nei kuriamas, nei sunaikinamas. Viešpaties valia visi materialūs elementai susiskaido į atomus, ir Jo valia atėjus laikui susijungia į stambesnius junginius.
SAMKHJA – analitinė pasaulio studija
Samkhja susumuoja njajos ir vaišešikos požiūrius į realybę į dvi kategorijas prakrtiir purušą. Todėl ji vadinama dualistine filosofija.
Indijoje egzistuoja du požiūriai į pasaulio sukūrimą: satkarjavada (pasekmė jau yra priežastyje dar prieš jai pasireiškiant) ir asatkarjavada (atvirkščiai). Samkhjapriklauso prie pirmosios.
Pagal satkarjavadą yra dvi mąstymo mokyklos parinama vada (priežastis transformuojasi į pasekmę) ir vivartavada (transformacija nevyksta, tai tik regimybė). Samkhja priklauso parinamavadai.
Samkhjos filosofai teigia, kad pasekmė jau yra neišreikštame būvyje ir tik tam tikru metu pasireiškia.
Samkhja nesutinka, kad pasaulis sukurtas iš atomų, kadangi subtilesni elementai kaip protas negali būti sukurti grubesnių elementų. Pagal gamtos dėsnius priežastis turi būti subtilesnė už pasekmę. Todėl samkhja ieško vieno principo, kuris sukurtų pasaulį. Šis principas yra amžinas, pastovus, latentiškas. Jis turi turėti visų išorinių objektų požymius. Tas principas vadinamas prakrti. Visi daiktai yra riboti ir priklausomi vienas nuo kito. Kažkas turi būti neribotas ir nepriklausomas. Visi daiktai turi tą pačią prigimtį: jie pajėgūs sukelti malonumą, kančią ar abejingumą. Visi objektai pasaulyje turi potenciją pagaminti kažką arba patys transformuotis į kažką. Reiškia jie visi turi turėti bendrą pradžią. Grubesni daiktai atsiranda iš subtilesnių, kol neįsilieja į neišreikštą. Tas neišreikštas vadinamas prakriti.
Prakrti nėra atominė materijos substancija. Taip pat ji nėra sąmoningas principas anapus materijos. Paraidžiui prakrti reiškia išimtinė galimybė. Tai yra nuostabi gamta, iš kurios visa milžiniška kūrinija įgauna savo formas. Prakrticharakterizuojama trimis gunomis. Jos yra pati prakrti esmė, bet ne jos atributai. Jos tarsi virvės pririša sielą pasaulyje. Gunų egzistavimą galima išvesti iš principo, kad visi objektai visatoje sukelia malonumą, kančią arba abejingumą.
Prakriti yra subalansuotas gunų būvis, kada jos tarsi ištirpusios viena kitoje. Suirus pusiausvyrai, radžas (aistra) atsistoja į vidurį ir prasideda kūrimas.
Du prakrti būviai: viruparinama, kai viena guna pradeda dominuoti virš kitų ir prasideda kūrimas. Ir svarūparinama, kai gunos veikia tarpusavyje tačiau negali viena kitos išvesti iš pusiausvyros. Tai vadinama neišreikštas materijos būvis.
Puruša – amžinas, nekintantis tyros sąmonės būvis, siela, visa persmelkianti. Neišmanymas verčia ją galvoti apie save kaip apie kūną.
Visi daiktai turi paskirtį, o nėra sukurti patys sau. Visi objektai negali būti skirti prakrti, kadangi prakrti yra nesąmoninga. Ji sukuria kančią ir malonumą, bet negali pati mėgautis jais. Besimėgaujantis gunomis turi būti sąmoningas ir neturėti gunųsavyje. Jis yra vadinamas puruša.
Prakrti ir visi jos pasireiškimai neturi prasmės, jei nėra nieko, kas ja galėtų naudotis.
Kiekvienas siekia išsivaduoti iš kančios. Tačiau jei be prakrti nėra nieko kito, kaip įmanoma pati išsivadavimo idėja, kadangi kančia ir malonumas yra prakrtiprigimtyje.
Samkhja teigia, kad yra daugelis sielų, o ne viena.
Visa reiškinija atsiranda dėl prakrti ir purušos santykio.
Pirmoji prakriti transformacija yra buddhi arba mahat.
Ahankara yra buddhi pasekmė.
JOGA – savidisciplina savęs suvokimui
Indijos tradicijoje žodis joga yra labai svarbus. Vakaruose jis siejasi su fiziniais pratimais ir su fakyrais, ryjančiais ugnį. Sanskrito kalboje daiktavardis joga kilęs iš veiksmažodžio šaknies judž – įkinkyti (arklius), sujungti, sutvirtinti. Lietuvių kalboje atitikmuo – jungas, pajungti. Joga reiškia sujungimo, pažabojimo, pritvirtinimo veiksmas. Remiantis „Bhagavadgyta“ visos gyvos būtybės yra fragmentinės Aukščiausiojo dalelytės, kurios neatmenamais laikais atsiejo (ajoga) savo individualią sąmonę nuo Aukščiausiojo sąmonės ir dėl to, pakliuvusios į materijos nelaisvę, kovoja su proto bei juslių poreikiais (15.7). Todėl joga yra veiksmas, vėl prijungiantis individualią gyvosios būtybės sąmonę prie Aukščiausiojo sąmonės. Žymus Indijos mokslininkas Satisčandra Čaterdži savo „Senovės Indijos filosofijoje“ sako, kad joga yra praktinis analitinės sankhjos filosofijos, skiriančios visą realybę į dvi kategorijas: purušą – sąmonę ir prakrti – inertišką materiją, pritaikymas, kuriame Dievas taip pat atlieka praktinį vaidmenį.
Egzistuoja įvairios jogos rūšys, tačiau tik Patandžali jogos sistema suformuoja vieną iš šešių Indijos filosofinių mokyklų. Ji taip pat vadinama aštanga joga – aštuonių dalių sistema.
Patandžali joga yra sankhja, pritaikyta siekti išsivadavimo. Ji aiškina proto (čitta) prigimtį, jo modifikacijas ir kliūtis augimui. Aukščiausias gyvenimo tikslas – kaivalja– absoliutiškumas arba pasaulio ir sąmonės vienovė.
Protas – tarsi ežeras, kuris gelmėje visuomet ramus, tačiau bangos paviršiuje kliudo tai suvokti. Labai lengva nuraminti bangas, kylančias paviršiuje, tačiau bangas, kylančias iš gelmės numalšinti sunkiausia. Atmintis ir jutimai yra tarsi laiko bombos, kurios laikas nuo laiko susprogsta ir sujaudina ežero paviršių.
Du pagrindiniai bangų kilimo pagal Patandžalį šaltiniai: juslinė patirtis ir atmintis. Kadangi protas yra prakriti (materijos) padarinys, jis yra sudarytas iš sattva (dorybės), radžas (aistros) ir tamas (tamsos) savybių, o jų proporcijos apibrėžia proto būsenas.
Pagal sužadinimo lygį protas gali būti 5 būsenų: sutrikdytas (kšipta); suklaidintas (mūdha); nerimastingas (vikšipta); sutelkto dėmesio (ekagra); ir gerai kontroliuojamas (niruddha). Veikiamas aistros (radžo guna) protas tampa pernelyg aktyvus, o veikiamas neišmanymo (tamo guna) jis praranda sugebėjimą skirti tai, kas naudinga ar nenaudinga. Pirmieji trys sąmonės būviai reiškia proto modifikacijas, paskutinieji du reiškia, jog proto modifikacijų nebėra. Niruddhabūvyje protas atspindi tyrą dorybę. Kai pasiekiamas šis būvis, asmuo (Puruša) gali stebėti savo tikrąją prigimtį lygiame proto veidrodyje.
Penkios proto modifikacijos:
teisingas suvokimas;
neteisingas suvokimas;
žodinis suvokimas;
miegas ir
atmintis.
Visos mintys, emocijos, proto vertybės pakliūna į šias penkias kategorijas, kurios vėlgi dalinamos į dvi dalis: sukeliančias nemalonumus (klišta) ir nesukeliančias nemalonumų (aklišta).
Neteisingas suvokimas, žodinis suvokimas ir miegas visuomet sukelia nemalonumus. Atmintis ir teisingas suvokimas yra proto modifikacijos, nesukeliančios nemalonumų, todėl meditacijai netrukdo.
Klaidingas suvokimas prasideda nuo avidjos – neišmanymo ir susideda iš penkių trukdžių (klešų): nežinojimas (avidja), susitapatinimas su išoriniais objektais (asmita), prisirišimas prie išorinių objektų (raga), neapykanta (dveša), pasinėrimas į materialią sąmonę (abhiniveša).
Žodinis suvokimas reiškia pastangas galvoti apie tai, kas neegzistuoja realiai, bet yra vien tik proto fantazijos.
Miegas yra proto modifikacija, kuomet visi proto ryšiai su išoriniu pasauliu nutrūksta.
Proto modifikacijas sukelia devynios sąlygos arba kliūtys: liguistumas, nekompetentingumas, abejonės, suklydimas, tingumas, nesusilaikymas, sutrikimas, trokštamo būvio nepasiekimas, nestabilumas pasiektame būvyje. Šios kliūtys pagimdo nerimą, liūdesį ir sutrikdo kvėpavimą.
Protą galima kontroliuoti per praktiką (abhjasa) ir neprisirišimą (vairagja). Praktika reiškia proto gimnastiką, kuomet stengiamasi protą išlaikyti visuomet ramų. Vairagja nereiškia atitrūkimą nuo pasaulio, bet reiškia, kad mes nieko iš pasaulio nesitikime.
Norėdamas padėti mokiniams pasiekti aukštesnį sąmonės būvį, nuraminti protą, Patandžali aprašo taip pat metodą, kuris vadinamas krija joga. Krija joga reiškia apsivalymo joga. Tai yra trilypė disciplina susidedanti iš askezių, šventraščių studijų ir atsidavimo Aukščiausiajam. Praktikuojant krija jogą mokiniai mokosi kaip kruopščiai atlikti savo pareigas ir nesavanaudiškai pašvęsti veiklos vaisius Dievui.
Aštuonios jogos pakopos:
draudimai (jama):
Neatlikti prievartos (ahimsa), nemeluoti (satja), nevogti (asteja), kontroliuoti jusles (brahmačarja), nesavininkiškumas (aparigraha)
taisyklės (niyama):
švara (šauča), vidinis pasitenkinimas (santoša), askezės (tapas), studijos (svadhjaja), atsidavimas Aukščiausiajam (Išvara pranidhana).
fiziniai pratimai (asana):
Asanos skiriamos į dvi kategorijas: a) pagerinančios fizinę savijautą ir b) reikalingos meditacijai. Šiuolaikinė jogos sistema žino 84 pagrindines asanas, tačiau iš jų tik keturios reikalingos meditacijai: sukhasana, svastikaasana, padmasana, siddhasana. Jos nėra skirtos padaryti kūną dar imlesniu jusliniam pasitenkinimui. Asanų tikslas pasiekti samadhi.
kvėpavimo pratimai (pranayama)
Žodis prana reiškia pirminis energijos vienetas arba gyvybė. Prana atgaivina visas energijas, funkcionuojančias šiame pasaulyje. Prana persmelkia bei suaktyvina kūną bei protą. Kvėpavimas yra grubiausia šios gyvybinės energijos funkcija, todėl pranos mokslas taip pat vadinamas kvėpavimo mokslu. Prana yra visų substancijų kūne pradžia. Ji – tai subtilūs orai, kurių pagalba dievai (devos) valdo mūsų kūnus. Mūsų kūne yra dešimt pagrindinių pranų: įkvepiamas-iškvepiamas oras (prana), jėgos padedančios pašalinti šalutinius produktus (upana), virškinimo galia (samana), pastangų, valios galia (udana), raumenų susitraukimą ir atpalaidavimą valdanti jėga (vjana), naga, kūrma, krikala, devadatta ir dhanandžaja. Iš jų penkios pirmos yra ypač svarbios meditacijos praktikai. Kvėpavimo pratimų dėka jogas gali suderinti šiuos gyvybės orus ir atgaivinti savo organizmą, bei kontroliuoti jame vykstančius procesus. Pagal Patandžalį – pranajama skirta sureguliuoti įkvėpimą ir iškvėpimą. Pranajama yra keturių rūšių: išorinė (bahja vritti), kurioje pranos tėkmė kontroliuojama iškvėpimu; vidinė (abhjantara vritti), kurioje pranakontroliuojama įkvėpimu; tarpinė (bahja-bhj-
antara-višajakšepi) kurioje abi pranajamos yra ištobulintos; ketvirtoji (caturtha), kurioje pranajama pranokstama.
dėmesio atitraukimas nuo jutiminių objektų (pratjahara),
Juslės nuolat klajoja nuo vieno objekto link kito, o protas, nors ir subtilesnis už jusles, klajoja kartu su jomis. Juslės yra proto automobilis. Bet protas yra juslių šeimininkas, nes be jo juslės neturi galios susiliesti su objektais. Pratjaharospraktika yra relaksacija. Kai žmogus nori atpalaiduoti kurią nors kūno dalį jis paprasčiausiai išjungia šios dalies komunikaciją su protu. Tai vadinama įtampos atpalaidavimu, kuris pasireiškia proto ir juslių galių sutelkimu į tam tikrą kūno vietą, siekiant ją atpalaiduoti.
dėmesio koncentracija (dharana),
Koncentracija vadinamos pastangos sutelkti visą dėmesį į vieną objektą. Patandžalio jogoje šis objektas turi būti vidinis, nors pradžioje galima stengtis sutelkti dėmesį į išorinius dalykus. Siekiant paskatinti koncentraciją, pasirenkamas vienas minties objektas, paprastai mantra.
Penki dalykai padeda koncentracijai:
koncentracijos objektas turi būti įdomus. Tai reiškia taip pat, kad susidomėjimą reikia ugdyti.
kartu su susidomėjimu reikia ugdyti dėmesį. Tam reikalingas pasiryžimas ir valia.
praktika – pakartotinai atliekami proto pratimai. Tai suteikia koncentracijai įpročio formą.
Lygus, diafragminis kvėpavimas, sėdint tinkamoje pozoje.
galiausiai – koncentracijai reikalingas ramus protas.
Koncentracija gali būti į išorinius objektus arba vidinius, kaip saulės rezginys, arba liežuvio galiukas arba tarpunosis.
meditacija (dhyana)
Meditacija yra gilios koncentracijos būsena, kuomet dėmesys nenukrypsta į jokius pašalinius dalykus, bet savaime susitelkia į pasirinktą meditacijos objektą. Protas šioje būsenoje yra sutelktas į tašką ir tokiu būdu jogas gali pasiekti Aukščiausiojo suvokimą. Šioje būsenoje nebėra emocijų, minčių, atminties ir nerimo. Joje taip pat patiriamos antgamtinės galios (siddhi).
transas (samadhi)
Žodis samadhi artimai susijęs su žodžiu samahitam – „būsena, kurioje visi klausimai atsakyti“ arba „būsena, kai žmogus įsitvirtina savo tikroje prigimtyje“. Priežastis, kuri verčia protą klajoti nuo vieno objekto prie kito yra smalsumas. Kai tik smalsumas patenkinamas visiškai, protas nebeturi jokio tikslo klaidžioti ir natūraliai įsitvirtina savo tikrojoje prigimtyje. Tuomet protas yra toli anapus kalbos sampratos, kurioje jis buvo pripratęs mąstyti ar kurti modifikacijas. Samadhi yra būsena anapus mąstymo ir pojūčių, būsena, kurioje individuali siela susijusi su Aukščiausia siela. Samadhi būsenoje žmogus nusimeta apribojimus ir priežastingumo ryšius ir džiaugiasi amžinu laimės jausmu. Jogai samadhi suvokia kaip mistinę individualybės pilnatvę vienovėje su dievu, o ne individualybės atsisakymą.
Kai kurios jogos tradicijos šią būsena vadina begarsiu garsu, tylos būsena, aukščiausia ramybės ir laimės padėtimi. Samadhi turi dvi pakopas:
1) su sėklomis (sabidža) – šioje būsenoje išlaikomas skirtingų nei Dievo interesų pojūtis, o įvairūs troškimai ir prisirišimai išlieka latentinėje formoje.
2) be sėklų (nirbidža) – individuali sąmonė visiškai susivienijo su Aukščiausia siela. Tai gali reikšti atsidavimo meilės ryšius su Dievu arba asmenybės „ištirpimą“, susiliejimą su Dievu.
KARMA MIMAMSA
Žodis mimamsa reiškia analizuoti ir kruopščiai suprasti. Filosofinės Karma mimamsos ir Vedantos sistemos yra artimai susijusios viena su kita ir papildo viena kitą. Karma mimamsa yra tarsi slenkstis į Vedantos filosofiją. Ji egzaminuoja Vedų mokymą ritualų šviesoje, o Vedanta tą pačią Vedą analizuoja transcendentinio žinojimo požiūriu. Karma mimamsa vadinama Purva mimamsa (ankstyvoji studija), o Vedanta vadinama Uttara mimamsa (vėlyvoji Vedų studija). Karma mimamsa skirta šeimos žmonėms, o Vedanta skirta tiems, kurie atsižadėjo šeimyninio gyvenimo ir tapo sanyasiais.
Pagrindinis Karma Mimamsos filosofijos tikslas yra pateikti praktinę Vedų religijos panaudojimo metodologiją tiems kurie siekia patenkinti poreikį turtams (artha) ir malonumams (kama). Todėl Karma mimamsa paaiškina Vedų ritualus materialistiškai. Daugelio dievų ir deivių egzistavimą bei su jais susijusį garbinimą Karma mimamsa paaiškina antropocentriškai, o ne dievocentriškai. Karma mimamsa taip pat aptaria mokslą apie garsą ir mokslą apie mantrą. Tačiau pagrindinis šios filosofijos užsiėmimas yra sujungti jogos savidiscipliną su Vedų ritualine dalimi, išmokyti savanaudišką ir skeptišką žmogų pareigos ir paklusnumo Vedoms ir paruošti jį tolesnei Vedantos filosofijai. Todėl Karma mimamsa Vedų religiją pristato kaip mechanistinį mokslą, o ne kaip nusilenkimą dieviškumui. Vedų dharma čia yra pritaikoma materialistams kaip naudinga žmonėms, nes gali patenkinti žmonių materialius troškimus šiame gyvenime ir kitame.
Pirmas sistemiškas šios mokyklos darbas buvo Džamini Rišio Mimamsa Sūtra, kuri padalinta į dvyliką skyrių. Sabara Svamis parašė pagrindinį komentarą Mimamsa sūtrai, o dabar egzistuoja daugybė kitų komentarų. Post budistinėje Indijoje šios sistemos gaivintojai buvo Kumarila Bhatta ir Prabhakara. Jie įkūrė dvi šios mokyklos šakas.
Trūkumai
Visi tradicinių Indijos filosofijų pasekėjai turi savo klaidingas idėjas, kurias Šrimad-Bhagavatam (10.87.25) pažymi. Vaišešikos sako, kad regima visata sukurta iš pirminės atomų sankaupos, t.y. materija yra egzistencijos šaltinis (džanim asatah). Kanada Rišis “Vaišešika-sūtrose” (7.1.20) teigia: nitja parimandalam – “tai, kas yra mažiausio dydžio – atomai, yra amžina”. Kanada ir jo pasekėjai taip pat postuluoja neatominių dalelyčių, kaip siela ir Aukščiausioji Siela, amžinumą. Tačiau Vaišešikos kosmologijoje siela ir Aukščiausia Siela atlieka tik padriką vaidmenį atomams kuriant visatą. “Vedanta-sūtra” (2.2.12) kritikuoja tokį požiūrį: ubhayathapi na karmatas tad-abhavah – negalima teigti, kad atomai pradžioje pradėjo jungtis dėl karminio impulso, kuris įgimtas patiems atomams, kadangi savo pirminiame stovyje, prieš susijungdami į sudėtingus objektus, atomai neturi etinės atsakomybės, kuri leistų jiems patirti dorybingas ar nuodėmingas reakcijas. Lygiai taip pat pradinė atomų kombinacija negali būti paaiškinta kaip liktinė gyvųjų būtybių karma, kurios miegojo prieš prasidedant kūrimui, kadangi gyvųjų būtybių karma negali būti perduodama netgi kitoms gyvoms būtybėms, o ką jau kalbėti apie inertiškus atomus.
Patandžalio jogos filosofija moko, kad žmogus gali pasiekti transcendentinę padėtį – brahmaną – mechaninio proceso – pratimų bei meditacijos – pagalba. Patandžalio jogos metodas vadinamas “Šrimad Bhagavatam” asat (netikras), nes jis ignoruoja pagrindinį atsidavimo aspektą – paklusimą Aukščiausio Asmens valiai. Joga sūtros pripažįsta Dievo Asmenį kaip abstrakciją, kuria pažengęs jogas gali pasinaudoti. Išvara-pranidhanad va: meditacija į Dievą su atsidavimu yra dar vienas būdas pasiekti koncentraciją (Joga sūtra 1.23). “Vedanta sūtra” pabrėžia atsidavimo tarnystę ne tik kaip pagrindinę priemonę pasiekti išsivadavimą, bet kaip tapačią su pačiu išsivadavimu. A-prayanat tatrapi hi drstam: Viešpaties garbinimas tęsiasi iki pat išsivadavimo taško ir ištiesų tęsiasi išsivadavimo būklėje taip pat, kaip atskleidžia Vedos. (Vedanta-sūtra 4.1.12)
Gautama Riši savo Njaja sūtrose teigia, kad žmogus gali pasiekti išsivadavimą paneigdamas tiek iliuziją, tiek nelaimę: duhkha-džanma-pravrtti-doša-mithja-gjananam uttarottarapaje tad-anantarabhavad apavargah – “Sėkmingai išsklaidęs materialias koncepcijas, blogą charakterį, pririšančius veiksmus, atgimimą bei kančią – vieno išnykimas leidžia pranykti kitam – žmogus gali pasiekti galutinį išsivadavimą.” (Nyaya-sutra 1.1.2) Tačiau, kadangi pagal Njajos filosofai tiki, kad sąmonė nėra sielos savybė, jie moko, kad išsivadavimo būsenoje siela neturi sąmonės. Tokiu būdu njajos idėja apie išsivadavimą patalpina sielą į negyvo akmens padėtį. Tačiau Vedantasūtra (2.3.17) vienareikšmiškai teigia: gjno ‘ta eva: “džyva siela visuomet yra pažįstantis”.
Nors siela yra sąmoninga ir aktyvi, Samkhjos filosofijos pasekėjai klaidingai atskiria šias dvi gyvybės jėgos funkcijas (atmani je ča bhidam), priskirdami sąmonę sielai (purušai), o veiklą materialiai gamtai (prakrti). Pagal “Samkhja kariką” (19-20),
tasmač ča viparjasat
siddha sakšitva purušasja
kaivalja madhja-sthja
draštrtvam akartr-bhavas ča
“Tokiu būdu, kadangi tariami skirtumai tarp purušų yra tik paviršutiniški (dėka įvairių gamtos gunų, kurios juos padengia), purušos tikrasis statusas yra liudininkas, kuris charakterizuojamas savo išskirtinumu, savo pasyviu abejingumu ir neveiklumu, kurio statusas yra stebėtojas.”
tasmat tat-sa jogad
ačetana četana-vad iva lingam
guna-kartrtve ‘pi tatha
karteva bhavatj udasinah
“Tokiu būdu dėl sąlyčio su siela, nesąmoningas subtilus kūnas atrodo tarsi turėtų sąmonę, o siela atrodo kaip veikianti, nors yra nuošalyje nuo materialios gamtos gunų veiklos.“
Šrila Vjasadeva paneigia šią idėją Vedanta-sūtroje (2.3.31-39) žodžiais, kurie prasideda: karta šastrartha-vattvat: “Džyva siela turi būti veiksmo atlikėja, kadangi šventraščių nurodymai turi turėti kažkokią prasmę.” Ačarja Baladeva Vidjabhūšana paaiškina: “Džyva, o ne materialios gamtos gunos, yra veikiantysis. Kodė? Kadangi šventraščių nurodymai turi turėti kažkokią paskirtį (šastrartha vattvat). Pavyzdžiui, tokie šventraščių nurodymai, kaip svarga-kamo-jadžeta – “tas, kuris nori pasiekti rojų, turi atlikti ritualistinį aukų atnašavimą” ir atmanam eva lokam upasita – “žmogus turi garbinti tikslu pasiekti išsivadavimą” (“Brhad-aranjaka Upanišad” 1.4.15) yra prasmingi tik tuo atveju, jei sąmoningas veikėjas egzistuoja. Jei veikiantysis būtų materialios gamtos gunos, šie teiginiai neturėtų tikslo. Be visa ko, šventraščiai užima gyvąją būtybę tam tikrais veiksmais, įtikindamos ją, kad ji gali veikti būdu, kuris suteiks jai pageidaujamą rezultatą. Toks suvokimas negalėtų kilti negyvoms gamtos gunoms.”
Džaimini Rišis savo “Pūrva-mimamsa-sūtrose” materialią veiklą ir jos rezultatus aprašo kaip vienintelę realybę (vipanam ritam). Jis ir jo pasekėjai moko, kad materiali egzistencija yra beribė – nėra jokio išsivadavimo. Jiems karmos ciklas yra pastovus ir geriausia, ką žmogus gali asiekti – tai gimti tarp aukštesnių pusdievių. Todėl jie sako, kad visas Vedų tikslas yra užimti žmogiškas būtybes ritualais, kad sukurti jų gerą karmą ir atitinkamai, subrendusios sielos pirmoji atsakomybė yra suvokti tikslią Vedų aukų atnašavimų prasmę ir juos atlikti. Čodana-lakšano ‘rtho dharmah – “Pareiga yra tai, kas nurodyta Vedose” (Pūrva-mimamsa-sūtra 1.1.2)
“Vedanta sūtra” vis dėlto ypatingai ketvirtame skyriuje, kalbančiame apie gyvenimo galutinį tikslą, išsamiai aprašo sielos galimybes pasiekti išsivadavimą iš gimimų ir mirčių rato, o ritualinius atnašavimus laiko padedančiais įgyti kvalifikaciją gauti dvasines žinias. Kaip teigiama “Vedanta-sūtroje” 4.1.16: agnihotradi tu tat-karyayaiva tad-darsanat: “Agnihotra ir kiti vediniai aukų atnašavimai skirti sukurti žinojimą, kaip rodo Vedų teiginiai.” Ir paskutinieji “Vedanta-sūtros” (4.4.22) žodžiai skelbia: anavrttih šabdat: “Išsivadavusi siela niekuomet negrįžta į šį pasaulį, kaip pažadėta apreikštuose šventraščiuose.”
Iš šešių Indijos filosofijų – Njajos, Vaišešikos, Samkhjos, Jogos, Mimamsos, Vedantos, tik Badarajana Vjasos Vedanta yra be trūkumų, ir vėlgi tik tuomet, kai tinkamai paaiškinta bona fide Vaišnavų ačarjų. Kiekviena iš šešių mokyklų vis dėlto praktiškai prisideda prie Vedinio išsilavinimo. Sankhjos filosofija paaiškina gamtos elementų evoliuciją nuo subtilių iki grubių.. Patandžalio joga aprašo aštuonis meditacijos metodus. Njaja nustato logikos taisykles, Vaišešika svarsto apie pagrindines metafizines realybės kategorijas, o Mimamsa pateikia standartines priemones šventraščių interpretacijai. Galiausiai vienintelis tobulai patikimas žinių šaltinis yra Pats Dievas. Aukščiausias Dievo Asmuo yra avaboddha rasa – begalinis neklystančio regėjimo šaltinis. Tiems, kurie priklauso nuo Jo, visiškai Juo pasitikėdami, Jis suteikia dieviškas žinojimo akis. Kiti, sekantys savo spekuliatyviomis teorijomis, turi skverbtis link tiesos pro akinančias Majos užuolaidas.
VEDANTA
Žodis „Vedanta“ reiškia Vedų pabaiga, Vedų studijų pabaiga. Vedų kulminacija yra Upanišados, todėl jos vadinamos Vedanta. Žodis „Upanišada“ reiškia tai, kas išgirsta sėdint prie dvasinio mokytojo lotosinių pėdų. Nors yra parašyta gausybė upanišadų, autoritetingomis pripažįstamos tik 108. Jose senovės išminčiai išdėstė savo požiūrį į Absoliutą, kuris suvokiamas trimis skirtingais aspektais: kaip Brahmanas – beasmenis Dievo švytėjimas, Paramatma – Aukščiausioji siela, esanti kiekvienos gyvos būtybės širdyje ir kiekviename atome, ir Bhagavanas – Aukščiausias Dievo Asmuo. Kadangi visų šių išminčių patirtis buvo skirtinga, bet teisinga, reikėjo kažkaip suderinti visus šiuos požiūrius ir paaiškinti dvasinės patirties individualumą tuo pačiu metu. Vedavjasa, kuris suskirstė Vedų literatūrą ėmėsi šio darbo. Jis parašė „Vedanta sūtrą“, kuri glaustais aforizmais paaiškina Upanišadų mokymą. Kadangi „Vedanta sūtra“ parašyta labai glaustai, vieną pačią ją sunku suprasti ir Vjasadeva parašė „Šrimad Bhagavatam“ – savo komentarą „Vedanta sūtrai“. Deja, ne visos Indijos mokyklos pripažįsta „Šrimad Bhagavatam“ „Vedanta sūtros“ komentaru, todėl imasi savarankiškai interpretuoti šį kūrinį.
“Vedanta sūtra”, tapusi Vedantos filosofijos pagrindu, yra vienas sudėtingiausių ir labiausiai diskutuojamų Indijos filosofijos kūrinių.
Pagal susiklosčiusias tradicijas kiekviena Indijos filosofinė mokykla, sekanti Vedomis ir kalbanti apie transcendenciją turi pateikti savo komentarus „Vedanta sūtrai“. Šie komentarai vadinami bhašjomis. Kadangi jie paaiškina Vedantą suprantama kalba, dažnai šios bhašjos yra vadinamos Vedanta. Gerai žinomų bhašyų pavyzdžiai: “Šariraka bhašja”- Šankaros komentaras „Vedanta sūtrai“; “Govinda bhašja”- Baladevos Vidyabhūšanos komentaras.
„Vedanta sūtros“ autorius – tas pats Vjasadeva, kuris suskirstė Vedas. Vedantasusumuoja Upanišadų mokymą apie transcendenciją ir apie Dievą, kuris dažnai vadinamas Brahmanu. Vedanta nagrinėja tris objektus: 1) Dievą, 2) gyvąją būtybę, 3) materialų pasaulį, o taip pat ryšius tarp jų.
Vedantos interpretacijos svyruoja nuo kraštutinio subjektyvaus idealizmo, iki objektyvaus personalizmo. Šankaros mokykla bando įrodyti, jog visas pasaulis ir sielų individualumas yra tik sapnas. Yra tik viena neduali sąmonė- Brahmanas, visa kita karščiuojančio proto padarinys.
Vedantos mokyklų suskirstymas:
Advaita – Impersonalistinės mokyklos. Teigia, kad Dievas yra beasmenis. Pradininkas Šankara ačarja.
Majavada – Majos doktrina. Pasaulio nėra ir sielos nėra yra tik Dievas ir iliuzija.
brahma parinama vada – Dievo transformacijos doktrina. Dievas tampa pasauliu ir nustoja būti Dievu.
dživa išvara vada – Dievo sąmonė fragmentuojasi ir Jis tampa gyvosiomis būtybėmis. Išsivadavusios gyvos būtybės nusimeta savo klaidinga tapatinimą ir vėl įsilieja į vieningą Dievo sąmonę.
vivarta vada – padengimo doktrina. Kai Dievas nužengia į šį pasaulį, Jis susiliečia su Maja ir tampa jos apribotas. Dievas tampa žmogumi ir įgyja materialų kūną, nors ir labai skirtingą nuo paprastos gyvos būtybės. Tokiu būdu galima paaiškinti, kodėl materialiame pasaulyje egzistuoja blogis – nes Dievas nėra visagalis. Jis yra tik galingas.
Personalistinės mokyklos
višišta advaita vada – atributų vienovės doktrina. Yra tik vienas Dievas; gyvosios būtybės ir pasaulis yra Jo atributai, kuries skiriasi vienas nuo kito, kaip skiriasi spalvos. Šie atributai susiję su Dievu per neatskiriamybės galią (aprthak šakti). Pradininkas– Ramanudža ačarja.
dvaita – Skirtybės doktrina. Dievas ir sielos kartu su pasauliu yra dvi amžinai skirtingos realybės, susijusios kaip kūrėjas su kūriniu, kaip Viešpats su savo pavaldiniais. Pradininkas – Madhva ačarja.
šudha advaita – tyros vienovės doktrina. Tyrame būvyje sielos nesiskiria nuo Dievo, nes iš Jo semiasi savo Būties. Skirtumas atsiranda tik sąlygotame būvyje, kuomet gyvoji būtybė įgyja savybes, kurių Dievas neturi: laikinumą, neišmanymą ir kančią. Pradininkas – Višnusvamis.
dvaita advaita – vienovės ir skirtybės doktrina. Dievas ir pasaulis yra tik dvi skirtingos Dievo formos, kurios pasirodo sąlygotai sielai. Kai siela atsikrato iliuzijos, ji suvokia, kad yra tik Dievas, o pasaulis yra tik Dievo fragmentas ar vienas iš Jo pavidalų. Pradininkas Nimbarka ačarja.
ačintja bheda abheda – Nesuvokiamos vienovės ir skirtybės tuo pat metu doktrina. Kokybiškai sielos tapačios Dievui, tačiau kiekybiškai jos skiriasi. Kaip Saulės spinduliai nesiskiria nuo pačios Saulės ir tuo pat metu nėra saulė, taip ir sielos nesiskiria nuo Dievo, nes yra jo kūno spindesio dalelytės, bet tuo pat metu ir nėra Dievas. Pradininkas – Šri Krišna Čaitanja Mahaprabhu.
KLAUSIMAI
Išvardinkite ir trumpai apibūdinkite 6 Indijos filosofines mokyklas.
Ar galima teigti, kad kuri nors iš šių mokyklų yra vienintelė teisinga ar pranašesnė už kitas?
Kuri filosofinė mokykla vainikuoja visą Vedų išmintį?
Ką reiškia žodžiai astika ir nastika?
Ką reiškia žodis joga?
Išvardinkite Vedantos mokyklų klasifikaciją.
Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/
