RASŲ TEORIJA – PENKIŲ RŪŠIŲ SANTYKIAI SU VIEŠPAČIU
Norint suvokti santykius tarp Krišnos ir tarp jo atsidavusiųjų, pirmiausia būtina suprasti pagrindą, ant kurio visi šie santykiai pastatyti. Tai yra meilė Dievui – prema. Būtent nuo meilės Dievui ir prasideda asmeniniai santykiai su Juo. Todėl dabar apie pačią meilę.
Apie Meilę Dievui labai išsamiai kalbėjo Šrila Jiva Gosvamis savo „Priti Sandarbhoje“.
Pradžioje jis nagrinėja, kokios problemos kamuoja kiekvieną, o po to, kaip jas išspręsti. Kiekvienas žmogus ieško laimės, anandos. Kuo jis beužsiimtų, tikslas yra laimė. Tačiau, kiek beanalizuotume materialią ar dvasinę laimę, mes prieisime išvados, kad laimė galima tik tuomet, kai yra priti – meilė. Tai yra žmogus laimingas tik tuomet kai myli arba yra kito mylimas. Šiuo požiūriu meilė Dievui yra aukščiau nei išsivadavimas.
Pasak Šrilos Jivos Gosvamio, kiekvienas objektas turi dviejų rūšių charakteristikas:
1. svarūpa lakšana – vidinė charakteristika, kuri priklauso pačiam objektui,
2. tatastha lakšana – išoriniai požymiai, kurie egzistuoja anapus objekto, o ne jame pačiame. Kad pažinti objektą pilnai reikia žinoti ir tuos ir tuos požymius.
Žodis priti arba meilė kilęs iš veiksmažodžio prin – patenkinti ką nors arba teikti malonumą. Tai reiškia, kad visuomet turi egzistuoti tas, kurį norima patenkinti. Priti niekada nebūna be objekto. Materiali laimė gali būti be objekto, tačiau priti niekuomet. Laimės troškimas niekuomet nėra priti objektas, todėl atsidavę jos netrokšta. Priti nepriklauso šiam materialiam pasauliui, nes ji yra Krišnos vidinės energijos esmė. Todėl jos neįmanoma paaiškinti tiesiogiai. Priti yra panaši į materialų mūsų prisirišimą prie juslinių objektų. Kad ir kiek žmogus bevalgytų, kad ir ką jis bevalgytų, prisirišimas prie valgymo niekuomet nepraeina. Lygiai taip pat poreikis tarnauti juslėms niekuomet nenuslopsta tiems, kurie turi materialius polinkius. Tai yra vadinama višaya-priti. Panašiai ir dvasinė priti, ji niekuomet nepraeina, nepriklausomai nuo aplinkybių arba nuo santykių tarp priti objekto ir to, kuris jaučia priti. Kartais žmonės meldžiasi: “O kad aš taip mylėčiau Krišną, kaip savo artimuosius, žmoną, vaikus!” Tokia malda iš principo neteisinga, nes tai reiškia, kad mes prašome materialaus prisirišimo prie Krišnos, nors tuo pat metu tokius prisirišimus smerkiame ir norime nuo jų išsivaduoti. Materialiame pasaulyje mes prisirišę prie juslinių malonumų, kadangi mes bandome per juos siekti laimės. Jei mes norime tokio pat prisirišimo prie Krišnos, tai reiškia, kad mes bandome siekti laimės per Krišną. Tai tos pačios prigimties prisirišimas, tik objektas pakeistas. Iš tiesų, tokio prisirišimo rezultatas bus skirtingas, kadangi prisirišimo objektai turi visiškai kitas savybes. Prisirišimas prie Krišnos – apvalys, tačiau tai nėra priti. Materiali laimė arba laimė apskritai, reiškia “patirti džiaugsmą”.. Kaip ten bebūtų, laimė reiškia žinojimą, patyrimą, suvokimą. Kitaip sakant, laimė yra ne kas kita, kaip pojūtis.
Priti pasireiškia trimis stadijomis:
1) višaya anukulyatmaka – veikti taip, kaip malonu meilės objektui. Tai priti esmė arba šerdis. Čia višaya anululya reiškia krišna anukulya, kadangi Krišna taip pat vadinamas višaya – tarnystės objektu. Anukulya čia ne šiaip veikla, tačiau veikla, kurioje yra bhava – potraukis Krišnai. Turi būti noras veikti Krišnos labui visomis aplinkybėmis. Tokia yra sąmonės nuostata.
2) anukulya anughat – pradžioje turėti geranoriškumo jausmą, o po troškimą. Tai reiškia, kad jei mes geranoriškai ką nors mylime, mes galėsime būti toli nuo savo meilės objekto, jei žinosime, kad jam tai patinka ar jam tai gerai. Tuomet neatsiranda noras būti kartu su Viešpačiu, nes suvokiama, kad Viešpats labiau nori būti atskirai. Tokiu būdu patiriama laimė ne patenkinant save, o meilės objektą, nors asmeninei laimei tai gali trukdyti.
3) jnana višeša – laimės suvokimas, kuris atsiranda tuomet, kai mes norime Krišnai gero ir elgiamės taip, kad sukurtume Krišnai džiaugsmą. Tas laimės pojūtis atsiranda tuomet, kai mes suvokiame, kad Krišnai suteikėme džiaugsmo. Tai ir yra priti. Tokiu būdu priti yra neapribota individualia laime, kuri niekuomet nėra tobula. Priti yra Krišnos laimės atspindys, o Krišnos laimė savo prigimtimi yra beribė.
Materiali laimė pasireiškia priešingybėmis, kurios ją sugriauna. Kai mes patiriame pavydą ar kančią, laimės pojūtis prapuola. Tai reiškia, kad materiali laimė yra mumyse ir ji yra nepriklausoma nuo kitų laimės. Tokiu būdu kažkas gali būti laimingas, kada kiti kenčia. Tačiau lygiai taip pat materiali laimė priklauso nuo bendros mūsų būklės. Tai yra, kai žmogus kenčia, jis nebėra laimingas. Tačiau priti laimė yra kitokia. Ji nepriklauso mums ir nėra mumyse. Priti laimė patiriama ne iš vidaus. Ji patiriama per Krišną. Tokiu būdu ji nėra priklausoma nuo individo svyravimų ir jam apskritai nepriklauso. Priti laimė priklauso nuo to ar Krišna laimingas. Jei laimingas višaya – objektas, tai laimingi ir visi ašrayos, tai yra subjektai. Materiali laimė priklauso nuo mūsų, priti priklauso nuo meilės objekto.
Priti ir dveša – meilė ir pavydas – yra priešingybės vienas kitam. Laimė ir kančia gali egzistuoti be objekto. Tai yra žmogus gali būti laimingas ar nelaimingas nuo savęs paties. Tačiau meilė ir pavydas visuomet turi turėti savo objektą. Tuo jie panašūs. Bet savo nusistatymu abu skiriasi. Skirtumas ypatingai jaučiamas sanskrito gramatikoje. Sanskrite kiekvienam veiksmui pažymėti yra naudojamas subjektas (karta), objektas (karma) ir pats veiksmas. Veiksmo objektas sakinyje stovi antrame linksnyje, kad pažymėti jungtį su veiksmažodžiu. Ir tai tinka kai sakome, kad kažkas neapkenčia kažko (kitaip pasakius kažkas patiria neapykanta kažkam) arba kituose sakiniuose, kur yra veikiantysis, veiksmas ir veiksmo objektas. Tačiau kai kalbame apie priti, priti objektas nėra laikomas karma. Jis yra laikomas adhikara arba vietininko linksniu arba terpe. Todėl netgi pagal sanskritą, negalima sakyti “jis turi meilę Krišnai”, reikia sakyti “jis turi meilę Krišnoje” Tai padaro meilės objektą nepriklausomą nuo meilės subjekto. Materialios laimės atveju, laimė yra pavaldi nuo subjekto, tačiau priti atveju, Krišna nėra pavaldus ar priklausomas nuo tų, kurie jį myli. Visa meilė Jam yra Jame, todėl ji nepriklauso nuo tų, kurie Jį myli. Jis duoda meilę sau tiems, kurie yra jos verti.
Pagal sanskrito gramatiką, kiekvienas veiksmas gali sukurti keturių rūšių rezultatą:
1. utpadyatvena – tai yra sukurtas naujas dalykas, kurio anksčiau neegzistavo. T.y. iš gėlių padaryta girlianda, dažais nutapomas paveikslas, etc.
2. Vikarya – atliekamos veiklos metu pasikeičia daikto savybės. Jos gali pasikeisti visiškai (sudegintos malkos) arba iš dalies (pienas paverčiamas jogurtu)
3. samskarya – veiklos metu objekto savybės nepakeičiamos, o tik pagerinamos. Pvz. į gėrimą įdedama kvapų.
4. prapya – veiklos metu kažkas pasiekiama arba įgyjama. Tai gali būti grubus ar subtilus objektas. Tai gali būti vietos pasiekimas.
Šie keturi veiklos rezultatai pakliūna į karmos kategoriją. Tačiau pati priti nėra karma, o yra adhikara, kitaip jos rezultatas taip pat pakliūtų į vieną iš šių 4 kategorijų, kurios pasireiškia tuo, kad objekto savybės pakeičiamos, o jas keičia subjektas. Tačiau Krišnos negali pakeisti niekas. Jis nėra priklausomas nuo nieko, todėl priti nereiškia veiksmo įprasta prasme. Tai reiškia buvimą Krišnos meilėje.
Priti nėra jokios veiklos pasekmė, ji nepriklauso nuo niekieno nurodymų, ji nesukuriama jokios veiklos pagalba. Ji egzistuoja amžinai, kaip vidinė Viešpaties energija.
Krišnadasa Kaviraja Gosvami apibrėžia, kad skirtumas tarp meilės ir geismo yra tai, kad geismo atveju mes semiamės laimės iš savo juslių, o meilės atveju mes patiriame laimę, matydami, kad laimingas mūsų meilės objektas.
RASAVADA – SKONIŲ TEORIJA
ŠBh 1.1.3 Prabhupada komentare sako:
Vedas lygina su troškimų medžiu, nes jose sukauptos visos žmogui reikalingos žinios. Jos gvildena klausimus, susijusius ir su žemiškų poreikių patenkinimu ir su dvasiniu tobulėjimu. Vedose dėstomi susisteminti sociologijos, politikos, religijos, ekonomikos, karybos, medicinos, chemijos, fizikos ir metafizikos mokslų pagrindai, o taip pat pateikta informacijos, būtinos kasdieniniam žmogaus gyvenimui. Be to jos duoda konkrečius nurodymus , kaip siekti dvasinio tobulumo. Nuosekliai dėstomos Vedų tiesos padeda gyvai būtybei palengva pakilti iki dvasinio lygmens, o aukščiausią dvasinį tobulumą ji pasiekia, suvokusi, kad Dievo Asmuo – visų dvasinių skonių ir rasų šaltinis.
Kiekviena gyva esybė – nuo materialaus pasaulio pirmagimio Brahmos iki menkos skruzdės, trokšta patirti vienokį ar kitokį jutiminio pasitenkinimo skonį. Jutiminiai malonumai įvardijami specialiu terminu rasa. Rasų būna įvairių. Apreikštieji šventraščiai vardija šias dvyliką rasų:
1. raudra – pykčio;
2. adbhuta – nuostabos;
3. šrngara – santuokinės meilės;
4. hasya – komiškoji;
5. vira – riteriškoji;
6. daya – malonės;
7. dasya – tarnystės;
8. sakhya – draugystės;
9. bhayanaka – siaubo;
10. bibhatsa – šoko;
11. šanta – neutralioji;
12. vatsalya – tėvų meilės.
Visų šių rasų visuma vadinasi meilė. Meilė visų pirma reiškiasi garbinimu, tarnyste, draugyste, tėvų ir santuokinių prisirišimu. Kartais meilė reiškiasi ne šiomis penkiomis rasomis, o netiesiogiai – pykčiu, nuostaba, juoku, riteriškumu, baime, sukrėtimo būsena ir taip toliau. Pavyzdžiui, vyro ir moters meilės rasa vadinasi santuokinė meilė. Vyro ir moters ryšiams nutrūkus, partneriai gali išgyventi nuostabą, pyktį, sukrėtimą ar net siaubą. Kartais žmonių meilė baigiasi siaubingomis žmogžudystės scenomis. Šios rasos būdingos tiek žmonių tiek gyvūnų santykiams savo rūšies ribose. Žmogaus ir gyvūno arba žmogaus ir kokios nors kitos gyvybės rūšies atstovų rasos materialiame pasaulyje neįmanomos. Rasa būdinga tik tos pačios rūšies atstovų savitarpio santykiams, nors iš tiesų visos dvasinės sielos kokybės prasme tapačios Aukščiausiajam Viešpačiui. Todėl pirminė rasa – tai dvasinės gyvos esybės ir dvasinės visumos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, abipusiški savitarpio santykiai. Abipusiški dvasiniai santykiai (rasa) tarp gyvų būtybių ir Aukščiausiojo Viešpaties aukščiausią išraišką pasiekia dvasiniame pasaulyje.
Todėl visose šruti mantrose, Vedų himnuose, Aukščiausias Dievo Asmuo vadinamas “pirminiu visų rasų šaltiniu”. Bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kaip jai diktuoja prigimtinė rasa, gyva esybė būna iš tikrųjų laiminga.
Šruti mantros nurodo, kad kiekvienai gyvai būtybei būdinga tam tikra prigimtinių santykių su Dievo Asmeniu rasa. Ši priminė rasa iki galo atsiskleidžia išsivadavus. Materialiame pasauly rasa esti iškreipta ir laikina. Todėl materialaus pasaulio rasos dažniausiai reiškiasi materialiomis raudros (pykčio) bei kitomis analogiškomis formomis.
Todėl žmogus, gerai pažįstąs rasas, kurios yra bet kokios veiklos variklis, gali atskirti iškreiptas pirminių rasų apraiškas materialiame pasaulyje. Moksliškai mąstantis žmogus trokšta patirti tikrą, dvasinę rasą. Iš pradžių jis nori susilieti su Aukščiausiuoju. Taigi, menkesnės nuovokos transcendentalistai, nieko neišmanydami apie rasas, negali ištrūkti iš koncepcijos apie susiliejimą su dvasine visuma nelaisvės.
Šukadevai Gosvamiui nereikėjo išeiti laipsniško dvasinio tobulėjimo kelio, nes jis buvo visiškai išsivadavusi siela. Ir nors jis buvo visiškai išsivadavęs ir pasiekęs transcendenciją, t.y. iškilęs virš trijų materialios gamtos gunų, jį sužavėjo transcendentinę rasa Aukščiausio Dievo Asmens, kurį šlovina išsivadavusios sielos, giedančios Vedų himnus.Išsivadavusioms sieloms Aukščiausiojo Viešpaties žaidimai yra patrauklesni nei pasauliečiams. Savaime suprantama, Viešpats negali būti beasmenis, nes patirti abipusišką transcendentinę rasą tegalima su asmenybe.
Apie rasas skonius rašo Atsidavimo Nektaras, 32 skyrius.
Rasa reiškia skonis patiriamas dėl santykių, kitaip sakant skonis, kuris yra saldus. Rasa yra aukščiausias gyvenimo tikslas, kadangi ji leidžia patirti santykius su Krišna. Visi šie santykiai teikia džiaugsmą ir atspindi pirminį gyvosios būtybės ryšį su Krišna, kitaip vadinama svarūpa. Šie santykiai nėra vertinami kaip vertingesni ar menkesni. Kiekviena rasa yra pilnai tobula. Ir vis dėlto yra tam tikra progresija šiuose santykiuose. Materialistine prasme rasa reiškia sultys, sirupas, išreikštas jausmas arba rašinio nuotaika. Tačiau iš tiesų rasa nėra tai, ką materialistai vadina rasa. Kartais rasa vadinamos medžio sultys, o kartais santykis tarp vaikino ir merginos. Tačiau iš tiesų rasa yra mūsų sielos ryšys su visų sielų siela – Šri Krišna. Gyvosios būtybės tikroji prigimtis yra tyra dvasia. Būdama tokiame būvyje gyvoji būtybė gyvena kartu su Aukščiausiu Brahmanu anapus materialios reiškinijos, dhamoje, kuri vadinasi Vaikuntha. Kai gyvoji būtybė yra šioje konstitucinėje padėtyje, kuri yra transcendentali materijai sakoma, kad tai yra tyra dvasinė padėtis. Laimės jausmas, patiriamas šiame būvyje gyvenant su Aukščiausiu Dievo Asmeniu, ir yra vadinamas rasa.
5 bhavos.
Penki tiesioginiai santykiai su Krišna:
Neutralumas – Šanta. Šioje rasoje yra kelios bhavos arba pojūčiai, tokie kaip prieglobstis prie Viešpaties lotoso pėdų, materialios kančios pabaiga, pasibjaurėjimas viskuo, kas nesusiję su Bhagavanu. Kai baigiasi sausas impersonalizmas arba Brahmano koncepcija, pabunda šanta rasa. Keturi Kumarai, Sanaka, Sanatana, Sananda ir Sanatkumaras, kurie pradžioje buvo impersonalistai, vėliau pasinėrė į šanta rasą.
Tarnystė – Dasya
Draugystė – Sakhya
Tėviškumas – Vatsalya
Santuokinė meilė – Mathurya (šringara)
Netiesioginiai santykiai su Krišna
Juokas – hasya
Nuostaba – Adbhūta
Riteriškumas – vira
Sielvartas – karuna (daya)
Pyktis – raudra
Baimė – bhaya
Pasibjaurėjimas – bibhatsa
KLAUSIMAI:
- Paaiškinkite skirtumus tarp materialios ir dvasinės meilės.
- Išvardinkite penkias rasas ir jų sanskrito pavadinimus.
- Papasakokite, kaip santykiai su Viešpačiu vystosi nuo šanta dasos iki madhuryos.
Priedas
Šrila Bhaktivinoda Thakura
Jei skaitytojas atidžiai apsvarstys, jis atras, kad dvasinis mokslas, atsiradęs senovėje, palaipsniui skleidėsi ir tapo paprastesnis, aiškesnis ir labiau sutelktas. Kuo daugiau nešvaros, kylančios dėl vietos ir laiko, yra pašalinama, tuo skaisčiau prieš mus spindi dvasinis mokslas. Šis dvasinis mokslas užgimė kušos žolės žemėje, prie Sarasvati upės krantų, Brahmavartoje. Kai po truputį įgijo jėgų, šis dvasinis mokslas savo vaikystę praleido Badarikašramo, padengto sniegu, buveinėje. Savo paauglystę jis praleido Naimišaranjoje, prie Gomati upės krantų, o jaunystę prie gražiųjų Kaveri upės krantų Dravidos provincijoje. Dvasinis mokslas pasiekė brandą Navadvipoje, prie Gangos upės, apvalančios visą visatą, kranto.
Studijuodami pasaulio istoriją, pamatysime, kad dvasinis mokslas pasiekė savo piką Navadvipoje. Aukščiausia Absoliuti Tiesa yra vienintelis meilės objektas visoms gyvosioms esybėms. Tol, kol žmogus negarbina Jo su prisirišimu, jis niekada negalės Jo pasiekti. Net jei žmogus atsisakytų bet kokio potraukio šiam pasauliui ir galvotų apie Aukščiausią Viešpatį, vis tiek nelengva būtų Jį pasiekti. Jis yra valdomas ir pasiekiamas tik per transcendentinius santykių skonius. Šie skoniai yra penkių tipų: šanta, dasya, sakhya, vatsalya ir madhurya.
Pirmasis skonis, šanta yra pakopa, kurioje gyvoji būtybė įveikia materialios egzistencijos skausmus ir atsiduria transcendencijoje. Šiame būvyje yra nedaug laimės, bet jokio nepriklausomybės pojūčio.Tuo metu ryšys tarp praktikuotojo ir Viešpaties dar nėra užsimezgęs.
Dasya rasa yra antrasis skonis. Jis turi visas šanta rasos sudedamąsias dalis, o taip pat ir prieraišumą. „Viešpats yra mano šeimininkas, o aš esu Jo amžinas tarnas.“ Tokios rūšies santykis yra patiriamas dasya rasoje. Niekas nepergyvena dėl geriausių šio materialaus pasaulio dalykų, jei tai nesusiję su prieraišumu. Todėl dasya rasa yra aukštesnė už šanta rasą daugeliu atžvilgiu.
Sakhya yra aukštesnė už dasyą. Dasya rasoje yra vienas spyglys, pagarbios baimės ir nuolankumo forma, tačiau pagrindinis sakhya rasos papuošalas yra draugiškos lygybės pojūtis. Tarp tarnų, tas, kuris yra draugas, yra aukštesnis. Dėl to nekyla abejonių. Sakhya rasoje taip pat glūdi ir visas šanta ir dasya turtas.
Lengva suprasti, kad vatsalya yra aukščiau už sakhyą. Sūnus suteikia daugiau prieraišumo ir laimės nei bet koks draugas. Todėl vatsalya rasoje mes matome keturių rasų turtus. Nors vatsalya rasa yra aukštesnė už šias kitas rasas, ji atrodo nereikšminga prieš madhurya rasą. Gali būti daugybė nežinomų paslapčių tarp tėvo ir sūnaus, tai negalioja vyro ir žmonos atveju. Todėl, jei mes giliai apsvarstysime, pamatysime, kad visos aukščiau minėtos rasos savo tobulumą pasiekia madhurya rasoje.
Jei patyrinėsime šių penkių rasų istoriją, aiškiai suprasime, kad šanta rasa buvo regima ankstyvomis Indijos dienomis. Kai siela nebebuvo patenkinta atlikdama aukų atnašavimus materialiomis medžiagomis, transcendentalistai, tokie kaip Sanaka, Sanatana, Sanat-kumara, Sananda, Narada ir Viešpats Šiva visi atsižadėjo materialaus pasaulio ir būdami transcendencijoje, suvokė šanta rasą.
Daug vėliau, dasya rasa pasireiškė per Hanumaną, Šri Ramačandros tarną. Ta pati dasya rasa palaipsniui išsiplėtė į šiaurės vakarus ir apsireiškė per didžią asmenybę vardu Mozė.
Dvaparos amžiuje Udhava ir Ardžuna tapo labiausiai patyrusiais sakhya rasosautoritetais. Jie pamokslavo šią rasą visame pasaulyje. Palaipsniui ši rasa pasklido po arabų šalis ir palietė Mahometo, religijos principų žinovo, širdį.
Vatsalya rasa pasireiškė Indijoje skirtingomis formomis, įvairiais laikotarpiais. Tarp įvairių formų vatsalya, sumišusi su turtais perkirto Indiją ir pasirodė per didžiąją asmenybę vardu Jėzus Kristus, kuris pamokslavo žydų religijos principus.
Madhurya rasa pirmiausia skaisčiai suspindėjo Vradžoje. Ši rasa ypatingai retai įžengia į sąlygotų sielų širdis, kadangi ši rasa linkusi pasilikti su pasiruošusiomis, tyromis gyvomis būtybėmis. Šią slaptingą rasą pamokslavo Čaitanja Mahaprabhu, Navadvipos mėnulis, kartu su savo pasekėjais.
Iki šiol ši rasa neperkirto Indijos ribų. Nesenai mokslininkas iš Anglijos vardu Newmanas suvokė kažką apie šią rasą ir apie tai parašė knygą. Žmonės Europoje ir Amerikoje nebuvo iki galo patenkinti vatsalya rasa, sumišusia su turtais, kaip ją pamokslavo Jėzus Kristus. Aš tikiuosi, kad Viešpaties malone, labai greitai ateis metas, kai jie pajus potraukį gerti svaiginantį madhurya rasos nektarą.
Buvo pastebėta, kad bet kuri rasa, kuri pasirodė Indijoje palaipsniui pasklido į Vakarų šalis, todėl madhurya rasa greitai bus pamokslaujama visame pasaulyje. Lygiai taip pat kaip saulė pirmiausiai pateka Indijoje ir palaipsniui paskleidžia savo spindulius Vakaruose, taip ir neprilygstamas dvasinių tiesų spindesys pirmiausiai pasirodo Indijoje ir palaipsniui pasklinda į Vakarų šalis.
Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/
