SUSILAIKYMAS NUO NELEISTINŲ LYTINIŲ SANTYKIŲ
Krišnos sąmonėje lytinis gyvenimas yra leidžiamas tik šeimoje ir tik vaikų pradėjimui. “Manu samhitoje” bei kituose Vedų raštuose leistini lytiniai santykiai vaikams pradėti yra paaiškinami tokiu būdu: lytiniai santykiai nenaudojant kontraceptinių priemonių, nėštumą nutraukiančių priemonių, nedarant abortų, ir kartą per mėnesį palankiu vaiko pradėjimui metu. Palankus metas vaikams pradėti yra moters ciklo 5-16 dienos. Šios taisyklės laikėsi ir laikosi vediniai brahmanai. Nors ciklo pradžioje moteris turi mažiau šansų pastoti, tačiau taip atsitikus vaikas gims neturėdamas kilnių savybių. Kuo didesnė tikimybė pastoti, tuo daugiau brahmaniškų savybių turės palikuonis.
2001 m. pavasarį GBC susirinkime buvo paaiškintas Prabhupados leistino sekso apibrėžimas: “lytinis gyvenimas pagal religinius Gaudija vaišnavų principus yra skirtas pradėti vaikams ir jokiais kitais tikslais. Tėvų atsakomybė yra savo palikuonis išauklėti Krišnos sąmonės dvasia. Kaip teigiama ŠBh 5.14.9: “Lytiniai santykiai leidžiami vaikų pradėjimui, o ne pasitenkinimui. Galima užsiimti lytiniais santykiais tam, kad pradėti gerus vaikus šeimos, visuomenės ir pasaulio labui. Kitaip lytiniai santykiai yra prieš religinio gyvenimo taisykles ir apribojimus.”
Nors Šrilos Prabhupados neleistinų lytinių santykių apibrėžimas yra aiškus, taip pat aišku, kad kai kurie atsidavusieji turi sunkumų su iniciacijos įžadais. GBC tai pripažįsta ir siūlo vietoj to, kad pritaikyti Šrilos Prabhupados apibrėžimą savo situacijai, mes turime tęsti atsidavimo tarnystę ir nuolankiai ir nuoširdžiai stengtis pasiekti tinkamą standartą. Ryšium su tuo Šrila Prabhupada rašo (BG 3.31): “Tas, kuris žengia pirmuosius Krišnos sąmonės žingsnius, gal ir nepajėgia laikytis visų Viešpaties paliepimų, tačiau jeigu jis nemaištauja prieš juos ir veikia nuoširdžiai, nekreipdamas dėmesio į nesėkmes ir nepuldamas į neviltį, tikrai pasieks tyrą Krišnos sąmonės lygį.”
ŠBh 11.20.27-28 pasakyta: “Mano atsidavęs, kuriame pabudo tikėjimas pokalbiais apie Mane ir kuris pasibjaurėjo visa materialia veikla, žinodamas, kad bet koks juslinis pasitenkinimas veda link kančios, tačiau vis dėlto nepajėgdamas atsisakyti viso juslinio pasitenkinimo, turėtų laimingas tęsti garbinti Mane su tvirtu tikėjimu ir įsitikinimu. Net jei kartais jis užsiima juslinio pasitenkinimo veikla, Mano atsidavęs žino, kad visas juslinis pasitenkinimas veda į apgailėtinus rezultatus ir nuoširdžiai apgailestauja dėl tokios veiklos.”
Palaidas lytinis gyvenimas sunaikina švarą. Dėka to atsiranda gili materialistiška sąmonė, stiprus egoizmas ir noras tenkintis kitų sąskaita, venerinės ligos, nepageidaujami palikuonys, nemylimi vaikai, pamestinukai, didelės socialinės problemos, skyrybos, abortai, ligos, tragedijos.
Venerinės ligos
Labai dažnai tie, kurie vadina save laisvais žmonėmis, galinčiais be jokių kliūčių bet kada užsiimti seksu, iš tiesų yra labai supančioti žmonės. Tie, kurie teigia esą laisvi, lygiai taip pat laisvai pagauna kokią ligą, perduodamą lytiniu būdu. Šios ligos jau nėra tokios paprastos, kaip ankstesnių laikų sifilis ir gonorėja. Vien JAV lytinių organų išbėrimais (herpes) serga apie 20 mln. žmonių. Ir kiekvienais metais dar pusė milijono jais suserga. Susirgus šia liga, ji nešiojama visą gyvenimą. Taip pat visai nesenai atrasta venerinė liga JAV, kuri pasireiškia skausmingomis opomis ir pūslėmis ant lytinių organų. Kasmet vis daugiau sekso laisvės ieškotojų suserga šia liga. Taip pat vienas iš naujausių sekso laisvės atradimų – AIDS. Nors pradžioje ši liga daugiausia kirto homoseksualus, vis dažniau ji paliečia ir normalios orientacijos žmones. Nuo 1981 susirgimų skaičius dvigubėja kiekvienus 6 mėnesius. AIDS yra tipiška palaidos “civilizacijos liga”.
Socialinės problemos
Lietuvą vis stipriau paliečia Vakaruose prieš daugelį metų prasidėjusi seksualinė revoliucija, kurios tikslas, paversti lytinius santykius kasdieniniu malonumu, tokiu kaip valgymas ar malonus šnekučiavimasis. Televiziją vis atviriau rodo sekso scenas, o gatvių reklamos taip pat nebesibaido nuogų kūnų. Seksualinės revoliucijos tikslas tarsi būtų išvaduoti žmogų nuo nereikalingų kompleksų ir susikaustymo, tačiau tikroji pasekmė tai, kad visiškai sumenko žmogaus psichologinė ir emocinė vertė. Tai kas anksčiau buvo siejama tik su meile ir dideliu artumu, dabar tampa paprasta, kaip suvalgyti kartu picą. Ši revoliucija atskleidė didelį pavojų – į žmogų pradėta žiūrėti kaip į visiškai fiziologinę būtybę, kurios tikslas tik nevaržant tenkinti fiziologinius poreikius. Savaime aišku, jog tai sukūrė didžiulę susvetimėjimo atmosferą, daugybę ginčų dėl sekso pasekmių, etc. Santuoka Vakarietiškoje visuomenėje netgi juridine prasme nebeturi savo prasmės ir yra tik tradicijos palikimas. Vaikai turintys tik vieną iš tėvų, arba jų visai neturintys, senstanti visuomenė (Lietuvoje 3 darbingi žmonės išlaiko 1 pensininką), auganti depresija ir savižudybių skaičius – tai tik keletas seksualinės revoliucijos pasekmių.
Net ir atsidavusiems tokioje visuomenėje dvasinė praktika darosi vis sudėtingesnė. Auklėti malonumų dvasia, bhaktai nesugeba sutvardyti savo fiziologinių poreikių, ypač supami seksualinės propagandos.
Nelaukiami vaikai, kurie išvengė gimimų kontrolės ir abortų, sukelia daugybę problemų visuomenei. Tėvas palieka vienišą motiną su kūdikiu, arba abu tėvai palieka vaiką be priežiūros. Tokie vaikai, negaudami tinkamos priežiūros ir dėmesio tampa nusikaltėliais. Vaikų nusikalstamumo problema tampa vis didesnė. Be viso to laisvo sekso pasekmė – tai daugybė moterų, kurios gavo vėžį ir kitas ligas, naudodamos kontraceptines priemones bei piliules.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvieną dieną pasaulyje šimtas milijonų kartų žmonės užsiima seksu. Kiekvieną minutę, dieną ir naktį pasaulyje poruojasi 69 mln. porų. Dėl tokio lytinio aktyvumo kasdien tampa nėščiomis 910000 moterų, ir 150000 jų kasdien padaro abortus. Kasdien nuo abortų miršta 500 moterų, o dar 500000 kasdien miršta gimdydamos arba nėštumo metu.
Abortai
Vedos teigia, kad žmogaus gyvybė prasideda tuomet, kai dvasinė siela įžengia į kūną, tuomet kai jis tik pradeda formuotis apvaisinimo metu. Tai reiškia, kad naujai užsimezgusi silpna gyvybė turi būti visokeriopai saugoma ir puoselėjama. Žmogaus pareiga saugoti ir puoselėti tuos, kurie yra bejėgiai save apginti, tarp jų brahmanai, vaikai, moterys, senukai bei neįgalieji ir karvės. Todėl abortas yra pats grubiausias ir žiauriausias gyvybės nutraukimo būdas.
Abortas – tyčinis, apgalvotas nėštumo nutraukimas. Nuo senų laikų Indijos tradicijos ir raštai smerkia abortus, išskyrus tuos atvejus, kai motinos gyvybė yra pavojuje. Tai laikoma nusikaltimu prieš ritą [dharma, gamtos dėsnius ir pan.] ir ahimsą [neprievartą, santarvę ir pan.]. Indų misticizmas moko, kad įsčių vaisius yra gyva, sąmoninga asmenybė, reikalinga ir nusipelnanti apsaugos ir globos (Rig Veda 7.36.9, RvP, 2469).
Kaushitaki Upanishada (3.1 UpR, 774) abortus palygina su kieno nors tėvų nužudymu.
Atharva Veda (6.113.2 HE, 43) mini brunaghni [gemalo žudiką] didžiausių nusikaltėlių sąraše.
Gautama Dharma Shastra (3.3.9 HD, 214) nurodo, kad aborto bendrininkams ir dalyviams privalo būti atimta kasta, t.y. jie tampa candalomis, neliečiamaisiais.
Sushruta Samhita, medicinos traktatas (ca 100) nurodo, kas turėtų būti daroma komplikuoto nėštumo atveju (Chikitsasthana skyrius, Mudhagarbha), aprašoma įvairiausia pirmoji pagalba, kad išsaugoti ir motiną ir kūdikį. “Jei gemalas gyvas, niekas neturi teisės jo išimti iš gyvos motinos įsčių.” (5 sutra). Jei gemalas negyvas, jis gali būti išimtas. Jei gemalas yra gyvas, draudžiamas bet koks chirurginis įsikišimas, net jei matoma, kad jis negales būti sėkmingai pagimdytas: “Niekas nežalos motinos ir jos būsimų palikuonių. Beviltiškose situacijose geriausia sukelti vaisiaus išmetimą, jei tai apsaugos nuo motinos praradimo” (10-11 sūtros).
cituota iš:
“Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje per metus padaroma apie 30 mln. legaliė abortė, nelegalių – žymiai daugiau. Lietuvoje kasmet pastoja daugiau kaip 56 tūkstančiai moterų. 20 tūkstančių dėl įvairių priežasčių pasirenka abortą. Net 10 procentu moterų ryžtasi nutraukti pirmąjį nėštumą.
Psichologai teigia, kad paprastai moteris visa gyvenimą iki smulkmenų prisimena nėštumo nutraukimo procedūrą. Dažna vėliau teigia: “Visu savo kūnu jaučiau pasipriešinimą abortui. Mintyse nekenčiu savęs”. Be to, kiekviena moteris po aborto išgyvena skausminga nėščiosios, praradusios negimusį kūdikį, konfliktinę situaciją. Neseniai įsčiose buvusios gyvybės prisiminimai moters pasąmonėje glūdi tarsi bomba, kuri bet kuriuo gyvenimo momentu gali sprogti.
Medikų statistika liudija, kad po aborto nevaisingomis tampa 9 procentai moterų. Savaiminiai persileidimai ištinka 14 procentu motinomis norėjusių tapti moterų. Menstruacinio ciklo sutrikimai kamuoja 17 procentų, pilvo ir galvos skausmai – 20-30 procentų abortą patyrusių moterų. Be to, pasirinkusios abortą moterys du kartus dažniau pagimdo negyvus kūdikius nei tos, kurios nepatyrė tokios procedūros.
Pasaulines sveikatos organizacijos duomenimis, nuo abortų kasmet miršta apie 150 tūkst. moterų; 90-95 proc. jų miršta šalyse, kuriose abortai uždrausti arba griežtai ribojami. Lietuvoje kriminalinių abortų kasmet užregistruojama po 2-3.
Specialistai pastebi, kad Lietuvoje dažniausiai nepageidaujamą nėštumą nori nutraukti 18-22 m. mažesnio išsilavinimo bei iš provincijos merginos.
Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas, parašęs knyga “Už gyvybę” dėsto: “Mano, kaip kunigo pozicija, atspindi Bažnyčios pažiūras. Bažnyčia teigia, kad nuo prasidėjimo momento gyvybė yra “Dievo kūrinys žmogus – su kūnu ir siela. Ir joks kitas žmogus negali nuteisti dar negimusio žmogaus.
Kiekvienas vaikas, pirmiausia priklauso ne motinai, ne tėvui, bet Dievui. Ir Dievo kompetencijoje yra žmogaus gyvybės ar mirties klausimas.
Bažnyčia, sekdama ankstesniais Bažnyčios tėvais, tradicijomis ir Šv.Raštu, teigia, kad žmogus sielą gauna nuo jo pradėjimo momento.”
1979 m. Niujorke buvo sušaukta konferencija, joje dalyvavo 19 specialistu iš įvairių šalių, religijų, rasių: genetikų, akušerių ginekologų, psichologų, fiziologų. Buvo svarstomas klausimas – kada žmogus laikomas žmogumi. Šioje konferencijoje 18 specialistu buvo už ir tik vienas – prieš, kad žmogus tampa žmogumi nuo jo pradėjimo momento. Kas vėliau būna pridėta, kad žmogus taptų žmogumi, tai reikalingas tik deguonis, laikas ir maistas”. (“Veidas” 2002 vasario men. 24 d.)
Fiziologinė celibato vertė
Dievo kūrinijoje viskas turi savo paskirtį. Ekstremalus lytinis susilaikymas, kaip ir palaidas lytinis gyvenimas turi savo neigiamas puses. Pastebėtas faktas, kad žmonėms, kurie nesiekia dvasinių tikslų celibatas sukelia stresus, padidina tikimybę susirgti įvairiomis širdies ir nervų ligomis. Vedos nešlovina celibato, atvirkščiai daugumai žmonių Vedos rekomenduoja šeimyninį gyvenimą, kur žmogus gali pradėti daugybę Krišną suvokiančių vaikų. Vis dėlto celibatas, kurio tikslas dvasinis prašviesėjimas Vedose yra skatinamas. Toks celibatas vadinamas brahmačarja ir jis duoda labai pozityvius rezultatus. Iš kitos pusės labai sunku surasti pateisinimus palaidam lytiniam gyvenimui.
Acton’as mini mirties atvejus, kurie atsitikdavo viešuosiuose namuose ir netgi vedybų naktį, dėl neigiamos orgazmo įtakos visam organizmui ir nervų sistemai, ypatingai jautriems asmenims.
Geddes ir Thomson, savo knygoje “Sekso Evoliucija” pamini faktą, kad kai kurie vorai paprastai miršta apvaisinę patelę, ir tokia patino auka atsitinka ir kai kuriose kitose rūšyse. Ryšys tarp dauginimosi ir mirties gerai žinomas kai kurių skraidančių vabzdžių rūšyse ypatingai pavasariniams drugiams. Meilės šokis ir apvaisinimo procesas, kiaušinėlių padėjimas ir mirtis – dažnai vienas paskui kitą sekantys kelių valandų įvykiai. Aukštesniuosiuose gyvūnuose dauginimosi aukos lemtingumas yra žymiai mažesnis, tačiau mirtis gali pasitaikyti netgi žmogaus gyvenime, kaip tiesioginė meilės pasekmė. Laikinas sekinantis efektas po netgi nuosaikių lytinių santykių yra gerai žinomas lygiai kaip polinkis į įvairias ligas asmenims, kurių energijos lygis tokiu būdu sumažėjęs. Poravimasis yra mirties pradžia.
JAV Federalinis senėjimo institutas teigia, kad žmogus gali gyventi iki 170 m. jei susilaikytų nuo lytinių santykių.
Dr. R. W. Bernard, A.B., M.A., Ph.D.:
Sėkla turi savyje aukštos fiziologinės vertės medžiagas, kurios ypatingai susijusios su smegenų ir nervinės sistemos maitinimu. Jei sėklos įsisavinimas per moters genitalinio trakto sieneles turi gaivinantį poveikį visam moters organizmui, tas pats turi galioti ir vyro organizmui, kuriame ji pagaminama ir saugoma. Ir atvirkščiai, sėklos praradimas turi atimti iš organizmo gyvybingumą ir vertingas medžiagas, būtinas nervinių audinių maitinimui, tokias kaip lecitinas, kuris labai sėkmingai naudojamas terapijoje gydant neurasteniją, kilusią nuo lytinio išsekimo.
Tarp daugybės fiziologinių įrodymų lytinio susilaikymo naudai yra šie:
1. Yra pastebėtas labai ryškus cheminės sudėties panašumas tarp sėklos ir centrinės nervų sistemos. Abu jie turtingi lecitino, cholesterino ir fosforo junginių, kas parodo, jog sėklos netekimas iš organizmo pašalina medžiagas, būtinas nervinių audinių maitinimui.
2. Dažni sėklos netekimai per masturbaciją, lytinį aktą ir kontraceptines praktikas daro didelę žalą kūnui ir smegenims.
3. per dideli savaiminiai sėklos praradimai daro žalingą įtaką nervų sistemai ir gali sukelti neurasteniją.
4. Betarpiškų orgazmo pasekmių stebėjimai parodė, kad jis laikinai išsekina nervinę sistemą ir dažnas jo pasikartojimas veda prie chroniško nervų silpnumo (lytinės neurastenijos).
5. Susilaikymas yra palankus smegenims (kadangi išsaugotas lecitinas yra maistas smegenims) ir todėl didžiausi proto genijai senovės ir mūsų laikais laikėsi celibato. Tarp jų Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Leonardo da Vinčis, Spinoza, Niutonas, Kantas, Bethovenas, Herbertas Spenceris ir kt.
Neseni fiziologiniai įrodymai, pažymėdami faktą, kad sėkla turi didelės fiziologinės vertės medžiagas (pehlo sperminą, kuris yra nervinis stimuliatorius, lecitiną, cholesteriną, vitaminą E, vyriški lytiniai hormonai ir t.t.)palaiko idėją, kad celibatas yra palankus sveikatai, ką įrodo Prof. Brown-Sequard’o ir Prof. Šteinacho eksperimentai.
Vedantys fiziologai, urologai, genito-urinologai, neurologai, psichiatrai, seksologai, ginekologai ir endokrinologai patvirtina didžiulę lytinio susilaikymo vertę. Tarp tokių autoritetų yra Moll, Kraepelin, Marshall, Lydston, Talmey ir kt.
Vedos rašo, kad žmogus, kuris sugeba gyvenimo bėgyje išlaikyti celibatą, įgauna tobulą atmintį ir mąstymą.
Pagal Ajurveda, sėkla (šukra) yra kūno metabolizmo galutinis produktas (tiesa dar subtilesnis yra odžas, tačiau jį sunku apibrėžti). Ajurveda sako, kad sėkla yra smegenų medžiagos transformacija.
Sekso paskirtis
Visi faktai veda prie minties, kad žmonės neteisingai suvokia sekso paskirtį, ir todėl eksploatuodami seksą tampa jo aukomis. Daugumos žmonių idėjos apie seksualumą yra iškreiptos ir veda ne į išsilaisvinimą, o į dar didesnę kančią.
Krišna sako Bhagavad-gytoje (7.11): dharmäviruddho bhüteñu kämo ’smi bharatarñabha – “Aš esu lytinis gyvenimas, neprieštaraujantis dharmos (religijos) principams”
Lytinis gyvenimas yra skirtas pradėti vaikams ir nėštumas yra natūrali to paseka. Taip yra sukurta pačios gamtos. Vengimas pradėti vaiką, kontraceptinės priemonės, abortai etc. sukuria savo pasekmes, kurios skaudžiai žeidžia visuomenę.
Tikrieji laisvės principai ir sekso pasekmės
Galima pateikti pavyzdį su draudimu šokti nuo skardžio. Niekas nevadins tokio apribojimo laisvės apribojimais. Laisvė daugumai žmonių reiškia savitvardos nebuvimą ir paklusimą savo juslėms. 4 nuodėmės: Striya-sünä-päna-dyüta yatra päpaç catur-vidhä – keturių rūšių nuodėminga veikla: neleistini lytiniai santykiai, gyvulių žudymas, svaigalai ir azartiniai žaidimai.
Laisvo sekso propaguotojai skelbia, kad per seksą bus pasiektas naujas nekaltumas ir jis atves į džiaugsmingą ir intensyvios laimės pasaulį. Tačiau tokie žmonės užmiršta, kad kūnas, būdamas lytinių džiaugsmų mašina taip pat yra ir ligų, senatvės, skausmo ir mirties mašina. Kaip joks kitas veiksmas, seksas sugeba labiausiai prikaustyti mūsų sąmonę prie kūno. Tokiu būdu, lytinio akto metu vyksta didžiausias savęs tapatinimas su kūnu. Tai reiškia, kad toks žmogus pasišvenčia ieškoti laimės per jusles. Tačiau kartu su lytine laime, žmoguje prabunda baimės jausmas netekti to, kas susiję su seksu.
puàsaù striyä mithuné-bhävam etaà
tayor mitho hådaya-granthim ähuù
ato gåha-kñetra-sutäpta-vittair
janasya moho ’yam ahaà mameti
“Potraukis tarp vyro ir moters yra pagrindinis materialios egzistencijos principas. Šios klaidingos sampratos pagrindu, kuris suriša kartu vyro ir moters širdis, žmogus atranda potraukį savo kūnui, namams, nuosavybei, vaikams, giminaičiams ir turtui. Tokiu būdu jis padidina savo gyvenimo iliuzijas ir galvoja apie tai kas yra “Aš ir Mano”.” (ŠBh. 5.5.8)
Seksas susilpnina mūsų sielą ir sužadina visas jusles. Jis tampa viso pasitenkinimo centru. Tačiau visas juslinis pasitenkinimas priklauso nuo aplinkybių. Žmogus priklauso nuo pinigų, nuo savo išvaizdos ir prestižo, jis tampa priklausomas nuo savo socialinės padėties. Ir visa tai vien tik tam, kad išlaikyti džiaugsmo iliuziją. Tokiu būdu seksas yra pati didžiausia iliuzijos forma. Šrimad Bhagavatam 6-oje giesmėje sakoma, kad kūrimo pradžioje Viešpats Brahma ilgai galvojo, kaip sulaikyti gyvąsias būtybes materialiame pasaulyje, kadangi jos neturėjo jokio potraukio šiam pasauliui. Tada Brahma sugalvojo padalinti gyvąsias būtybes į vyrišką ir moterišką lytį ir sukurti potraukį tarp jų. Tokiu būdu Brahma sukūrė lytinio pasitenkinimo džiaugsmą. Tai nebuvo sukurta tam, kad gyvosios būtybės taptų laimingos. Tai buvo sukurta tam, kad labiau aptraukti mus materialaus gyvenimo iliuzija.
Galima teigti, kad viskas bus kitaip, jei mes surasime tą vienintelį ar vienintelę. Mums tada nereikės pergyventi, kad meilė pasibaigs ir t.t. Tačiau meilėje nėra prieglobsčio. Bet kokią meilę nusineša mirtis. Ir tada skausmas, susijęs su artimo žmogaus mirtimi. Ir taip mes visą gyvenimą bėgame nuo kančios, siekdami nugalėti mirtį vis plėsdami savo galią gyventi ir galią valdyti. Tačiau, kad ir kaip mes stengtumės, mūsų pastangos nueina veltui. Dar niekam nepavyko pabėgti nuo mirties tokiu būdu. Mes galvojame, kad galų gale mes gyvensime per savo palikuonius, tačiau, jie užaugę užsiima savo reikalais ir jiems neįdomus mūsų gyvenimas.
Tokiu būdu visas mūsų žaidimas seksu yra ne kas kita, kaip savotiškas svaiginimasis ir stengimasis pabėgti nuo tikrosios savo prigimties, kuri kaip tik ir yra nemirtinga. Siekdami nemirtingumo per seksą, žmonės užmiršta tikrąjį savo nemirtingumą.
Geismas yra didžiausias sąlygotos sielos priešas, nes jis priverčia mus gimti vėl ir vėl šiame mirties pasaulyje ir iš naujo kentėti. BG.3.37 Krišna sako:
käma eña krodha eña
rajo-guëa-samudbhavaù
mahäçano mahä-päpmä
viddhy enam iha vairiëam
“Tai yra geismas, Ardžuna, kuris kyla iš materialios aistros gunos ir kuris virsta pykčiu. Jis visa naikinantis nuodėmingas šio pasaulio priešas.”
Materialistiški žmonės šlovina geismą. Tačiau tai rodo, kad jie vertina tai, kas jiems kenkia, kas juos sunaikina. Savo geismą jie vadina meile. Anglų kalboje žodis “to make love” reiškia užsiimti seksu. Žmonės neįsivaizduoja meilės be sekso. Tačiau meile mes galime vadinti besąlyginį atsidavimą ir norą pasitarnauti, nelaukdami už tai atlyginimo ir pripažinimo. Meilė pasireiškia noru duoti, o ne imti. Materiali meilė ar geismas pasireiškia tuo, kad mes kažko tikimės iš savo partnerio. Galų gale visi tikisi juslinio malonumo. Vaikinas paslaugus merginai tik todėl, kad tikisi iš jos sulaukti daug džiaugsmo. Ir kai tik partneris nustoja teikti džiaugsmą, meilė labai greitai baigiasi. Tyra meilė nereikalauja atlyginimo. Tai būtent skiria dvasinę meilę nuo materialios. Kiekvienas turi polinkį mylėti ir būti mylimas, bet ar tai, ką mes gauname čia, yra tai, ko mes tikimės? Todėl Vedos sako, kad geismas yra iškreiptas dvasinės meilės atspindys.
Tačiau vėlgi, net jei mes tai suprantame, pats lytinis potraukis išlieka pačia stipriausia stimuliuojančia emocija, neleisdamas jo apriboti, o ką jau kalbėti – atsisakyti. Atsisakyti bet kokio malonumo sunku. Bet jei mes atrandame kažką, teikiančio didesnį pasitenkinimą, mes lengvai galime atsisakyti ankstesnio malonumo, ypatingai jei tas malonumas turi šalutinį poveikį. Bg. 2.59 Krišna sako, kad netgi susilaikius nuo juslinių malonumų dirbtiniu būdu, skonis tiems malonumams išlieka. Tačiau patyręs aukštesnį skonį žmogus įsitvirtina savo sąmonėje.
Krišnos Sąmonėje procesas yra kartoti Dievo vardus, kurie nesiskiria nuo paties Krišnos. Kartodami tuos vardus, mes galime patirti didesnį malonumą nei užsiimdami seksu.
Praktikuodamas Krišnos Sąmonę žmogus gali apvalyti savo geismą ir paversti jį vėl meile Krišnai. Tai vyksta palaipsniui. Susilaikymas nuo sekso turi padėti patirti mums aukštesnį džiaugsmą, kylantį iš dvasinės meilės. Ši praktika buvo daugumoje religijų, tačiau galiausiai tai baigėsi draudimais ir apribojimais, nebekalbant apie tikrąją prasmę.
Kažkas gali sakyti, kad jis nepatiria to skonio, kartodamas Krišnos vardus, todėl jis lieka prisirišęs prie sekso toliau. Tačiau reikia suvokti, kad pats seksas neleidžia gauti skonį Krišnos Sąmonei.
Mes negalime pateisinti neleistino sekso. Kadangi vienaip ar kitaip mes turime šį troškimą, mes galime arba pateisinti jį, kaip tai daro dauguma, netgi religinių organizacijų, arba jo nepateisinti. Žmogus netgi būdamas per silpnas, kad atsisakytų sekso, turėtų suvokti, kad jis yra iliuzijoje, ir jokios laimės tokiu būdu jis nepasieks. Todėl vienintelis būdas išsivaduoti yra atsisakyti neleistino sekso. Jei negalime to padaryti, turime dar labiau praktikuoti Krišnos Sąmonę ir prašyti Krišnos, kad išvaduotų mus nuo tokio sekso troškimo. Bet mes negalime ieškoti pateisinimų savo silpnumui.
Tokiu būdu, jei mes atsisakome sekso laisvės, mūsų niekada nepasieks tokios civilizacijos naujovės, kaip venerinės ligos. Tada mes galėsime džiaugtis tikrąją laisve. Tokia yra Krišnos Sąmonė. Tada netgi seksas tam, kad pradėti vaikus Krišnos Sąmonėje, taps mūsų tarnyste Krišnai. Bhaktivinoda Thakura nebijojo turėti vaikų, nes visi jie buvo vaišnavai.
Kaip tampama Grihastha?
Vedos nurodo, kad žmogus turi riboti lytinį potraukį. Vedybos yra pirmas toks ribojimas. Vyras ir moteris pasižada turėti tik vieną partnerį. Tai jau apribojimas. Abu partneriai prisiima tam tikrus įsipareigojimus vienas kitam. Jie pasižada rūpintis ir mylėti vienas kitą visą gyvenimą. Tai taip pat laisvės apribojimas. Vedinės vestuvės atliekamos kaip auka dievams ir pačiam Višnu, Krišnai. Tai yra įsipareigojimas prieš Dievą ir prašymas, kad Dievas leistų šeimai tarpusavyje sutarti.
Krišnos Sąmonės judėjime galioja principas, kad lytiniai santykiai leidžiamas tik vaikams pradėti, tačiau ŠBh. Dar labiau apriboja teigdama, kad tik tas turi tapti tėvu ar motina, kuris gali išvaduoti savo vaikus nuo gimimo ir mirčių rato. Kad pradėti tokius vaikus patys tėvai turi būti švarios sąmonės. Tam reikalingi apsivalymo procesai. Taip pradėtas vaikas gauna dvasinio gyvenimo principus jau su motinos pienu.
“Šrimad Bhagavatam” ir “Mahabharata” taip pat aprašo, kaip vedinėje visuomenėje būdavo pradedami vaikai. Tai nereiškia bet kur ir bet kaip. Protingas vyras prieš pradėdamas kūdikį eidavo i mišką atlikti askezių. Ir tada, kai jis patenkindavo Aukščiausiąjį, paprašydavo tinkamo palikuonies. Ajurveda, Vedų medicina aprašo, kad jei žmogus nori susilaukti išties kilnių savybių sūnaus, jis turi prieš tai laikytis celibato ir tausoti sėklą.
Prieš tapdamas grihastha kiekvienas turėtų pabūti brahmačiariu. Netgi moterims Krišnos Sąmonėje tai rekomenduojama, nors to nebuvo Vedų tradicijoje. Brahmačarya yra tam, kad išmokytų žmogų kontroliuoti jusles ir parodytų jam tikrąją gyvenimo prasmę.
Ne kiekvienas žmogus gali laikytis celibato visą gyvenimą. Vedų visuomenėje buvo įprasta, kad jaunuolis iki 20-25 metu privalomai laikosi celibato ir studijuoja Vedas. Po to, sulaukęs brandaus amžiaus, jis gali nuspręsti ar verta laikytis celibato visą gyvenimą ar vestis. Dauguma žinoma vesdavosi, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu jie gaudavo licenziją neribotam seksui. Vedose: “Manu Samhitoje”, “Mahabharatoje”, “Bhagavad Gitoje”, “Bhagavata Puranoje” ir daugelyje kitų raštų yra nurodyta, kad lytiniai santykiai leidžiami tik vaikams pradėti. Bet koks kitoks seksas yra nuodėmingas, nes jis gilina materialistinę sampratą. Kadangi Indijoje žmonės nebijojo turėti vaikų, “Manu Samhita” nurodo, kad šventa kiekvieno dukart gimusiojo pareiga, kartą per mėnesį, žmonos vaisingu periodu turėti su ja santykius. Ir kuo laikas palankesnis pradėjimui, tuo kilnesnių savybių vaikas gali gimti. Tokiu būdu suteikiama galimybė gimti žmonių pasaulyje daugybei to trokštančių sielų, kadangi būtent žmogaus gyvenimas suteikia galimybę pasiekti tobulumą. Vedų laikais žmonės žiūrėjo į seksą be baimės ir kompleksų, bet jie žinojo, kam jis skirtas. Todėl ant Indijos šventyklų dažnai galima pamatyti besimylinčias poras (mithuna), tačiau tai nereiškia palaidumo. Tai reiškia natūralų Žemės, pasaulio, motinos derlingumą – galimybę gimti gyvoms būtybėms ir įgyvendinti savo troškimus. Tačiau apart to, seksas neturi prasmės. Jei žmogus nori tobulėti, jis turi mokytis apriboti savo poreikius, o ypač patį stipriausią – lytinį potraukį. “Mahabharatoje” pasakojama istorija apie didžiavyrį Devadatta, kuris dievų akivaizdoje prisiekė, kad visą gyvenimą nepalies moters. Tuomet dievai šlovino jį už pasiryžimą ir pavadino jį Bhišma. Tai vienas pagrindinių Mahabharatos herojų, kuris pasižymėjo neįprasta galia.
KLAUSIMAI:
- Paaiškinkite, kuo skiriasi leistinas ir neleistinas seksas?
- Paaiškinkite palaido lytinio gyvenimo socialines pasekmes.
- Kaip palaidas lytinis gyvenimas atsiliepia sveikatai?
- Kokios palaido lytinio gyvenimo dvasinės pasekmės?
- Ką patartumėte bhaktui, jei jis negali laikytis 4-to reguliuojančio principo?
Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/
