Religija, tikėjimas ir religingumas

Žodžio religija reikšmė

Kas yra religija? Kodėl egzistuoja tiek daug religijų? Ar Krišnos sąmonė yra religija? Šie klausimai jaudina daugelį žmonių, nes nuo teisingo atsakymo priklauso žmogaus pasirinkimas. Juk religija yra susijusi su žmogaus egzistencijos galutiniais dalykais. Nepaisant to žmonių susidomėjimas religija blanksta, o šis žodis reiškia vis daugiau dalykų. Net ir vaišnavų tarpe galime sutikti skirtingų nuomonių. Vieni teigia, kad Krišnos sąmonės (vaišnava dharma) neturi nieko bendro su religija, nes religija yra kultūrinis socialinis reiškinys, žmonių materialaus religingumo išraiška. Kiti teigia, kad religija yra susijusi su pačia egzistencija, todėl nepriklauso nuo to, kaip žmogus gyvena ar kuo tiki. Ko reikėtų klausti apie religijos prasmę? Galime leisti patiems žmonėms nustatyti jos prasmę. Laikui bėgant žodžių prasmės keičiasi ir jie įgyja kitokius atspalvius. Kai sakome žodį religija, ar turėtume galvoti apie tai, kokia buvo žodžio prasmė, kai šis atsirado, ar prasmę, kurią jis turi dabar? Populiariuose žodynuose pateikiama dabartinė žodžio prasmė. Štai kad ir apibrėžimas iš Websterio žodyno:

Etimologija: iš lotynų religion-, religio antgamtiniai suvaržymai, sankcija, religinė praktika, galbūt iš religare – riboti.

1 a : religingumo būsena <vienuolė jau dvidešimt metų religijoje.

1 b : tarnavimas Dievui ar antgamtinėms jėgoms.

1 c : pasišventimas ar atsidavimas religiniam tikėjimui ar sekimas juo.

2 : asmeninių ar institucinių religinių nuostatų, įsitikinimų ir praktikų sistema.

3 archaiškas : skrupulingas paklusnumas.

4 : priežastis, principas ar įsitikinimų sistema, kurios laikomasi su įkvėpimu ir tikėjimu.

Šie pavyzdžiai iš vartojamosios kalbos pasako tik tiek, kad religija susijusi su antgamtiškumu ar tikėjimu. Čia sutapatinama praktika ir įsitikinimai. Šie pavyzdžiai pateikia tik nuovoką bet nepasako, kas yra religija savo esmėje.

Jei laikytume, kad filosofija yra žmogaus pažinimo šaka, kuri atsako į pagrindinius klausimus: kas yra? ir kodėl yra?, greičiausiai norėsime, kad filosofija, o ne žmonių nuomonė pasakytų mums, kas yra religija. Gavę ir priėmę šį atsakymą iš filosofijos, galėsime jį teisingai naudoti ir kitur, spręsdami, koks žmogaus santykis su religija, ar Krišnos sąmonė yra religija ir t.t.

Pradžiai pateikiame ištraukas iš A. Maceinos knygos „Religijos filosofija“, kurioje religijos žodis ir reiškinys tiriami labai nešališkai ir prasmingai.

Religijos nuovoka

Juo labiau pasaulyje plito ateizmas, juo aistringiau religija virto mokslinio ty­rimo objektu. Tai buvo aiškus ženklas, kad religinė žmo­gaus sąmonė gyvena gilią krizę, nes kol religija nėra abe­jojama, tol ji nėra nė tyrinėjama. Suklestėjęs jos tyrimas ir sykiu plintąs jos pagrindų neigimas sąlygoja vienas ki­tą ir yra pati būdingiausia mūsosios istorijos apraiška.

Būdama istorinė žmonijos apraiška, religija tuo pa­čiu yra akivaizdybė: galima klausti jos kilmės, jos sąran­gos, jos lyčių bei apraiškų, tačiau negalima klausti jos buvimo. Senas teiginys, kad nesą tautos be religijos, yra sąvokinė šios akivaizdybės išraiška. Sykiu ji nurodo, kad religija ne tik iš viso yra, bet kad ji ir gausingai yra: religija buvoja daugybe pavidalų. Istorikas regi ne reli­giją, o religijas ir susiduria su nemaža sunkenybių, jas rūšiuodamas, nes jos tiek skiriasi viena nuo kitos, jog kaskart priešinasi būti apjungiamos tuo ar kitu vardikliu.

Šisai religijos buvojimas istorijoje gausos būdu kaip tik ir kelia abejonių, ar tokiu atveju yra apskritai įmano­ma bendrinė religijos sąvoka, vadinasi, loginė jos api­brėžtis. Ar įmanoma apibrėžtis, kuri rastų ir savin įimtų tokį religijų pradą, kuris glūdi jų visų pagrinduose ir be kurio kiekviena būtų nereligija? Nevienas yra linkęs at­sakyti į tai neigiamai. Tai esą patvirtinanti ir religijos apibrėžčių eibė (apie 150!), užtinkama religiją gvilde­nančiuose įvairaus pobūdžio veikaluose. Kitaip tariant, religijų daugybė pridengianti religijos esme, ir nesą būdo šiai esmei išlukštenti iš skirtingiausių, nesyki tiesiog prie­šingų ir net prieštaraujančių jos apraiškų.

Ši pažiūra yra, be abejo, teisi, kiek ji teigia religijų gausą ir iš jos kylančius kliuvinius susivokti šioje gau­soje. Tačiau ji yra neteisi, kiek ji neigia galimybę religi­jų įvairybėje rasti religijos esmę; neteisi todėl, kad iš­leidžia iš akių mūsų turimą religijos nuovoką. Iš kur ži­notume, kad istorijoje esama religijų gausos, jei nenu­voktume, kas yra religija pati savyje? Kodėl kai kuriuos istorijos   reiškinius  jungtume  į  vienį   ir vadintume juos religiniais, skirdami juos nuo ūkinių, techninių, teisinių, mokslinių, meninių reiškinių? Kas būtų šios jungties ir šios skirties mastas? Jei neturėtume religijos nuovokos, iš kur žinotume, kad, sakysime, aukojimas yra religinis, o ne estetinis veiksmas, juoba, kad jis beveik visur ir vi­sados esti apvelkamas meninio pobūdžio lytimis: giesmė­mis, muzika, šokiais, eitynėmis? Religija kaip istorinė akivaizdybė savaime atsiremia į mūsų sąmonėje esančią religijos nuovoką, be kurios nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų suvokiama, kas gi čia pažįstama ar tiriama. Teigti tad religijų gausą ir sykiu neigti galimybę suvokti religijos esmę yra prieštaravimas, nes, norint tarti apie tą ar kitą reiškinį, kad jis esąs re­liginis — religijų gausos teigimas kaip tik ir yra toksai tarimas, – — reikia jau nuvokti, kas yra pati religija.

Be abejo, nuovoka dar nėra sąvoka. Nuovoka yra tik­ra, tačiau logiškai dar neišskleista ir nepagrįsta pažintis. Ji išreiškia dialektinį mūsojo pažinimo pobūdį: mes klau­siame, kad galėtume žinoti; bet mes žinome, kad galėtu­me klausti. Jau Platonas “Menone” yra pastebėjęs, kad dalykas, kurio nepažįstame, tačiau kurį klausiame, kas esąs, turi savotišką sąrangą, nusakomą nuovokos – sąvokos dvilypumu. Klausimas jungia nuovoką su są­voka, pervesdamas jas vieną į kitą. Jokis klausimas ne­galėtų kilti, jei nežinotume, ko klausiame, vadinasi, jei neturėtume klausiamojo dalyko nuovokos. Nuovoka slypi kiekviename klausime kaip jo grindėją bei vedėja, teik­dama jam ir objektą, ir kryptį. Šį gi nuovokos vedamą klausimą logiškai išgvaldžius, nušvietus bei pagrindus, susidaro sąvoka kaip atsakymas.

Religijų gausos akivaizdoje kyląs klausimas, kas yra religija savyje, kaip tik ir atskleidžia šią Platono minimą pažinimo dialektiką. Religinė gausa iš tikro pridengia re­ligijos esmę, ir mes klausiame, kad šią esmę atskleistume. Tačiau mes galime klausti tik todėl, kad jau nuvokiame, šią esmę slypint religiniuose reiškiniuose, kurių anaiptol netapatiname su įvairiais kitais, tuo aiškiai parodydami, kad žinome, kas religija yra. Tiesa, šis nuovokinis mūsų žinojimas prašosi sąvokos pavidalo bei apibrėžties tikslu­mo. Užtat mes ir susimąstome religinių reiškinių akivaiz­doje. Ir vis dėlto šisai mūsų susimąstymas yra galimas tik tuo atveju, kai žinome, aplinkui ką jisai telkiasi.

Pavyzdžiui, ar magija yra religinis reiškinys? — Atsakyti į šį klausimą yra įmanoma tik tada, kai visų pirma žinome, kas yra religija. Jei religijos esmę regėsime gamtos įsielinime, tai magija bus aiškus religinis reiškinys ir įsiglaus į religijos plotą, nes maginiais veiksmais žmogus prabyla į gamtą kaip į protingą būtybę. Žodis čia yra tarpininkas tarp mago ir gamtos, todėl aiškiai rodo, kad gamta ma­gijoje yra pergyvenama asmens prasme, nes tik asmuo gali būti prakalbintas. Štai kodėl 19 šimtmečio religijos mokslininkai magiją ir laikė tikru religiniu reiškiniu: animistinė religijos samprata, vyravusi anuo metu, to bū­tinai reikalavo. Jeigu tačiau religiją suprasime kaip gar­binamąjį žmogaus nusilenkimą absoliutinei Galybei arba Būčiai, tai magija anaiptol nebus religinis reiškinys, ka­dangi magijoje aiškiai išeina aikštėn žmogaus noras gam­tą apvaldyti. Mago žodis yra ne garbinamasis, bet keri­masis: magas mėgina gamtą užkerėti, kad ji jam pasi­duotų, gydydama ligą, silpnindama priešą, teikdama vai­singumo moteriai ir dirvai. Tai, ko aukštesnės kultūros žmogus siekia mokslo bei technikos priemonėmis, pirmi­nis žmogus bando pasiekti kerimuoju žodžiu. Skiriasi keliai, bet ne norai ir tikslai: palenkti gamtą žmogaus tar­nybai. Dėl šios priežasties dauguma dabartinių religijos mokslininkų — tarp jų ir sovietiniai — laiko magiją grei­čiau techniniu, negu religiniu reiškiniu: magijoje jie regi mokslo užuomazgą.

Kas čia pasakyta apie magiją, tinka kiekvienam kitam reiškiniui, norint sužinoti, ar jis yra religinis. Ar malda, sakysime, yra religinis reiškinys, jei ji atliekama kaip priemonė susitelkti prieš darbą, kaip tai šiandien siūlo įmonių psichologai? Ar pasninkas yra religinis reiškinys, jei jo laikomasi, norint pagydyti skrandžio žaizdas? Ar išpažintis yra religinis reiškinys, jei ji atliekama, norint pašalinti neurozes savistaba bei savisklaida? Nėra jokios abejonės, kad į visus šiuos klausimus atsakysime neigia­mai. Tačiau kodėl? Kuo gi grįsime mūsąjį ‘ne’, jei ne tuo, kad jau žinome, kas yra religinis reiškinys, ir kad minė­tuose pavyzdžiuose jo kaip tik pasigendame? Tai reiškia: reiškinys yra religinis, jeigu jis turi religijos esmę. Šio­sios neradę, tą ar kitą reiškinį ir neigiame kaip religinį. Kitaip tariant, ne religijos esmę randame, sklaidydami religinius reiškinius, bet reiškinius išmatuojame religijos esme. Ieškoti religijos esmės religiniame reiškinyje yra loginė yda, vadinama ‘idem per idem — tas pat tuo pa­čiu’.

Kelias iš nuovokos į sąvoką eina per daikto pavadinimo sklaidą. O kadangi religija be jokios abejonės priklauso pačių pradinių žmogaus būklės reiškinių sričiai, tai  visai pagrįstai galime tikėtis, kad jos vardas atskleis mums jos nuovokos prigimtį, tapdamas nuoroda ir į jos esmę.

Kas tad glūdi žodyje ‘religija’? Ką mes iš tikro ma­nome, šį žodi tardami? Savo metu E. Husserlis reikalavo, kad kiekviena teorinė pastanga, siekianti pažinti esmę, visų pirma išsiaiškintų pagrindines prielaidas, ant kurių ji rymo, arba, paties E. Husserlio žodžiais tariant, “noeminį pagrindinių sąvokų turinį”, vadinasi, “tai, kas pra­džioje buvo manyta”. Tai tinka ir religijai. Ir čia, no­rint patirti, kaip yra buvęs suprastas religijos dalykas, reikia kelti aikštėn pradinę prasmę, įdiegtą religijos ‘noemoje’ arba jos pavadinime. Šiuo keliu tad ir mėginsime dabar eiti, klausdami: kas manyta pradžioje, vadinant tam tikrus reiškinius ‘religija’?

Religijos sąvoka

Žodis ‘religio’ yra veiksmažodinis lotynų kalbos ve­dinys. Iš kokio veiksmažodžio jis išvestas, yra betgi ne­aišku. Šiuo klausimu turime tris senovės etimologinius bandymus, kurių kalbotyra ligi šiolei nėra nei patvirti­nusi, nei paneigusi, būtent: Cicerono, Lactantijaus ir Au­gustino.

Savo rašte “De natūra deorum” Ciceronas žodį ‘religio’ kildina iš veiksmažodžio ‘relegere’, kuris, kaip lotynų kalbos veiksmažodžiams įprasta, turi daugybę viena nuo kitos stipriai nutolusių reikšmių: surinkti, siūlą suvynio­ti, praeiti, pravažiuoti, perskaityti, apsvarstyti, paisyti… Ciceronas turi galvoje pastarąsias tris reikšmes ir todėl teigia, kad žmonės, kurie visa, kas priklauso dievų gar­binimui, rūpestingai svarsto ir tarsi vis iš naujo skaito, yra pavadinti religininkais.

Tai aiškinimas, teikiąs ‘religijos’ žodžiui daugiau formalios drausmės prasmę: religija esanti rūpestingas kulto taisyklių svarstymas bei jų vykdymas.

Lactantijus rašte “Divinae institutiones” sąmoningai neigia šią Cicerono etimologiją: žodis ‘religio’ kyląs ne iš ‘relegere’, o iš ‘religare’: surišti, pririšti, apvynioti, pa­kinkyti… Kaip rodanti pirmųjų dviejų vertinių prasmė, religija esanti žmogaus ryšys su Dievu. Šiuo aiškinimu Lactantijus pagilina stabmeldiškąją grynai drausminę re­ligijos sampratą, regėdamas jos esmę ne kulto taisyklių taikyme, o žmogaus sąsajoje su Dievu, kurį vienintelį pa­žinome ir kuriuo todėl turime sekti. Be abejo, ir Lactantijus rei­kalauja, kad žmogus teiktų Dievui tai, ką privalo. Tačiau teikti ką nors Dievui jau yra išvestinis dalykas, kyląs iš ano gilesnio ryšio kaip iš pirmykščio savo šaltinio.

Augustinas svyruoja tarp Lactantijaus etimologijos ir savosios. Raštuose “De vera religione” ir “Retractationes” jis pasisako už ‘religio’ kilmę iš ‘religare’, abejur tais pačiais žodžiais kalbėdamas, esą mes savo sielas rišame su Dievu; šis ryšys ir esąs vadinamas religijos vardu. Tuo tarpu veikale “De civitate Dei” Augustinas mėgina eiti jau kitu keliu. Čia jam ‘religio’ kyla iš veiksmažodžio ‘reeligere’: išrauti, išravėti, iš naujo rinktis… Būdamas Dievo sukurtas ir pripažindamas savą kūriniškumą, žmo­gus buvęs Dievą pasirinkęs iš pat pradžios. Tačiau puoli­mu jis vėl jį praradęs. Dabar, Kristui atpirkus žmoniją, žmogus turįs Dievą iš naujo rinktis, meile jo siekdamas ir jame nurimdamas. Religija tad ir esanti šisai naujasis Dievo rinkimasis ir už jį apsisprendimas. Tai aiškinimas, įnešąs į religiją naują pradą, būtent, išganymą, kurį kiekviena religija skelbian­ti. Šio tad istorijoje vykdomo išganymo akivaizdoje žmogus ir turįs Dievą iš naujo rink­tis, kad šiuo pasirinkimu ir pats įsijungtų į išganomąjį vyksmą. Religija todėl esanti atnaujintas Dievo pasirinki­mas ir paties žmogaus atgimimas.

Lygindami šiuos tris etimologinius religijos vardo aiškinimus vieną su kitu, lengvai pastebime, kad jie ski­riasi ne tiek filologiškai, kiek visų pirma filosofiškai: juose jausti vis gilėjanti religijos esmės nuovoka. Cicero­no sampratoje religija išsisemia kulto taisyklių vykdymu; todėl jis ir veda žodį ‘religio’ iš veiksmažodžio ‘relegere’. Lactantijui religija jau yra žmogaus sąryšis su Dievu; tuomet, be abejo, žodis ‘religio’ turis kilti iš veiksmažo­džio ‘religare’. Augustinas apibūdina aną ryšį kaip at­naujintą žmogaus apsisprendimą už Dievą; todėl elgiasi nuosekliai, tikėdamas, žodį ‘religio’ kilus iš veiksmažo­džio ‘reeligere’. Visi šie aiškinimai vienas kito neneigia, o greičiau papildo, vis giliau nuvokdami religijos esme ir vis aiškiau atskleisdami religijos vaidmenį, einantį nuo rūpestingai atliekamo kulto iki likiminio žmogaus apsi­sprendimo. Tačiau kalbiškai žodis ‘religio’ lieka ir toliau neišaiškintas. Kalbotyros šviesoje kiekviena minėta etimo­logija gali būti tikra ir netikra, kadangi nė viena iš jų nėra skirtinai filologinė. Jų visų esmėje slypi ne kas kita, kaip jų autorių turimos sampratos, perkeltos į žodį ‘reli­gio’, pasiieškant paskiau šiai sampratai reikalingo atitik­mens veiksmažodžių srityje.

Ar tai reiškia, kad religijos vardas mums nieko negali pasakyti apie jame glūdinčią pradine religijos nuo­voką? Iš sykio atrodo, kad taip. Įsižiūrėję betgi geriau į žodį ‘religio’, rasime vieną būdingą jo požymį, galintį būti kelrodžiu mūsų ieškomai pirminei šio žodžio pras­mei: tai priešdėlis ‘re-‘. Ar daiktavardis ‘religio’ yra kilęs iš veiksmažodžio ‘relegere’, ar iš ‘religare’, ar iš ‘reelige-re’, ar iš kurio kito, tikrai pasakyti negalime. Kiekvienu tačiau atveju tasai veiksmažodis, iš kurio ‘religio’ kilo, turės turėti priešdėlį ‘re-‘, kadangi jį turi ir šis jo vedi­nys. Ką tad sako šis priešdėlis? — Priešdėlinis lotynų kal­bos skiemuo ‘re’ geriausiai atitinka lietuviškąjį priešdėlį ‘at-‘ grįžtamojo veiksmo prasme¹⁸: recalefacere-atšildyti, recantare-atsišaukti, recedere-atsitraukti, recellere-atšokti, reddere-atiduoti, reducere-atvesti, referre-atnešti, relaxare -atpalaiduoti, remittere-atsiųsti, renovare-atnaujinti, replicare-atsukti, respicere-atsižvelgti, restituere-atstatyti, revalescere-atsigauti ir t.t. Šių žodžių šaknys reiškia vis ką kita. Tačiau priešdėlis ‘re-‘ teikia joms — net ir didžiai skirtingoms savo reikšme — bendrą vardiklį arba jas jun­giančią bendrą žymę, būtent: atoveiksminį pobūdį. Loty­nų kalbos veiksmažodžiai, turį priešdėlį ‘re-‘ nusako veiks­mo ryšį su kuo nors kitu: mes atveikiame todėl, kad kitas savo ruožtu veikia mus. Užtat atoveiksmis nėra tik papras­tas jau sykį atlikto veiksmo pakartojimas: ‘ateiti’ anaiptol nereiškia antrą kartą ‘eiti’. Atoveiksmis yra santykinis veiksmas, krypstąs į kitą, kuris yra jo šaltinis, paskata ar bent proga. Veiksmažodis priešdėliu ‘re-‘ taria, kad juo reiškiamas veiksmas apima du polius, buvojančius ryšium vienas su kitu ir kaip tik šiuo ryšiu įtaigaujančius vienas kitą. Sakysime, mes negalėtume tam tikro veiksmo vadinti veiksmažodžiu ‘reddere-atiduoti’, jei nebūtume nieko iš kito gavę ir jei šis kitas mūsų neskatintų — nors ir tik tyliu mūsų pačių įsipareigojimu — gautą dalyką jam grąžinti. Be abejo, kasdienos kalboje kito poliaus įta­ka ne visados esti priešdėlyje ‘re-‘ sugaunama pirmu žvilgs­niu. Bet, svarstant šį priešdėlį giliau, atoveiksminis jo pobūdis visados išeina aikštėn ir nurodo į juo reiškiamą dvipolį veiksmą.

Jeigu dabar šią priešdėlio ‘re-‘ reikšmę pritaikinsime religijos žodžiui, tai bus aišku, kad ir šiojo skiemuo ‘re’ nešasi su savimi atoveiksmio prasme. Religijos filosofijai yra vis tiek, iš kokio veiksmažodžio žodis ‘religio’ yra kilęs. Nes, turėdamas priešdėlį ‘re-‘, šis žodis kiekvienu atveju žymi veiksmą, kuris yra kito poliaus žadinamas. Religijos vardas sako, kad religijos dalykas nėra uždaras ir vienašalis, bet atremtas į du polius, tarp kurių susiku­ria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Štai religijos nuovoka, įausta į kalbinį jos pava­dinimą. Pagal šią nuovoką religija nėra nei tik dieviška­sis, nei tik žmogiškasis, bet dievažmogiškasis dalykas. Tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa. Tai anasai E. Husserlio reikalau­jamas noeminis turinys arba tai, kas manyta pradžioje, tariant žodį ‘religija’.

Be abejo, pats šis žodis dar nieko nesako apie Dievo-žmogaus susitikimą arba jų ryšio atoveiksmį patį savyje. Tai atskleisti yra tolimesnio svarstymo uždavinys. Tačiau religijos varde glūdinti jos nuovoka nurodo šiam svarstymui kryptį, būtent: jeigu religija yra dievažmogiškasis atoveiksmis, tai jo esmė negalės būti pažinta, apmąstant anuos du polius skyrium vieną nuo kito. Tai pagrindinė nuoroda, kylanti iš religijos nuovokos, kaip ją mums at­skleidžia religijos vardas. Religija yra “dvipusis dydis” (F. Heileris), ir šis jos pobūdis yra gairė jos turiniui sklaidyti. Net ir metodinis vieno katro poliaus apmąsty­mas skyrium turi būti vykdomas su didele bei nuolatine atodaira į kitą polių, nes tik šitaip gali būti išsaugota tikroji religijos kaip atoveiksmio sąranga.

Religija kaip santykis

Radę pradinėje religijos nuovokoje atoveiksmį kaip tai, kas manoma, tariant žodį ‘religio’, galime dabar pra­dėti pamažu sklaidyti anos nuovokos reikšmę ir artėti prie religijos sąvokos. Pirmas žingsnis šiuo keliu yra nustatyti atoveiksmio vietą filosofinių kategorijų eilėje ir tuo su­vokti, kas jis iš tikro yra.

Atoveiksmis, kaip minėta, nėra paprastas veiksmas — net nė pakartoto veiksmo prasme. Jis yra atsakytasis veiks­mas, vadinasi, toks veiksmas, kuris yra kito kildinamas bei laikomas: atoveiksmio kilmė bei trukmė yra apspren­džiamos kito. Kitaip tariant, atoveiksmis būna kitam. Ir štai, šis atoveiksmio buvimas kitam kaip tik ir įjungia jį į santykio kategoriją, nes santykis, kaip Aristotelis yra įžvelgęs, yra polinkis kitam (pros ti); polinkis, suprastas pačia tiesioginiąja veiksmažodžio ‘linkti’ reikšme: santykio apspren­džiamas dalykas savu buvimu linksta arba svyra į aną kitką, kas ir sudaro santykinės būsenos esmę. Nuosekliai tad atoveiksmis yra pačia savo prigimtimi santykis. Jis tik skirtiniau nusako santykio kategorijos pobūdį, kelda­mas aikštėn veikliąją jos pusę.

Nūn, jeigu atoveiksmis slypi pradinėje religijos nuo­vokoje ir jeigu jis visu plotu telpa santykio kategorijoje, tai savaime aišku, kad ir religija plačiausia prasme yra santykis, būtent: santykis tarp Dievo ir žmogaus.

Imantis nūn kiek įsakmiau sklaidyti šios aptarties tu­rinį, visų pirma kyla klausimas, ką reiškia, kad Dievas ir žmogus yra susiję tarp savęs santykiu? Kas yra šis san­tykis ir kaip jis riša Dievą ir žmogų?

Santykis yra būtinė kategorija ir todėl viena iš pa­grindinių ontologijos problemų. Tačiau religijos filoso­fijoje jis nėra buvęs kiek giliau apmąstomas — gal todėl, kad jam vis būdavo teikiamas dorinis pobūdis, aiškinant jį pareigos Dievui prasme. Nuo to laiko, kai Tomas Akvinietis įrikiavo religiją į dorybių eilę, pavadindamas ją teisingumo dorybe, reikalaujančia atiduoti Dievui tai, kas jam priklauso, Dievo ir žmogaus santykis aiškiai pakrypo antropologijos linkui, netekdamas ontologinio pobū­džio ir virsdamas arba dorinių, sielovadinių, kultinių veiksmų suma (scholastikoje), arba kategoriniu pareigos jausmu (kantizme), arba psichiniu vertės pergyvenimu (vertybių filosofijoje). Kiekvienu atveju būdavo žvelgia­ma į šį santykį iš žmogaus taško, klausiant, kuriuo būdu žmogus jį vykdo, tačiau beveik neklausiant, kokio vaid­mens jame turi Dievas. Kitaip sakant, religija buvo pa­versta religingumu, nepastebint, kad religingumas Dievo ir žmogaus santykio anaiptol negrindžia, o pats yra šiojo grindžiamas. Žmogaus pareigos Dievui — garbinimas, au­kojimas, įsakymų vykdymas, šventumo puoselėjimas — įgyja prasmės tik tada, kai jos esti santykio su Dievu iš­raiškos, vadinasi, kai jos šį jau esantį santykį regimai vykdo. Pats gi santykis glūdi žymiai giliau, negu visa antropologinė jo regimybė. Religija yra “gelmės matmuo” (P. Tillichas), o religingumas — tik antropologinis šios gelmės paviršius. Jeigu tad norime suvokti, ką reiškia, kad žmogus siejasi su Dievu, turime prasilaužti pro šį antropologinį paviršių ir leistis į  aną gelmės matmenį.

Religija kaip ontologija

Savo visumoje religija gali būti tiriama įvairiais at­žvilgiais. Tai rodo gana greitas atsiradimas bei išsivysty­mas tokių religijos tirties šakų, kaip religijos fenomeno­logija, religijos psichologija, religijos sociologija, religijų istorija, religijų etnologija ir tt. Savo santykį su Dievu žmogus juk gali pergyventi sieloje, apipavidalinti visuo­menėje, išvystyti laiko eigoje; jis gali teikti jam dogmos, įstatymo, apeigos lyčių; jis gali kurti šių lyčių pagal savo amžiaus ar tautos dvasią; jis gali jas kritiškai vertin­ti ir keisti. Visa tai ir tiria įvairūs religijos mokslai. Vis dėlto nė vienas religijos mokslų pasirinktas religijos atžvilgis netinka religijos filosofijai, nes nė vienas šis at­žvilgis nėra filosofavimo objektas. Tas ar kitas dalykas — tegu jis būtų ir santykis su Dievu — gali tapti filosofa­vimo objektu tik tada, kai yra susiejamas su pagrindiniu ir pradiniu filosofijos klausimu, būtent: su būties klausi­mu. Bet kuri skirtina bei dalinė filosofijos šaka visados yra tik šio bendriausio klausimo išskleidimas. Tai tinka ir religijos filosofijai. Ir religijos filosofija esmėje sklaido ne ką kita, kaip būties klausimą: ji tik ryškina šį klausi­mą Dievo ir žmogaus santykiu, klausdama, kaip siejasi Dievas ir žmogus būties atžvilgiu ir kas yra ši sąsaja bū­ties šviesoje. Nes tik ryšys su būtimi atskleidžia religiją kaip gelmės matmenį ir tik būties akivaizdoje ryškėja, kas yra anie du poliai — Dievas ir žmogus — sujungti santykiu kaip būtine kategorija.

Atsakymas į klausimą, kas yra religija, kaip Dievo ir žmogaus sąsaja, pasirodo esąs dvijulė (dilemma): Dievas ir žmogus siejasi arba dviejų būtybių arba būties ir bū­tybės santykiu. Religijos filosofijoje nėra vietos plačiau dėstyti vad. ‘ontologine skirtybę’ tarp būties ir būtybės: tai metafizikos ar ontologijos uždavinys. Todėl čia pasi­tenkinsime tik priminę ją pačią ir su ja susijusias arti­miausias išvadas. Kiekviena būtybė yra būtybė tuo, kad būna. Tai reiškia: kiekviena būtybė yra būtybė ne kuo kitu, kaip tik būtimi; tai būtis daro, kad būtybė iš viso yra. Kitaip sakant, būtis grindžia būtybę šiosios buvime. Tačiau grįsti ir būti grindžiamam anaiptol nėra tas pat dalykas: pagrindas neišsisemia pagrįstuoju, todėl ir būtis neišsisemia būtybe; patys jų buvimai nėra tapatūs, ka­dangi vyksta ne toje pačioje plotmėje. Tarp būties ir bū­tybės esama ontologinio skirtumo. Sykiu tarp jų esama ir ontologinio ryšio. Būdamos grindžias ir pagrįstasis bu­vimai, būtis ir būtybė niekad nesutampa. Bet kaip tik to­dėl, kad pagrįstasis buvimas laikosi grindžiančiuoju buvimu, būtis ir būtybė niekad nė nepersiskiria. Aiškinda­miesi toliau Dievo ir žmogaus santykį, atskleisime ryškiau būties bei būtybės ir skirtumą, ir ryšį. O tuo tarpu grįž­kime prie minėtos dvijulės.

Jeigu Dievas ir žmogus santykiauja vienas su kitu kaip dvi būtybės, tai juodu buvoja toje pačioje ontologi­nėje plotmėje ir yra to paties ontologinio rango — net ir tuo atveju, jeigu Dievą suvoktume kaip pirmąją, aukš­čiausiąją, tobuliausiąją, galutinę būtybę, nes jokia būty­bei teikiama savybė ar šių savybių gausa nepakelia jos į kitą ontologinę plotmę. Jau Spinoza yra įžvalgiai paste­bėjęs, kad žmogaus negalima aptarti, priskiriant jam dramblio ar asilo savybes aukščiausiame laipsnyje; net ir tobuliausias dramblys ar asilas netaptų žmogumi, nors jo tobulybes paverstume ir begalinėmis. Būtybę galima statyti eilės pradžioje ar pabaigoje, kiekvienu atveju ji šios eilės neperžengs, nes kiekvienu atveju ji liks būtybė, ontologiškai lygi visoms kitoms būtybėms, kadangi būnan­ti būtybės buvimu. Buvimo gi laipsniuoti negalima. Buvi­mas nėra požymis (praedicatum) ar savybė (qualitas), todėl negali būti nei didinamas, nei mažinamas: negalima ‘daugiau’ ar ‘mažiau’, ‘geriau’ ar ‘blogiau’ būti. Buvimas yra visas kartu. Būtybės skiriasi viena nuo kitos ne buvi­mu (kad yra), bet esme (kas yra). Esmė, be abejo, gali turėti įvairių įvairiausių savybių bei savos išraiškos tobu­lumo laipsnių. Tačiau dėl šio įvairumo ji niekad neper­žengia esmės matmens ir nepereina į kitokį buvimo mat­menį. Vis dėlto esmės savybių laipsniavimas nesyki mus suvilioja, ir mes linkstame manyti, esą ir buvimas galįs įvairėti, kurdamas ontologinių rangų būtybės kategorijoje. Tačiau tai apgaulė, kylanti iš buvimo ir esmės sankaitos. Užtat filosofiškai yra nepateisinama kalbėti apie Dievą kaip būtybę ir apie jo skirtumą nuo kitų būtybių tuo, kad jis suimąs savin jų tobulumą. Net ir būdamas tobuliausia būtybė, Dievas liktų vis dėlto būtybė ir stovėtų su mumis toje pačioje ontologinėje plotmėje. Dievo ir žmogaus san­tykis būtų tokiu atveju tik dviejų būtybių santykis, vargu ar vadintinas ‘religija’, kurioje, kaip vėliau matysime, garbinimas sudaro esmini pradą. Tačiau kaip gi būtų galima garbinti būtybę, kuri yra mums ontologiškai lygiaprasmė ir lygiateisė, nors ir pralenkianti mus mūsųjų sa­vybių laipsniu? Pirmoji tad minėtos dvijulės pusė yra religiškai neįmanoma: ji sunaikina pačią religiją.

Visiškai kas kita, jeigu Dievo ir žmogaus santykis yra būties ir būtybės santykis. Nes būtis, kaip minėta, santy­kiauja su būtybe kaip grindėjas su grindžiamuoju, kaip nešėjas su nešamuoju, kaip kūrėjas su kuriamuoju. Abu jie, tiesa, būna. Tačiau grindėjo buvimas pačiu savimi skiriasi nuo pagrįstojo buvimo, taip kad šiuodu nesiduoda net palyginamu, kadangi kiekvienas palyginimas reika­lauja tapatybės bent vienu kuriuo atžvilgiu. Tuo tarpu būties ir būtybės buvimai neturi jokio to paties atžvilgio, kadangi buvimo kaip tokio negalima skaldyti atžvilgiais.

Jeigu tad klausiame, kokio pobūdžio yra Dievo ir žmogaus santykis, tai tiek filosofiškai, tiek religiškai at­sakymas tegali būti vienas: Dievas taip santykiauja su žmogumi, kaip būtis su būtybe. Tai reiškia: Dievas yra žmogaus buvimo pagrindas, o žmogus Dievo atžvilgiu yra pagrįstasis buvimas. Šioje vietoje paliekame dar neaiški­nę, kas yra šis grindimas pats savyje. Tai padarysime vė­liau, nes tai atskleisti yra iš tikro visos religijos filosofi­jos prasmė. Tačiau jau ir šioje vietoje yra pakankamai aišku, kad Dievo ir žmogaus santykis yra ontologinio po­būdžio, nes tai paties buvimo santykis, kuriame pagrindas susitinka su pagristuoju. Tai susitikimas tarp žmogaus ir tojo, kuris jį grindžia jo buvime; susitikimas kaip nuola­tinė abiejų polių būsena: būtis kaip būtybės pagrindas buvoja šioje nuolatos, nes kitaip būtybė liautųsi buvusi. Kiek būtybė būna, tiek ji būna būtimi. Būtybės buvimo trukmė yra jos grindimo būtimi trukmė: būti apskritai ir būti grindžiamam yra būtybei vienas ir tas pats dalykas. Religijos sampratai tai turi didžios reikšmės.

Visų pirma, būdama Dievo ir žmogaus kaip būties ir būtybės santykis, religija atsiskleidžia kaip pats pradinis dalykas. Ji nėra žmogui kokia nors savybė, net jeigu šią vadintume ir esmine, kuri jam būtų atėjusi paskiau, negu jis pats. Nėra taip, kad žmogus jau būtų — nors ir ‘na­tūra prius’ —, o tik paskiau sueitų į santykį su Dievu: pats žmogaus buvimas yra šis santykis. Ne žmogus grin­džia savo santykį su Dievu, bet santykis su Dievu grindžia žmogų jo buvime.

Būties ir būtybės ryšio plotmėje būtybė ne sueina į santykį, bet yra santykis ir tik šiuo santykiu su būtimi ji laikosi savame buvime. Būtybė būna santykiškai. Santykis yra jos būsena. Žmogui religija nėra kažkas, kas ji papil­dytų, patobulintų, atbaigtų, bet jis pats yra religija, vadi­nasi, Dievu pagrįstasis buvimas. Per maža yra tarti, kaip norėtų M. Scheleris, esą “žmogaus santykis su dievybe” yra “sudedamoji jo esmės dalis (constitutivum)”. Reli­gija yra ne sudedamasis pradas (elementum), o pats pradmuo (principium, arche), vadinasi, pati žmogiškojo buvimo pradžia ir pasiliekanti jo būsena (modus essendi): žmogus būna religiškai, kaip kad būtybė būna santykiškai. Tik antropologiniu atžvilgiu (apie tai netrukus) galima kalbėti, kad žmogus religiją turi arba kad jis jos neturi. Ontologiškai tačiau jis visados yra religinis, nes visados yra santykyje su Dievu kaip su savo buvimo grin­dėju. Ontologiškai nėra įmanomas nei žmogus prieš reli­giją, nei žmogus po religijos. Šia prasme religijų istorikai yra teisingai įžvelgę, kad “religijos pradžia sutampa su žmonijos pradžia” ir kad “žmonijos tarpsnis be religijos yra gryna išmonė”.

Religija kaip antropologija

Žmogus betgi yra būtybė, kuriai savita ne tik būti, bet ir sąmoningai būti, vadinasi, atsigręžti i patį save ir susi­vokti, kad jis yra ir kas jis yra. Ir ši atogrąža savęspi esti žmogaus vykdoma visose jo būklės srityse. Ji esti vykdo­ma ir religijoje. Atsigręžęs į religiją, žmogus suvokia, kad jis yra pagrįstasis buvimas ir kad Dievas yra šio buvimo grindėjas; kad žmogus savimi pačiu yra santykis, vadinasi, ne savyje esanti ir savimi besilaikanti uždara substancija, bet pati atvirybė savam pagrindui. Nūn, jis gali šią religinę savimonę apmąstyti logiškai, skleisti vi­suomeniškai, apipavidalinti meniškai. Kitaip sakant, jis gali religiją arba savo santykį su Dievu reikšti savoje kasdienoje arba vad. kosmologinėje plotmėje, teikdamas religijai religingumo pobūdį. Savo buvimu žmogus yra religinis, vadinasi, priklausąs santykio su Dievu matme­niui ir niekad negalįs iš šio matmens iškristi. Savo sąmo­ne jis gali pasidaryti religingas, vadinasi, sava laikysena atitikti aną santykį ir jį regimai išreikšti. Tarp ‘religinis’ ir ‘religingas’ esama tokio pat ryšio, kaip ir tarp ‘vaisinis’ ir ‘vaisingas’. Vaisinis yra medis, kuris priklauso vais­medžių rūšiai. Vaisingas yra medis, kuris šią priklauso­mybę apreiškia vaisių gausa kasdienoje. Taip ir su žmo­gumi. Religinis yra žmogus, kadangi jis priklauso būtimi arba Dievu pagrįstajam buvimui. Religingas yra žmogus, kai jis šią priklausomybę sąmoningai paverčia savos kas­dienos būsena.

Tačiau žmogus, būdamas laisvas, gali šią priklauso­mybę ir paneigti. Kitaip sakant, jis gali likti religinis, bet netapti religingas. Kadangi religija kaip ontologinis santykis yra pirmesnė už bet kokį pažinimą bei apsispren­dimą, tai žmogus gali jaustis esąs šio santykio savo kas­dienoje nepaliestas ir šią kasdieną taip tvarkyti, tarsi ano santykio iš viso nebūtų. Nereikia nė aiškinti, kad religijos pripažinimas ar nepripažinimas, vadinasi, jos pavertimas religingumu ar nepavertimas, ontologinio žmogaus santy­kio su Dievu nei sukuria, nei sunaikina.

Net ir įtampiausio teigimo (šventumas) ar neigimo (ateizmas) atveju re­ligija kaip būties santykis su būtybe pasilieka ta pati, nes žmogaus laisvė ontologinės plotmės neįtaigauja. Lais­vė tik padaro, kad religija kaip ontologinis dalykas antro­pologinėje plotmėje įgyja arba religingumo arba bedievy­bės pavidalą. Religingumas yra teigiamoji, bedievybė — neigiamoji būtybės ryšio su būtimi regimybė. Štai kodėl religingumas gali virsti bedievybe, ir bedievybė pereiti i religingumą, kadangi anasai ontologinis santykis pasilie­ka kiekvienu atveju nepajudintas.

Pripažindamas religiją, žmogus gelmės matmenį pa­verčia kasdienos matmeniu. Religija kaip ontologinis san­tykis tokiu atveju pasidaro istorinė, tautinė, individualinė žmogiškosios būklės lytis. Ji susiklosto tam tikrų tiesų skelbimu, tam tikrų visuomeninių pavidalų organizavi­mu, tam tikrų garbinimo bei aukojimo, prašymo bei dė­kojimo apeigų kūrimu. Religijoje kaip ontologiniame santykyje vienintelis veikėjas yra Dievas: tai jis grindžia žmogaus buvimą, tuo padarydamas religiją gryna dova­na arba malone, kuriai gauti žmogus visiškai nieko neįneša — ničnieko, kadangi jis pats būna šia malone. Tuo tarpu religijoje kaip kosmologinėje kasdienos apraiškoje svarbiausias veikėjas jau yra žmogus — tiek mąstyme, tiek veikime, tiek estetinėje kūryboje. Antropologinė reli­gijos pusė yra paties žmogaus padaras. Tai žmogaus at­sakymas į aną jam Dievo suteiktą dovaną bei malone. Šiuo atžvilgiu pagrįstasis buvimas nelieka grynai priimantysis, kaip jį norėtų suprasti dialektinė teologija. Grynai priimantysis jis yra tik ontologinėje plotmėje. Ta­čiau suvokęs savo pagrįstumą, žmogus darosi veiklus kosmologinėje plotmėje ir čia prabildo savo pagrįstumą įvai­rių įvairiausiais būdais. Religingumas, kaip jis reiškiasi istorijoje, yra ne kas kita, kaip pagrįstojo buvimo išsklei­dimas kasdienoje. Iš tiesų, juk jeigu esame grindžiami savo buvime ir jeigu šį grindimą suvokiame, tai pati žmo­giškoji mūsų garbė reikalauja paisyti pagrįstumo sąmo­nės ir savą kasdieną taip tvarkyti, jog mūsų buvimo pa­grįstumas išeitų aikštėn. Kitaip mėgintume buvoti taip, tarsi būtume nepagrįsti, vadinasi, būną patys savimi. Šia prasme galima ir reikia kalbėti apie religiją kaip pareigą, kuri mūsų kasdieną paverčia tiesa, vadinasi, atitikmeniu tarp ontologinės ir antropologinės mūsojo buvimo plot­mės. Kitaip ši kasdiena būtų melas. Religingumas kaip tik ir yra šios tiesos, o bedievybė — šio melo lytys.

Antropologinė tad religijos pusė priklauso religijos sąrangai taip lygiai, kaip ir ontologinė pusė, nes anoji iš tikro yra ne kas kita, kaip šiosios proveržis sąmonės švieson bei valinga išraiška regimais pavidalais — visų pirma malda kaip sudedamuoju kiekvienos religijos pra­du, kuriuo pagrįstasis buvimas geriausiai atskleidžia savą pagrįstumą bei jo laikymąsi Dievu kaip pagrindu. Šios dvi pusės sudaro vieną vienintelį religinį reiškinį ir ne­gali buvoti skyrium viena nuo kitos. Religingumas yra religijos regimybė. Atsipalaidavęs nuo religijos, vadinasi, nuo ontologinio santykio su Dievu, religingumas virsta šmėkla, kaip tai yra, sakysime, Feuerbacho ar dabartinės vad. ‘ateistinės krikščionybės’ (D. Solle) atvejais. Reli­ginga bedievybė yra iš tikro didžiausia žmogaus išjuoka. Bet išjuoka yra ir nereliginga religija, vadinasi, ontologi­nio žmogaus santykio su Dievu pripažinimas, nerandąs regimos išraiškos kasdienoje. Pirmuoju atveju žmogus el­giasi nenuosekliai: neigdamas savo ryšį su Dievu kaip nesančiuoju, jis vis dėlto pasilaiko šio ryšio kaukę kasdie­noje. Antruoju atveju žmogus elgiasi nenuoširdžiai: pripažindamas savo ryšį su Dievu kaip grindžiančiuoju jo buvimą, jis vis dėlto savą kasdieną apipavidalina taip, tarsi ano ryšio nebūtų.

Sujungę nūn ontologinę ir antropologinę religijos pu­ses, gausime mūsų ieškomą religijos aptartį: religija yra pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir žmogaus kaip būtybės. Vienas tik pažinimas bei pripaži­nimas religijos neišsemia, nes religija yra daugiau, negu tik sąmoninga bei valinga žmogaus laikysena Dievo atžvil­giu, kadangi ir Dievas žmogaus atžvilgiu yra daugiau, negu tik tikslas, prasmė, laimė, teisybė, atbaiga ir kiti antropologinio matmens pradai. Dievas yra žmogui būtis. Kas tad išleidžia iš akių ontologinę religijos pusę arba jos tinkamai nepabrėžia bei nevertina, tas išsekdina ir antro­pologinę jos pusę: tokiu atveju religinga žmogaus būsena darosi lėkšta ir net tuščia. Malda kaip ryškiausia antropo­loginės pusės išraiška yra prasminga tik tada, kai ji esti pagrįstojo buvimo savimonė, o ne tik pagalbos šūksnis, siunčiamas į ‘stipresnę’ būtybę. Štai kodėl pilnutinėje re­ligijos sampratoje ir žmogus Dievo atžvilgiu yra daugiau, negu tik ieškantysis, klystantysis, nelaimingasis, kenčian­tysis, netobulasis. Žmogus yra Dievui būtybė. Todėl ir žmogaus atžvilgiu ontologinė religijos pusė turi grindžia­mosios reikšmės, nes Dievo akivaizdoje būti būtybe yra nepalyginamai daugiau, negu būti ieškančiam ar klystan­čiam, nusidėjusiam ar atgailaujančiam. Būties-būtybės santykyje kaip tik ir slypi mūsų minimas religijos kaip gelmės matmuo. O šiame matmenyje keroja šaknys ir re­ligijos kaip kasdienybės- religingumo pavidalu.

Apibendrinimas

Iš pateiktos ištraukos matome, kad religija ir religinis tikėjimas (religingumas kaip pripažinta religijos išraiška) yra skirtingos sąvokos. Religija yra neatsiejama gyvos būtybės būsena, religingumas yra tos būsenos suvokimas ir išraiška. Religija turi du savo aspektus: ontologinį santykinį (gyva būtybė su Dievu siejasi kaip grindžiamoji būtybė su grindžiančia būtimi) ir antropologinį – žmogiškąjį (pažindamas ir pripažindamas šį santykį žmogus elgiasi religingai). Religijos arba santykio su Dievu neigimas nesunaikina paties šio santykio, kadangi šis pats santykis leidžia gyvai būtybei egzistuoti. Jau čia galime padaryti išvadą, kad religijos apibrėžimas šnekamojoje kalboje bei žodynuose mini tik religingumą, nepaliesdamas religijos. Religingumas gali įgyti pareigos, papročių, ritualų formas.

Šrila Prabhupada apie religiją

„Tikroji religija reiškia pažinti Dievą, mūsų ryšį su Juo ir mūsų pareigas ryšium su Juo ir pažinti galiausiai kur keliausime, palikę šį materialų kūną.“

„Religija buvo apreikšta iš Brahmos krūtinės, kurioje esti Aukščiausias Dievo Asmuo Nārājana, bedievystė atsirado iš jo nugaros, kur gyvosioms būtybėms atsitinka siaubinga mirtis. (ŠBh. 3.12.25)“

„Religija yra Aukščiausio Viešpaties įstatymai ir nurodymai. Šrīmad Bhagavad-gytoje mes matome, kad religija reiškia atsidavimo tarnystę arba Krišnos sąmonę. Kai žmogus visiškai suvokia, kad Krišna yra aukščiausias besimėgaujantis ir Aukščiausias Viešpats, jis elgiasi atitinkamai, o tai ir yra tikroji religija. Viskas, kas nukreipta prieš šį principą nėra religija.“

„Dorybingas žmogus turi sekti religijos taisyklėmis, kadangi šias taisykles nustatė Pats Viešpats. Niekas negali pagaminti ar išsigalvoti religijos. Religija reiškia Viešpaties nurodymus arba įstatymus. Bhagavad-gytoje Viešpats sako, kad religija reiškia atsidavimą Jam.“

„Kaip teigiama Bhagavad-gytoje, religija reiškia garbinti Aukščiausią Dievo Asmenį.“

„Religija reiškia Dievo nurodymus: dharmam tu sākšād bhagavat-pranītam [ŠBh 6.3.19]. Jei jūsų religijoje nėra Dievo sampratos, ar galima kalbėti apie religiją? Vis dėlto neturėdami jokios idėjos apie Dievą, jie siūlo įvairias religijas. Kiek laiko visa tai dirbtinai tęsis? Tai sunyks. Šis neišmanymas apie Dievą atvedė iki dabartinės padėties.“

„Kiekviena gyva būtybė yra amžina, sanātana. Dievas taip pat yra amžinas ir mes galime gyventi su Dievu Jo sanātana-dhāmoje, Jo amžinoje buveinėje. Šis santykis yra vadinamas sanātana-dharma, amžina gyvosios būtybės prigimtimi ir pareiga. Taigi, Vedų religija reiškia šią sanātana-dharmą, o ne „Hindu dharmą“. Bhagavad-gytoje (11.18) Ardžuna sako:

„Tu – aukščiausias pirmapradis tikslas. Tu – visatos pamatas. Tu esi neišsenkamas ir seniausias. Tu – Dievo Asmuo, amžinosios religijos globėjas. Tokia mano nuomonė.“

Mums reikia tokio supratimo. Krišna yra amžinas, mes esame amžini, o vieta, kurioje mes gyvename ir keičiamės su Juo savo jausmais – taip pat amžina. O sistema, kuri moko šios amžinos mainų sistemos – tai yra vadinama sanātana dharma, amžinoji religija. Ji yra skirta kiekvienam.“

„Taigi, šie mahadžānos – Brahmā, Nārada, Viešpats Šiva ir taip toliau – jie žino, kas yra religijos principai. Religija reiškia bhāgavata-dharma, suprasti Dievą ir mūsų santykius su Dievu. Tai yra religija. Jūs galite ją vadinti „Hindu dharma“, „musulmonų religija“ ar „krikščionių religija“, bet bet kokiu atveju tikroji religija yra ta, kuri moko kaip pamilti Dievą. Sa vai pumsām paro dharmo yato bhaktir adhokšadže: [SB 1.2.6]: jei sekant kažkuria religine sistema jūs pasiekiate meilės Dievui padėtį, tuomet jūsų religinė sistema yra tobula. Kitaip, tai yra paprasčiausiai laiko gaišimas – apsišaukėliška religija, be aiškios Dievo sampratos.“

Dharmos apibrėžimas

Akivaizdus žodžio ‘religija’ atitikmuo Vedose yra žodis dharma. Pabandysime pažiūrėti, ar šio žodžio sklaida Vedinėje literatūroje padės mums giliau įžvelgti religijos esmę. Jau dabar atsiribosime nuo požiūrio, esą dharma nereiškia religijos, nes supratome, kad religija yra neatsiejama nuo gyvosios būtybės, ar ji pripažįsta tai ar neigia.

Dharma reiškia religiją. Tai yra tik bendra idėja. Tačiau žodžio dharma reiškmė yra labai gili. Žodis dharma kilęs iš sanskrito veiksmažodžio šaknies „dhṛ dhatu“ – tai reiškia laikyti. „Dhṛ dhatu man pratyaya“ – kartu su priesaga man jis tampa žodžiu dharma.

Kiekvienas daiktas turi savo prigimtį ar savybes, kurių negali prarasti. Tos savybės, kurios negali palikti objekto, ir pagal kurias objektas identifikuojamas, yra vadinamos dharma. Objektas, kuris iš tikro egzistuoja, vadinamas vastava vastu. Objekto amžinoji prigimtis vadinama svabhāva. Ši svabhāva kyla iš objekto konstrukcijos – ghatana. Kiekvienas objektas yra sudarytas taip, kad jo prigimtis natūraliai kyla ir yra priklausoma nuo šios konstrukcijos. Vastu, objektas neprivalo įgyti savo prigimties, nereikia užsiimti praktika ar ko nors išmokti, kad ją įgyti. Ši prigimtis savaime kyla iš vidinės sandaros. Pavyzdžiui, padėjus rutulį ant nuožulnios plokštumos, jis pradės riedėti žemyn. Kodėl? Kadangi rutulys yra pagal sandarą apvalus. Todėl nereikia mokyti rutulio riedėti. Tai yra jo prigimtis.

Kas yra dharma? Dharma yra iš tikrųjų egzistuojančio objekto (vastava vastu) prigimtis (svabhāva),  kuri kyla iš jos sandaros (ghatana). Pavyzdžiui grafitinis pieštukas yra labai minkštas, ir braukiant lapu, jis trupa palikdamas pėdsaką popieriuje. Kodėl? Kadangi atomai grafite susijungę sluoksniais heksagoninėmis (šešiakampėmis) formomis, o tarp sluoksnių nėra jokių ryšių. Piešiant, vienas sluoksnis po kito atitrūksta ir piešti lengva. Grafitas sudarytas iš anglies, bet dėl savo konstrukcijos jis yra minkštas ir juo galima piešti. Iš kitos pusės deimantas taip pat yra anglis, bet jei bandytume juo piešti, tik perpjausime popierių, ir ne tik popierių bet ir metalą. Kodėl? Todėl, kad jame kiekvienas anglies atomas tampriai susijęs su keturiais aplinkiniais atomais ir visi iki vieno atomai taip stipriai surišti, kad nepasislinks iš savo vietos net ir stipriai spaudžiant. Taigi, šis minkštumas ar kietumas kyla iš vidinės sandaros. Tokiu pat būdu mes turime suprasti ir dharmą. Kas yra džīvos (gyvosios būtybės) dharma? ČČ Madhya 20.108 sako:

jévera ‘svarüpa’ haya—kåñëera ‘nitya-däsa’

kåñëera ‘taöasthä-çakti’ ‘bhedäbheda-prakäça

„Gyvosios būtybės konstitucinė prigimtis yra būti amžinu Krišnos tarnu, kadangi ji yra Krišnos paribio energija ir pasireiškia kaip tuo pat metu tapati ir skirtinga nuo Viešpaties, tarsi saulės ar ugnies dalelytė.“

Gyvosios būtybės dharma yra tarnauti Krišnai. Ši tarnystė nėra tai, ko reikia mokytis ar įgyti iš kažkur kitur. Tai yra pati džīvos prigimtis, kadangi džīva turi subtilų dvasinį pavidalą, su akimis, veidu, papuošalais. Džīva turi savyje viską. Tarnystė Krišnai nėra religinis tikėjimas. Tai dharma, kylanti iš pačios sielos sandaros.

Tuomet kyla klausimas: jei nereikia mokytis tarnauti Dievui, nes ši tarnystė natūrali ir įgimta, tai kodėl niekas pasaulyje natūraliai to nedaro? Kodėl kai aš bandau tai daryti, man tai neatrodo labai natūralu? Ir po daugelio metų Krišnos sąmonės praktikos, vis dar sunku suprasti, kaip tarnauti Krišnai. Kaip tokiu atveju tarnystė Krišnai gali būti džaiva dharma – įgimta gyvųjų būtybių funkcija?

Kiekviena substancija turi savo svabhāvą, prigimtį ir tai yra jos dharma. Taigi džīvos svabhāva yra jos dharma, kuri vadinama Prema dharma, Bhagavat Dharma, Sanatana Dharma, Vaišnava dharma. Visi šie pavadinimai reiškia tą patį. Bet jei substancija, vastu, susiliečia su kita energija ar kita substancija, gali būti, kad kitos substancijos artumas ar įtaka sukels transformaciją (vikarą). Dėka šios transformacijos ar pokyčio, substancija įgyja kitokią prigimtį. Atitinkamai, jos svabhāva arba dharma giliai paslepiama. Pavyzdžiui, vanduo yra skystas. Bet šaldytuve jis patiria vikarą – transformaciją. Nors jis tas pats vanduo, nieko nepridėta ir neatimta, vis dėlto dabar jis kietas. Jei vanduo ilgą laiką būtų kietu ledu, mes galėtume pagalvoti, kad vandens tikroji prigimtis kieta. Bet skystumas ar vandens tikroji prigimtis yra jame latentinėje (paslėptoje) būsenoje. Kai tik vanduo paklius į natūralią aplinką, jo kietumas tuoj pat praeis, o skystumas – jo dharma, jo svabhāva – prigimtis – vėl pasireikš.

Kai substancija pakliuvusi į ekstremalią situaciją ir įgijusi kitokią prigimtį išlieka joje ilgą laiką, ji galvoja, kad tai yra mano tikroji prigimtis. Tai yra vadinama nisarga – įgyta prigimtis. Kai gyvoji būtybė susiliečia su materialia gamta, įvyksta vikara. Tuo metu džīva įgyja nisargą – primestą prigimtį, o jos tikroji prigimtis, jos dharma, giliai pasislepia.

Džīva iš prigimties yra Krišnos tarnas, bet dėl materialios energijos įtakos, joje įvyksta transformacija. Jos džaiva dharma dabar pasislepia įgytos prigimties (nisarga) akivaizdoje. Šioje padėtyje vietoj to, kad tarnautų Krišnai, ji užsiima karma (materialia veikla), gjāna (dvasine emancipacija) ir joga (pastangos kontroliuoti gamtą). Ji užsiima materialia veikla – tai yra daro kažką, kad gautų mainais rezultatą. It tuo užsiima visi šiame pasaulyje. Visi kažko siekia. Tai yra jų nisarga. Susilietę su materialia gamta jie įgijo kitą prigimtį. Todėl dabar siekti naudos ir rezultato sau yra natūralu. Žmonių nereikia mokyti siekti naudos sau. Jie žino, kad „Aš esu veikiantysis, aš esu besimėgaujantis savo veiklos rezultatais.“ Tačiau tai nėra tikroji sielos prigimtis, tai yra nisarga – primesta prigimtis. Džīvapatiria transformaciją, kadangi ji yra labai maža, palyginus su materialia gamta.

Kaip reikėtų suprasti visas pasaulio religijas jų daugiskaitoje? Džīvos religija yra besąlyginė meilės tarnystė Krišnai, visų patraukliausiam Dievo Asmeniui. Tai, kiek ši tarnystės Krišnai idėja pasireiškia bet kurioje religinėje sistemoje, apsprendžia šios religinės sistemos vertę. Mes matome, kad visose šio pasaulio religinėse idėjose yra tam tikra priemaiša karmos, gjānos ir jogos. Todėl sekdamas šiais keliais žmogus negali išsivaduoti iki galo nuo nisargos – primestos prigimties.

Kas tuomet yra vaišnava dharma? Jei surinktume visas pasaulio religijas ir išimtume iš jų karmą (rezultatų siekimą ir norą pakliūti į rojų), gjāną (troškimą išsivaduoti ir būti nepriklausomais), o taip pat troškimus, kurie sumišę su joga siddhi (mistinėmis galiomis ir ekstrasensorinėmis galimybėmis), mums liks Vaišnavizmas. Tai yra tyra dharma, neturinti jokių priemaišų, kylančių iš nisargos(primestos prigimties, kylančios susilietus su materialios gamtos gunomis). Todėl ji vadinama džaiva dharma – kiekvienos gyvos būtybės religija arba meilės atsidavimo kelias. Ši idėja yra visiškai universali. Jei ją aptartume su bet kuo, jie lengvai pamatytų karmos, gjānos ir jogos trūkumus. O jei jie pašalintų šiuos dalykus iš savo religijos, jiems liktų tai, kas vadinama Vaišnavizmas.

Sanatana dharma – amžinoji religija

Išmintingi žmonės yra įsitikinę, kad religijų žmonių tarpe negali būti daug. Amžinoji žmonių religija negali būti pasidalinusi į gausybę ekstremaliai priešingų frakcijų. Prie ištakų, amžinoji religija gali būti tik viena. Kodėl atsirado daugybė religijų? Teisingas atsakymas yra tai, kad religija ar dharma yra vienintelė, kai siela yra savo tyroje padėtyje. Kai siela tampa sąlygota materialios gamtos, dharma įgyja dvi formas: sąlygotą ir nesąlygotą. Nesąlygota dharma nepriklauso nuo krašto ar papročių. Kai siela įvardija save materialiais pavadinimais ir sutapatina su įvairiomis vietovėmis, laikmečiu ar kūnu, dėl materijoje atsirandančios įvairovės sąlygotos dharmos taip pat pasirodo įvairiu laikotarpiu įvairiose šalyse. Sąlygota dharma turi skirtingus pavadinimus ir skirtingus pavidalus įvairiose šalyse. Sielos dharma tampa nesąlygota tiek, kiek jai pavyksta išsivaduoti iš materialių sampratų. Kai džīvos pasiekia nesąlygotą būvį, jos turi tik vieną dharmą.

Ši dharma vadinama sanātana dharma – amžinoji sielos religija.

Sanātana dharma ir religinis tikėjimas

Sanātana dharma nereiškia dar vieno sektantiško religinio proceso. Ji yra amžinos gyvos būtybės amžinoji funkcija, susiejanti ją su amžinu Aukščiausiu Viešpačiu. Sanātana dharma reiškia amžiną gyvos būtybės užsiėmimą. Šrīpada Rāmānudžāčārja paaiškino, jog žodis sanātana reiškia „tai, kas neturi pradžios ir pabaigos“.

Religinis tikėjimas skiriasi nuo sanātana dharmos. Religinis tikėjimas (arba konkrečios religijos išraiškos ar pasaulio religijos) perduoda tikėjimo idėją, o tikėjimas gali keistis. Galima tikėti vienu procesu, po to pakeisti tikėjimą ir eiti kitu keliu. Visa tai vadiname religingumu ar religiniu tikėjimu, kuris deja dažnai ir vadinamas religijos vardu. Tačiau sanātana dharma reiškia veiklą, kuri negali pasikeisti. Pavyzdžiui, negalima išimti skystumo iš vandens arba karščio iš ugnies. Amžinosios gyvosios būtybės funkcijos negalima išimti iš pačios gyvos būtybės. Sanātana dharma yra neatsiejama nuo gyvosios būtybės. Tai kas neturi pradžios ir galo negali būti sektantiška, nes to negalima apriboti. Jei moksliškai patyrinėtume, pamatytume, kad sanātana dharma yra visų žmonių užsiėmimas, ir ne tik jų, o taip pat ir visų gyvų būtybių visatoje.

Ne sanātana dharma arba religiniai tikėjimai gali turėti pradžią žmonijos istorijos analuose, bet sanātana dharma pradžios neturi, kadangi ji amžinai pasilieka su gyvomis būtybėmis. Šastra teigia, kad gyvosios būtybės negimsta ir nemiršta. Jos yra amžinos, nesunaikinamos ir gyvena po to, kai šis materialus kūnas sunaikinamas. Lygiai taip pat gyvosios būtybės amžinoji funkcija arba tai, kas negali būti atsieta nuo jos yra vadinama sanātana dharma – amžinąja religija. Gyvosios būtybės neatsiejama arba esminė jos funkcija yra tarnystė Aukščiausiam Dievo Asmeniui (dživera svarūpa haya krišnera nitja dāsa).

Mes galime lengvai pastebėti, kad kiekviena gyva būtybė pastoviai tarnauja kitoms gyvom būtybėms. Skiriasi tik sugebėjimas tarnauti, tačiau kiekvienas tarnaudamas mėgaujasi gyvenimu. Gyvuliai tarnauja žmogui, tarnas tarnauja šeimininkui, draugas tarnauja draugui, o motina savo sūnui, žmona tarnauja vyrui, o vyras tarnauja žmonai, pardavėjas pirkėjui ir t.t. Žmonės balsuoja už politikus, kurie žada tarnauti visuomenei, o visuomenė tarnauja politikams. Nei viena gyva būtybė neišsisuka nuo tarnystės. Mes galime drąsiai teigti, kad tarnystė yra neatsiejamas gyvos būtybės palydovas ir todėl būtent tarnystė yra amžina gyvos būtybės religija.

Tačiau žmonės užsispyrę teigia, jog jie priklauso tam tikro tipo tikėjimui, priklausančiam nuo laikotarpio ir aplinkybių. Todėl jie teigia, kad jie yra induistai, musulmonai, krikščionys, budistai ar kitos sektos pasekėjai. Tokie įvardijimai nėra sanātana dharma. Induistas gali pakeisti tikėjimą ir tapti musulmonu, o musulmonas gali pakeisti tikėjimą ir tapti induistu arba krikščionis gali pakeisti savo tikėjimą ir t.t. Bet visais atvejais, religinio tikėjimo pasikeitimas nepaveikia amžino užsiėmimo – tarnauti kitiems. Tiek induistas, tiek musulmonas ar krikščionis visomis aplinkybėmis kažkam tarnauja. Todėl, išpažinti tam tikrą tikėjimą nėra tas pats, kas išpažinti sanātana dharmą. Tarnystė yra sanātana dharma. Faktiškai mes esame susiję su Aukščiausiu Viešpačiu. Aukščiausias Viešpats yra besimėgaujantis, o mes, gyvosios esybės esame Jo tarnai. Mes sukurti Jo malonumui ir jei mes dalyvaujame šiame amžiname Aukščiausio Dievo Asmens malonume, mes tampame laimingais. Mes negalime tapti laimingais kitaip. Neįmanoma tapti laimingu nepriklausomai nuo Dievo, kaip ranka negali patirti malonumo, neatiduodama maisto skrandžiui.  Gyva būtybė negali būti laiminga, neatlikdama meilės tarnystės Aukščiausiam Dievo Asmeniui.

Religija ir meilė

Šiame pasaulyje yra tiek daug naujų religijų, nors jos iš tiesų ir nėra religijos. Jos nėra pastovios ar amžinos religijos. Šios religijos gali mums suteikti tik tiek informacijos, kaip palaikyti šią materialią egzistenciją. Pavyzdžiui Buddha dharmos pasekėjai visiškai nekalba apie ryšį su Dievu, jie kalba tik apie savo ryšį su mirtingu kūnu. Todėl jų religija nėra amžina. Šiais laikais budizmas paplitęs visur, bet jie netiki į Dievą ir aplamai niekuo netiki. Jie netiki net ir savo egzistencija. Tie, kas seka jais, gali prarasti savo egzistenciją ir tiek.

Jei šis pasaulis yra klaidingas, jei Dievas yra klaidingas, ir jei mes esame klaidingi, tuomet meilė taip pat yra klaidinga. Tačiau be meilės mes negalime išgyventi net sekundės, todėl ši teorija yra visiškai klaidinga. Dievas yra aukščiausias, amžinas ir Jis yra meilės ir patrauklumo įsikūnijimas. Kokia religija gyvavo prieš 2000 metų? Krikščionybei tik 2000 metų, islamui dar mažiau. Bet meilė egzistavo dar prieš šią visatą. Meilė yra tikroji mūsų religija ir ši meilė yra vadinama sanātana dharma arba Vedų dharma.

Jei mes mesime akmenį ar žemės gabalą ar medį į dangų, jis truputį pakils, o po to nukris ant žemės. Kodėl? Dėl žemės gravitacinės traukos. Viskas, kas padaryta iš žemės, medžio ar panašiai, nukris jei niekas jų nelaikys. Iš kitos pusės, ugnies liepsna kils į viršų, bet nenukris žemyn. Jei paleisime oro balioną į dangų, jis pakils ir niekuomet nebegrįš. Balionas pripildytas oro. Oras ir ugnis nėra žemės dalis. Kai bet kokia visumos dalis susitinka su visuma, jie gali egzistuoti kartu labai laimingi. Kitaip, jei nėra tokio ryšio, jie negalės gyvuoti. Panašiai, mes esame aukščiausio Viešpaties dalelės, todėl, kol nesutinkame Jo su meile ir prieraišumu, mes negalime būti laimingi. Tai yra meilės filosofija.

Net pavojingi liūtai, tigrai, lokiai ir nuodingos gyvatės, ir netgi plėšikai turi šiek tiek meilės. Nepaisant nepaliaujamos kūnų kaitos, su mumis lieka tik meilė. Mes visi norime anandos, laimės, o tikra laimė yra ne kas kita kaip meilė.

Religija kaip teisingumas

Viena iš žodžio dharma reikšmių yra teisingumas arba šventas įstatymas. Jei dharma reiškia neatsiejamą gyvos būtybės savybę, neišvengiamai ši savybė atsispindės jo moralėje ir elgesyje. Šį sanātana dharmos atspindį žmonių elgesyje vadiname teisingumu ar šventu įstatymu. Šventas įstatymas skiriasi nuo žemiško įstatymo kaip prasmė nuo jos šešėlio.

Religijos principus nustato pats Dievas

Visos Bhakti program pamokos:http://www.harekrisna.lt/bhakti-program/