Judhišthira Maharadža pasakė: „O Aukščiausiasis Viešpatie, aš išgirdau apie Nirdžala Ekadašio, kuris vyksta Džještos mėnesį (gegužės–birželio mėn.) pilnėjant mėnuliui, šlovę. Dabar noriu išgirsti iš tavęs apie Šudha Ekadašį, kuris vyksta Ašadhos mėnesį dylant mėnuliui (birželis – liepa). Prašau nupasakok man visa tai išsamiai, O demono Madhu žudike (Madhusūdana).“

Tada Aukščiausiasis Viešpats Šri Krišna atsakė: „O karaliau, aš tikrai papasakosiu apie geriausią pasninko dieną, Ekadašį, kuris vyksta tamsiuoju Ašados mėnesio laikotarpiu. Žinomas kaip Jogini Ekadašis, jis pašalina visas nuodėmingas reakcijas ir apdovanoja aukščiausiu išsivadavimu. O geriausias iš karalių, šis Ekadašis išlaisvina žmones, kurie skęsta didžiuliame materialios egzistencijos vandenyne, ir perkelia juos į dvasinio pasaulio krantą. Visuose trijuose pasauliuose jis yra pagrindinis iš visų šventų pasninko dienų. Dabar atskleisiu tau šią tiesą, papasakodamas istoriją, pateiktą Puranose.

Alakapurio karalius – Kuvera, devų (pusdievių) iždininkas – buvo tvirtas Viešpaties Šivos bhaktas. Jis pasamdė tarną Hemamalį kaip asmeninį sodininką. Hemamalį, kuris, kaip ir Kuvera, buvo jakšas, labai geidulingai traukė jo daili žmona Svarupavati, kuri turėjo dideles, kerinčias akis. Hemamalio pareiga buvo kasdien aplankyti Manasarovos ežerą ir savo šeimininkui Kuverai parnešti gėlių, kurias šis galėtų panaudoti pudžos aukojimui Viešpačiui Šivai. Vieną dieną, nuskynęs gėles, Hemamalis nuėjo pas žmoną, užuot grįžęs tiesiai pas šeimininką ir atlikęs savo pareigą atnešdamas gėlių pudžai. Pasinėręs į kūniškos prigimties meilės reikalus su žmona, jis pamiršo grįžti į Kuveros buveinę. O karaliau, kol Hemamalis mėgavosi su žmona, Kuvera savo rūmuose pradėjo garbinti Viešpatį Šivą ir netrukus sužinojo, kad vidurdienio pudžoje nėra paruoštų gėlių. Trūksta tokio svarbaus daikto (upačaros), kas dar labiau supykdė didįjį Košad-yaksha (devų iždininką) ir šis paklausė jakšų pasiuntinio: „Kodėl nešvariaširdis Hemamalis neatėjo su kasdieniu gėlių siūlimu? Eikite, sužinokite tikslią priežastį ir praneškite man asmeniškai, ką sužinosite. Jakša grįžo ir pasakė Kuverai: „O brangusis valdove, Hemamalis pasimetė laisvai mėgaudamasis santykiavimu su savo žmona“.

„Kuvera tai išgirdęs labai supyko ir iš karto pasikvietė prieš save nuolankų Hemamalį. Žinodamas, kad jis buvo apgailėtinas ir niūriai atlikęs savo pareigas ir buvo pagautas medituojantis į žmonos kūną, Hemamalis labai išsigandęs priėjo prie šeimininko. Sodininkas pirmiausia nusilenkė ir atsistojo prieš savo valdovą, kurio akys buvo paraudusios iš pykčio, o lūpos drebėjo iš įniršio. Taip įsiutęs Kuvera sušuko Hemamaliui: „O, nuodėmingasis niekše! O religinių principų naikintojau! Devai! Todėl prakeikiu tave, kad sirgtumei baltaisiais raupsais ir atsiskirtum nuo savo mylimos žmonos! Tau pelnytai priklauso tik didelės kančios! O žemas kvaily, tučtuojau palik šią vietą ir keliauk kentėti į žemesnes planetas!“

„Ir taip Hemamalis iš karto krito iš malonės Alakapūryje ir susirgo siaubinga baltųjų raupsų liga. Jis pabudo tankiame ir baugiame miške, kur nebuvo nei valgyti, nei gerti. Taip jis leido savo dienas varge, negalėdamas miegoti naktimis dėl skausmo. Jis kentėjo ir žiemos, ir vasaros sezonu, bet ir toliau su tikėjimu garbino patį valdovą Šivą, todėl jo sąmonė išliko grynai fiksuota ir stabili. Nors ir apimtas didelės nuodėmės ir su ja susijusių reakcijų, jis dėl savo pamaldumo prisiminė savo praeitą gyvenimą.

Kurį laiką praklajojęs šen bei ten, po kalnus ir lygumas, Hemamalis galiausiai pateko į didžiules Himalajų kalnų grandines. Ten jam teko nuostabi laimė susisiekti su didžiąja šventąja siela Markandėja Rišiu, geriausiu iš asketų, kurių gyvenimo trukmė, kaip teigiama, tęsiasi iki septynių Brahmos dienų.

Markandėja Rišis sėdėjo taikiai prie savo Ašramo, švytėdamas tarsi Brahma. Hemamalis, jausdamasis labai nuodėmingas, atsistojo atokiau nuo nuostabaus išminčiaus ir nuolankiai nusilenkė jam bei pradėjo melstis. Visada besidomintis kitų gerove, Markandėja Rišis pamatė raupsuotąjį ir pasišaukė jį: „O tu, kokius nuodėmingus darbus padarei, kad užsidirbtum šią siaubingą kančią?“

Tai išgirdęs, Hemamalis skausmingai ir susigėdęs atsakė: „Gerbiamasis pone, aš esu šeimininko Kuveros tarnas jakšas, mano vardas – Hemamalis. Mano kasdienė tarnystė buvo nuskinti gėles iš Manasarovos ežero, kad mano šeimininkas galėtų pagarbinti Viešpatį Šivą, bet vieną dieną buvau aplaidus ir pavėlavau nunešti auką, nes mane apėmė geidulinga aistra mėgautis kūniškais malonumais su žmona. Kai šeimininkas sužinojo, kodėl vėluoju, jis iš didelio pykčio mane prakeikė būti tokiu, kokį dabar matai. Taigi dabar aš netekau savo namų, žmonos ir tarnybos. Bet, laimei, aš aplankiau tave ir dabar tikiuosi sulaukti palaiminimo iš tavęs, nes žinau, kad tokie bhaktos kaip tu yra tokie pat gailestingi kaip Aukščiausiasis Viešpats (Bhakta Vatsala) ir visada rūpinasi kitais savo širdyse. Tokia jų – tavo – prigimtis. O geriausias iš išminčių, prašau, padėk man!“

Minkštaširdis Markandėja Rišis atsakė: „Tu man išsakei tiesą, todėl aš tau papasakosiu apie pasninko dieną, kuri tau bus labai naudinga. Jei pasninkausi per Ekadašį, kuris bus Ašados mėnesį dylant mėnuliui, tu tikrai išsivaduosi iš šio baisaus prakeikimo“.

Hemamalis krito ant žemės iš didžiulio dėkingumo ir vėl ir vėl nuolankiai nusilenkė. Bet Markandėja Rišis pakėlė vargšą Hemamalį ant kojų, pripildydamas jį neapsakomos laimės.

Taigi, kaip jam nurodė išminčius, Hemamalis pareigingai laikėsi Ekadašio pasninko ir dėl to vėl tapo šauniu Jakša. Tada grįžo namo, kur labai laimingai gyveno su žmona.“

Viešpats Šri Krišna padarė išvadą: „Taigi, aiškiai matai, o Judhišthira, kad Jogini Ekadašio pasninkas yra labai galingas ir palankus. Visus nuopelnus, įgyjamus pamaitinus aštuoniasdešimt aštuonis tūkstančius brahmanų, taip pat gauna tas, kas tiesiog griežtai laikosi Jogini Ekadašio pasninko. Tam, kuris pasninkauja per šį šventą Ekadašį, ji (Ekadaši Devi) sunaikina daugybę praeities nuodėmingų reakcijų ir padaro jį dorybingiausiu. Taigi, karaliau, paaiškinau tau Jogini Ekadašio tyrumą.

Taip baigiasi pasakojimas apie Ašadha-krišna Ekadašio arba Jogini Ekadašio šlovę iš „Brahma-vaivarta Puranos“.