SĄLYGOTA SIELA – LAISVA VALIA, LEMTIS IR KARMOS DĖSNIS

Nuorodos: Š.Bh. 6.1.42-52, ŠBh 3.31, Bg 5.15.

Blogio problema

Kitaip tariant, jei Dievas sukūrė viską, ar Dievas sukūrė taip pat ir blogį? Norint suprasti atsakymą į šį klausimą turbūt pirmiausia reiktų suprasti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad gėris ir blogis yra priešingybės, kaip šviesa ir tamsa, meilė ir neapykanta. Tačiau ar taip yra iš tiesų. Išnagrinėję šių “priešybių” prigimtį, pamatysime, kad jos nėra priešybės. Tamsa nėra priešybė šviesai, ji yra tik šviesos nebuvimas. Mes pastebėsime, jog visa pasaulio tamsa negalės užslopinti vienos žvakės šviesos. Taip pat neapykanta yra tik meilės nebuvimas, o blogis yra gėrio trūkumas. Tokiu būdu, Dievas, kuris sukūrė viską, nesukūrė blogio, kaip ir tamsos, kaip ir neapykantos arba neišmanymo, nes šių dalykų nėra. Jie egzistuoja tik kaip terminai, nurodantys į to, kas realiai egzistuoja (sukurta Dievo) trūkumą, t.y. šviesos, meilės, gėrio, žinojimo nebuvimą.

Materialistiški žmonės, kurie nesusimąsto apie tai, kad siela amžina, visuomet yra linkę kaltinti Dievą už tą blogį, su kuriuo jie susiduria. Iš tiesų mes matome, kad blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms, ir dažnai matome, kad blogi žmonės nesusilaukia bausmės. Tai kelia abejonę Dievo teisingumu arba jo sugebėjimu įveikti blogį. Daugelis žmonių nepajėgdami suprasti blogio problemos, nustojo tikėti į Dievą arba nustojo Jį laikyti visagaliu. Šis klausimas tiek svarbus teologijoje ir praktikoje, jog pagimdė atskirą teologijos šaką – teodicėją – mokslą, nagrinėjantį Dievo teisingumą ir blogio problemą.

Kaip ten bebūtų, iki šiol niekas Vakaruose nerado bent jau padoraus atsakymo į blogio problemą. Mąstytojai yra linkę arbą kaltę suversti Dievui, ir tokiu būdu įsivyrauja ateizmas arba maištingoji filosofija, arba kaltė suverčiama pačiam žmogui, kuris susiduria su kančia. Tuomet Dievo nekaltumas išsaugomas, tačiau atsiranda nauja problema – tai, kad daugumas žmonių nenusipelnė tokios bausmės, kurią jie patyrė, kitaip sakant, Dievas panašus į kerštingą tipą, kuris už kiekvieną menkniekį skiria didžiausias bausmes.

Blogio egzistavimo klausimas labai artimai susijęs su lemtimi arba likimu.  Jei žmogus gimsta šiame pasaulyje ir iki to laiko jis neegzistavo jokiu pavidalu, tai reiškia, kad visa tai, ką jis patiria šiame pasaulyje yra iš anksto nuspręsta ir paskirta jam. Žinoma, egzistuoja daugybė dalykų, kurie priklauso nuo mūsų pačių, kaip tyčinis sveikatos žalojimas ir kaip to paseka – ligos, tačiau yra daugybė dalykų, kurių mes patys nevaldome, tokie kaip stichinės nelaimės, avarijos, nelaimingi atsitikimai, įgimtos ligos.  Mes matome, kad vienam žmogui Dievas davė gerą gyvenimą, o kitam pragarišką. Ir nei vienas nei kitas nenusipelnė tokio gyvenimo bent jau šiame gyvenime. Tokiu būdu Dievas yra nelygus visiems. Kartais matome, kad niekšas gyvena kaip ponas, o dorybingas žmogus patiria vien kančias.

Dievas ar materiali gamta?

Taigi, kodėl blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms? Ar Dievas tyčiojasi iš savo kūrinių?

Į šį klausimą atsako Vedų filosofija ir pirmiausiai Bhagavad Gita. BG 5.15 sako:

nädatte kasyacit päpaà

na caiva sukåtaà vibhuù

ajïänenävåtaà jïänaà

tena muhyanti jantavaù

„Aukščiausias Dievo Asmuo neatsako nei už nuodėmingus, nei už dorovingus jos poelgius. Vis dėlto kūne įkalintą gyvąją būtybę klaidina neišmanymas, kuris užgožia tikrąjį žinojimą.“

Ankstesniame posme sakoma, kad Viešpats glūdėdamas tame pačiame kūne kartu su įkūnyta gyvąja esybe, nei pats veikia, nei skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visa tai atlieka materialios gamtos gunos.

Tokiu būdu Viešpats nėra bejėgis ir nėra kaltas dėl blogio, su kuriuo mes susiduriame. Jis tik sukūrė materialų pasaulį ir jo dėsnius, kurie patys suteikia atoveiksmius gyvoms būtybėms už jų padarytus darbus. Pats Krišna nesikiša į šio pasaulio reikalus. Tai jis patvirtina BG 9.5: na ca mat-sthäni bhütäni – “Ir visdėlto Manęs nėra šiame pasaulyje”. Todėl karmą tvarko materiali gamta. BG 13.

kärya-käraëa-kartåtve

hetuù prakåtir ucyate

puruñaù sukha-duùkhänäà

bhoktåtve hetur ucyate

 “Sakoma, kad materiali gamta yra visų priežasčių ir pasekmių (veiksmų ir atoveiksmių) šaltinis, o gyvoji būtybė yra visos laimės ar kančios priežastis.”

Laimė ar kančia priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nuo mūsų norų. Tačiau norai driekiasi toliau į praeitį, nei siekia mūsų atmintis. Todėl jų išsipildymą užtikrina materiali gamta, patalpindama mus į įvairiausias situacijas, kurias vadiname lemtimi.Lemtimi vadiname tai, kas atsitinka nepriklausomai nuo mūsų valios. Ir nors daugelis dalykų atsitinka mums nesitikint ar be mūsų valios, neteisinga sakyti, kad mes niekuo dėti.Todėl ir lemties nėra, yra atoveiksmis už praeityje atliktus darbus. Nepavyks karmos pavadinti bausme, nes baudžiant nurodoma už ką baudžiama. Karma yra gana aklas principas (kaip ir visa kas materialioje gamtoje), todėl tik gana sąmoningas žmogus pastebi, kad patiria tai, ko nusipelnė. Dažnas žmogus nežino, už ką kenčia ir tik pasąmonėje klostosi atmintis, ką galima daryti, o ko ne.

Pasaulis kaip kalėjimas

Mes anaiptol nesame geri žmonės. Materialus pasaulis yra kalėjimas arba geriausiu atveju tremties vieta. Jis vadinasi durga (kalėjimas), o šio kalėjimo šeimininkė materiali gamta taip pat vadinasi Durgā (kalėjimo savininkė). Šis kalėjimas yra tobulas (dėka Majos – iliuzijos), nes iš jo niekas netrokšta pabėgti (nors tai ir taip neįmanoma). Visi mes pabėgome iš dvasinio pasaulio. Nėra jokios priežasties dvasiniame pasaulyje, jokio veiksnio, jokios įtakos ir jokios užuominos, kuri skatintų mus, pastūmėtų, priverstų, įtikintų, užsimintų apie buvimą atskirai nuo Dievo. Nėra priežasties anapus mūsų pačių, kilti tokiam norui, todėl pats šis noras yra visiška mūsų laisvos valios išraiška. Mes negalime kaltinti Dievo, kad mes dabar kenčiame, nes patys pasirinkome šią kančią. Mes pasirinkome bendrauti su materialiu pasauliu ir ieškoti laimės ten, kur jos negali būti. Dievas nekaltas, kad yra vienintelis Dievas, ir kad nesukūrė kažko panašaus į Save, su kuo bendraudami, mes galėtume būti laimingi. Tokiu būdu mes – maištininkai, kurie neteisingai panaudojo savo laisvę. Bhaktivinoda Thakura aiškina knygoje „Džaiva Dharma“, kad gyvoji būtybė savo aplaidumu tarnystei ir smalsumu Majai praranda Krišnos malonę ir tokiu būdu tampa silpna. Taip ji atsiduria ant dviejų pasaulių (Krišnos ir Majos) ribos (tata). Kai ji kreipiasi į Krišną, prašydama leisti pažvelgti, kaip atrodo Maja, Krišna bando ją atkalbėti ir prašo grįžti atgal, bet jei dživa pažvelgia į Mają, ši iškarto ją pasigriebia sau. Pakliuvusi į materialų pasaulį siela iš karto pasijunta nepriklausoma ir kontroliuojančia. Todėl dauguma sielų, puolančių iš dvasinio dangaus pirmąjį kartą gimsta Viešpaties Brahmos padėtyje kurioje nors visatoje. Taip prasideda sielos kelionė žemyn.

Laisvė nereiškia būti nevaldomam. Šiame pasaulyje mes trokštame ne laisvės, o nepriklausomybės. Norime neturėti jokio viršininko. Tačiau tai nėra laisvė. Kai atmetame Krišnos valdžią, mes tampame suvaržyti. Taip siekdami nepriklausomybės, praradome laisvę. Materialus pasaulis, į kurį mes buvome patalpinti atlieka kelias funkcijas. Iš vienos pusės, tai yra bandomasis poligonas, kuriame mums leidžiama bandyti tapti laimingais sukuriant įvairias situacijas ir jas išgyvenant. Iš kitos pusės, šis pasaulis veikia kaip tramdomieji marškiniai, neleidžiantys mums pernelyg įsisiautėti. Tokiu būdu šis pasaulis suteikia viltį ir apriboja galimybes. Kitaip sakant, materialus pasaulis padeda mums užmiršti Krišną ir baudžia mus už tai.

Veiksmas ir rezultatas

Šiame pasaulyje mes galime pasijusti veikiančiaisiais, arba tais, nuo kurių kažkas priklauso. Mes galime kurti savo laimę. Mes norime būti laimingi ir siekiame šios laimės per veiklą.  Atlikdami veiksmą, siekiame tam tikro rezultato. Tačiau, dažniausiai, kiekvienas veiksmas pagimdo rezultatą, kurio mes visiškai nesitikime.  Žudikas dažnai galvoja, kad žmogžudystės rezultatas yra piniginė jo rankose, tačiau jis nesusimąsto, kad natūralesnis rezultatas yra mirties bausmė jam pačiam. Tokiu būdu atlikdami veiklą, žmonės gauna rezultatą, kurio visiškai netroško. Tuomet taisydami situaciją, jie atlieka naujus veiksmus, kurie padėtį tik dar labiau pablogina. ŠBh. 7.9.17 sako:

yasmät priyäpriya-viyoga-saàyoga-janma-

çokägninä sakala-yoniñu dahyamänaù

duùkhauñadhaà tad api duùkham atad-dhiyähaà

bhüman bhramämi vada me tava däsya-yogam

“O Aukščiausias Viešpatie, dėl pastoviai susidarančių malonių ir nemalonių aplinkybių ir dėl išsiskyrimo su jomis, žmogus pakliūna į labiausiai apgailėtiną padėtį rojinėse ar pragarinėse planetose, tarsi jį degintų sielvarto ugnis. Nors yra daugybė vaistų, kaip išsigauti iš šio gyvenimo kančių, visi šie vaistai materialiame pasaulyje yra blogesni už pačias kančias. Todėl, aš manau, vienintelis vaistas yra tarnystė Tau.”

Kitaip sakant, jei mes esame užvaldyti materialių idėjų, visa tai, ką mes darome, kad išspręsti savo problemas, šias problemas tik dar labiau pagilina. Tai yra mūsų pačių pasirinkimas. Niekas neskatina mūsų taip elgtis. Nėra likimo, kuris būtų mums primestas negailestingo Dievo. Yra mūsų pačių troškimai, kurie pagimdo atitinkamus veiksmus ir atitinkamas pasekmes. Dėl šių pasekmių kalti tik mes patys. Mes nemokame teisingai veikti. Krišna sako BG 2.50:

buddhi-yukto jahätéha

ubhe sukåta-duñkåte

tasmäd yogäya yujyasva

yogaù karmasu kauçalam

“Žmogus, užsiėmęs buddhi joga išsivaduoja nuo gerų ir nuo blogų savo darbų atoveikio jau šiame gyvenime. Todėl siek jogos, kuri yra menas tobulai veikti.”

S. Žebrauskas viename eilėraštyje sako:

Viešpatie,

Žmonių gyvenimai

Taip susipynę,

Jog Tu bejėgis

Išpildyti jų norus taip,

Kad nepatirtų skausmo…

Lemtis ir laisva valia

Gyvoji būtybė pati atsakinga už savo veiksmus. Netgi materiali gamta mums suteikia tik įrankius veiklai (karana). Niekas negali kaltinti Krišnos už patirtas nelaimes (Bg 5.15). Iš tikro pati gyva būtybė taip vengia Krišnos Sąmonės nuo neatmenamų laikų, jog sukūrė sau tokias apgailėtinas gyvenimo sąlygas. Ir tada, apgaubta iliuzijos, ji linkusi kaltinti Viešpatį, už tai, kad Šis toks negailestingas. Kausitaki Upanišada sako, kad Viešpaties valia gyvoji būtybė gali eiti į rojų arba į pragarą, tačiau vėlgi, norinčiam tobulėti ir atliekančiam dorus darbus Viešpats padeda tobulėti užimdamas jį dorybingais darbais, o norintį eiti į pragarą Viešpats užima nuodėmingais darbais. Pats Viešpats nesiima atsakomybės už mūsų klajones. Viskas vyksta dėl to, kad mes turime materialius norus, kuriems Viešpats neprieštarauja.

Gyvoji būtybė šiame pasaulyje yra neveikli. Veikia tik materialios gamtos gunos, todėl galima paklausti, kaip pasireiškia gyvosios būtybės laisva valia. Ši valia pasireiškia noru. Norai gali būti primesti aplinkybių (laikini) ir prigimtiniai (svarūpa). Egoistiniai polinkiai sukuria norą tenkintis kūnu, vengti kančios ir netgi siekti išsivadavimo. Dvasinė prigimtis diktuoja norą atsiduoti Aukščiausiąjam, Jį garbinti, Jį mylėti ir Jam aukotis. Natūralu, kad prigimtiniai norai visiškai išreiškia sielos laisvą prigimtį ir jos valią. Materijos primesti norai nesuderinami su laisva valia.

Pasiduodama materijai, siela atsisako laisvos valios ir jos valia ir jos norai paklūsta deterministiniams (griežtai apibrėžtiems) gamtos dėsniams. Sutapatinusi save su materija siela pati paklūsta materijai. Materija – tai apribota ir suvaržyta Krišnos energija. Iš šventraščių ar šventų asmenybių sužinojusi apie dvasinio gyvenimo galimybes, siela vėl gali pažadinti savyje dvasinius troškimus, o taip pat – laisvą valią. Tačiau yra viena sąlyga – reikia atsisakyti primestų norų – siekti kūno malonumų. Tai natūralu. Argi galima tapti laisvu, neatsisakius to, kas varžo laisvę?

Kartais girdime teiginį, jog Viešpats yra savanaudiškas, nes Jis suteikė gyvajai būtybei pasirinkimo laisvę, tačiau apribojo patį pasirinkimą: 1) būti su Krišna ir laimingu, ar 2) būti be Krišnos ir kentėti. Todėl gyvoji būtybė iš esmės neturi jokio pasirinkimo, nes kiekvienas savaimingai vengia kančios.

Šis kaltinimas nėra teisėtas, nes Krišna suteikė gyvosioms būtybėms tokią pat kaip ir Savo Paties prigimtį. Taip pat Jis sutinka dalyvauti santykyje su gyvąja būtybe kaip lygus su lygiu, pamiršdamas savo dieviškumą. Tai yra pati didžiausia lygybė, kurios galėtume tikėtis iš Dievo. Todėl, kadangi turime tą pačią prigimtį kaip ir Krišnos, iš prigimties siekiame tų pačių dalykų kaip ir Krišna. Krišna negauna pasitenkinimo iš materialios veiklos.  Jis Pats tokios veiklos neatlieka, nes ji yra priešinga gyvosios būtybės dvasinei prigimčiai. Krišna ir gyvųjų būtybių neskatina atlikti materialios veiklos. Bet, kadangi pati gyva būtybė to nori, Krišna paprasčiausiai leidžia tai daryti, gailėdamasis mūsų ir įgyvendindamas mūsų pasirinkimo laisvę. Tačiau iš tiesų mes visi trokštami būti laimingais. Laimingais mes galime būti tik mylėdami, bet siela negali mylėti materijos. Visos sielos surištos su Krišna meilės saitais, bet meilės prigimtis taip pat laisva ir todėl Krišna neverčia mūsų mylėti Jį. Jis nori, kad tai būtų savanoriškas mūsų sprendimas. Netgi būti patenkintu pačiam savyje visiškai nėra laimė, nors to siekia impersonalistai. Tokioje padėtyje neturime galimybės dalintis savo džiaugsmu su kitais.  Netgi Brahmano realizacijos pakopoje esame riboti, nes kiekvienas iš tiesų trokšta tobulo ryšio ar tobulo santykio. Kadangi nėra kitos tokios tobulos asmenybės kaip Krišna, iš nieko kito negalime sulaukti tokių santykių kaip iš Jo. Tai ne Krišnos kaltė, kad Jis vienas toks tobulas. Tai mūsų pačių kvailumas verčia mus ieškoti tobulo ryšio su ne tobulomis asmenybėmis ar ypač netobulu pasauliu.

Gyvoji būtybė yra kupina žinojimo ir palaimos, tačiau dėka savo nykstamai mažos prigimties ji yra linkusi užmiršti viską ir ypač Krišną.

Krišna nenori, kad mes eitume į materialų pasaulį, ir netgi kada mes jau čia jis labiau nori, kad mes sugrįžtume, nei mes patys. Todėl jis pastoviai epocha po epochos nužengia pats arba pasiunčia savo tyrus atsidavusius, kad jie skelbtų apie tobulus santykius dvasiniame pasaulyje su Krišna, kad gyvose būtybėse pabustų noras atsiduoti Krišnai. Krišna apreiškia nuostabius žaidimus, tam kad patenkintų atsidavusių transcendentinius troškimus ir sužavėtų šio pasaulio sąlygotas sielas.

KARMOS DĖSNIS

„Kaip bangų didžiose upėse, nesugražinsi atgal to, kas padaryta. Siela yra tarsi luošys surištas gėrio ir blogio vaisių pančiais.“ „Maitri Upanišada“ 4.2

Vedos teigia, kad karma yra anadi – neturinti pradžios. Tačiau tai nereiškia, kad mes amžinai esame šiame pasaulyje. Karma prasideda dar prieš mums pakliūnant į Majos pasaulį, kuriame veikia materialus laikas, matuojamas praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Todėl neįmanoma pasakyti, kada mūsų susipančiojimo šiame pasaulyje pradžia. Kitais žodžiais tariant, pirmasis noras būti atskirai nuo Krišnos sukūrė pirmąją reakciją-karmą, kuri buvo mūsų materialaus kūno priežastis. Ar dorybinga ar nuodėminga, bet kokia materiali veikla supainioja. BG 4.17 posme Krišna kalba apie 3 veiksmo formas: karma (veiksmas pagal religijos normas), vikarma (nuodėmingas veiksmas) ir akarma (transcendentinis veiksmas). Kiekvienas žmogus turi išmanyti visas šias veiklos formas, jei nori išsivaduoti iš kančios. Be abejo, net gerai išmanydamas materialias veiklos formas (karmą ir vikarmą), žmogus neišsivaduos nuo kančių tik gal kiek jas palengvins, tačiau suvokdamas transcendentinę veiklą (akarmą) jis lengvai taps transcendentiškai laimingu.

BG 8.3 posme Krišna sako, kad karma yra veikla, kuri skatina naujo kūno vystymąsi. Šiuo atveju žodis vikarma (nuodėminga veikla) nurodo veiklą, kuri ypatingai skatina naujo kūno vystymąsi (priešdėlis vi– sanskrito kalboje sustiprina ir paryškina žodžio prasmę). Gyvoji būtybė šiame pasaulyje bando mėgautis vienokiu ar kitokiu būdu, tačiau niekur neranda tobulo pasitenkinimo. Todėl kai atsibosta vienas kūnas ar išsenka jo resursai, gyvoji būtybė gauna naują kūną tam, kad pabandytų įgyvendinti savo neišpildytus troškimus. Tokiu būdu ji gali mėgautis skirtingomis juslėmis gyvenimas po gyvenimo. Vienas gyvenimas yra pasiruošimas kitam gyvenimui.

Iš kitos pusės karma taip pat skirta atlyginti gyvosioms būtybėms už jų blogus darbus. Kaip ten bebūtų karma visuomet reiškia veiklą ir atlyginimą už ją. Kadangi bet kokia veikla šiame pasaulyje atliekama siekiant rezultato, tai tiek dorybinga, tiek nuodėminga veikla supančioja gyvąją būtybę. Mes gauname tai, ko nusipelnome, todėl iš tiesų esame savo likimo kūrėjai.

Dažnai manoma, kad karma reiškia tik praėjusio gyvenimo atoveiksmį. Ne visiškai taip. Tai taip pat šio gyvenimo atoveiksmiai. Materiali prigimtis, trūkumai ir gabumai dažniausiai atsinešami iš praėjusio gyvenimo, tačiau ir šiame gyvenime galime išsiugdyti tam tikrus gabumus ar žalingus įpročius. Nors nelabai galime pakeisti savo prigimtį, bet, netgi jos ribojami, galime susikurti situacijas, kuriose bloga prigimtis pasireikš mažiausiai. Būtent tam praktiškai naudojama vedinė astrologija. Karma sudaro situacijas į kurias mes pakliūname, tačiau kaip pasielgsime tose situacijose iš dalies priklauso nuo mūsų pačių valios.

Valia gali būti veikiama trijų gunų: dorybės, aistros ir neišmanymo. Dorybės gunos žmogus turi didžiausias galimybes veikti. Jis gali rinktis specialybę, išsilavinimą, partnerius, gyvenimo būdą. Aistros gunos sąlygotas žmogus regi siauresnį pasirinkimą, kurį dažnai laiko vieninteliu sprendimu esamoje situacijoje. Todėl aistros veikiamas žmogus gali priimti teisingus ar neteisingus sprendimus, bet jie visuomet bus ekskliuzyvistiniai (t.y. „mano sprendimas vienintelis teisingas“) . Neišmanymo gunos sąlygotas žmogus jaučiasi esąs įspaustas į vis siaurėjantį tunelį, ir ką bedarytų, rezultatas vis blogesnis ir blogesnis. Kitaip tariant, neišmanymo kupinas žmogus nemato jokio pasirinkimo ir yra linkęs arba atsisakyti bet kokios veiklos arba desperatiškai griebtis bet kokios, išskyrus protingą veiklą.

Bhagavad-gytos 18.14 posmas taip pat patvirtina, kad karma nėra vienintelis faktorius, priverčiantis gyvąją būtybę pasielgti vienaip ar kitaip.

adhiñöhänaà tathä kartä

karaëaà ca påthag-vidham

vividhäç ca påthak ceñöä

daivaà caivätra païcamam

„Veiksmo vieta (kūnas), atlikėjas, įvairios juslės, įvairių rūšių pastangos ir galiausiai Aukščiausioji siela yra penki veiksmo faktoriai.“

Atlikėjas (siela) ir Dievas (Aukščiausioji Siela) yra transcendentinės prigimties. Dievas, kuris visuomet laisvas nuo karmos ir gunų poveikio, padeda gyvai būtybei atlikti veiklą, kurios ji taip trokšta, šiuos du faktorius padarydamas aukščiau už karmą. Gyvoji būtybė atiduodama savo valią materialios gamtos gunoms, pati atsisako Dievo pagalbos, ir pati pasirenka priklausomybę nuo karmos, tai yra kitų trijų faktorių.

Materiali gamta visiškai determinuota, t.y. apibrėžta, joje veikia griežti dėsniai ir todėl kiekvienos dalelės judėjimas griežtai apibrėžtas. Jei gyvoji būtybė pasirenka veikti pagal materijos dėsnius, ji pati pasmerkia save šiam determinizmui. Taip ji tampa visiškai priklausoma nuo materialių dėsnių, ir laisva valia joje pasireiškia labai silpnai arba visiškai nepasireiškia. Tačiau, jei mes pasirenkame veikti pagal dvasinio pasaulio dėsnius, mes automatiškai išsivaduojame nuo materialių dėsnių, kurie riboja. Taip įgyjame laisvę veikti. Taigi, tiek, kiek mes veikiame dvasiniame lygyje, tiek mes esame nevaldomi karmos dėsnio ir esame laisvi.

Karma beveik visuomet pasireiškia per norus, kurie vadinami karmašaya. Kai ateina laikas patirti reakciją, prote kyla noras, sukuriantis atitinkamą situaciją-reakciją. Vedanta sūtra apibrėžia keturias karmos stadijas:

1)      bidža – sėkla, kai troškimai slypi giliai pasąmonėje ir visiškai nepasireiškia. Jie gali pasireikšti tik kitą ar dar po kelių gyvenimų. Žmogus dažnai net nesuvokia, kokie keisti norai slypi jo širdyje. Reikia kad susiklostytų tinkamos aplinkybės, kad tokie norai pradėtų vystytis.

2)      Kūta sthah – dygstantys, kada karminių troškimų sėklos pradeda dygti ir mes nei iš šio nei iš to pajuntame kažkokius norus, polinkius. Šioje stadijoje dar įmanoma su jais kovoti.

3)      Phalonmukha – nokinantys vaisius. Mūsų troškimai duoda savo vaisius įvairių situacijų, subrendusių norų ar įpročių pavidalu. Šioje pakopoje kovoti su troškimais yra labai sunku.

4)      Prarabdha – visiškai pasireiškę. Tuo metu mes patiriame savo norų pasekmes ligų, kančios ar malonumų pavidalu. Paprastai tai reiškia prigimtinius dalykus: mūsų kūno konstituciją, įgimtus polinkius bei ligas.

Kiekvienas individas taip pat susijęs su didesne žmonijos dalimi. Jis yra tautos, rasės, genties, religijos dalis ir todėl dalijasi šių kolektyvų džiaugsmais ar kančiomis. Kai bendruomenė ar tauta nusideda ir nusipelno bausmės – karo, bado, ligų ir epidemijų, nusikalstamumo ar narkotikų pavidalu, kiekvienas bendruomenės narys patiria savo priklausymo tai bendruomenei pasekmes, nors pats asmeniškai gali atrodyti be priekaištų. Tai galima pavadinti kolektyvine nuodėme ir tai taip pat leidžia paaiškinti nelygybę pasaulyje.

Dvasinė praktika leidžia sunaikinti karmos pasekmes įvairiose pakopose priklausomai nuo praktikos intensyvumo bei prigimties. Pavyzdžiui brahma joga – meditacija ir askezės siekiant išsivadavimo sunaikina dygstančius norus ir pasireiškiančius norus, tačiau paties noro jusliškai tenkintis (bidža karma) nesugeba išrauti, nes savo prigimtimi išsivadavimo siekimas – tai taip pat noras mėgautis transcendencija. Tie, kurie praktikuoja brahma jogą, dažnai pasiekia mistinių aukštumų, ir laiko save išsivadavusiais, tačiau Viešpats Brahma ŠBh 10.2.32 sako, kad tokių žmonių intelektas netyras, nes jie taip ir nepradeda garbinti Viešpaties lotosinių pėdų. Iš kitos pusės, tas kuris su tarnystės dvasia nuoširdžiai tarnauja Krišnai ir nuolat kartoja Jo vardą lengvai atsikrato visų karmos pasekmių, ne tik glūdinčių sėklos pavidalu, bet netgi visiškai subrandinusių savo vaisius (prarabdha karma). Šrila Rūpa gosvami savo Namaštakoje tai apibūdina tokiu būdu:

yad-brahma-säkñät-kåti-niñöhayäpi

vinäçam äyäti vinä na bhogaiù

apaiti näma sphuraëena tat te

prärabdha-karmeti virauti vedaù

„O šventas Varde, Vedos teigia, kad meditacija į impersonalų Brahmaną negali išvaduoti nuo karminių atoveiksmių, ir kad už juos reikės kentėti arba džiaugtis. Tačiau, kai tu apsireiški žmogaus sąmonėje, visos reakcijos (netgi prarabdha karma) iš karto išnyksta.“

KLAUSIMAI:

1. Laisva ar priklausoma yra sąlygota siela?
2. Kaip lemties sąvoka siejasi su laisva valia?
3. Panaudodami analogijas papasakokite kokiu būdu gyvoji būtybė pakliuvo į tokias apgailėtinas egzistencijos sąlygas.
4. Kokį vaidmenį materialiam įkalinimui ir išsivadavimui iš materijos atlieka norai?
5. Trumpai  paaiškinkite  karmos  dėsnį  ir jo santykį su gimimų ir mirčių ciklu.
6. Papasakokite apie 3 veiksmo formas.
7. Kokios yra keturios karmos pakopos?

PRIEDAS

Ištrauka iš Śrīlos Bhaktivinodos Thakuros knygos „Śrī Čaitanja Śikşamŗta“

Antras skyrius, antra dalis

PUNYA KARMA – DORYBINGI DARBAI

Žmonių būsimas gyvenimas apibrėžiamas jų dabartinės veiklos. Tie kurie atlieka punya karmą arba dorybingą veiklą visuomenėje, pasiekia rojaus buveines po mirties, o tie, kurie atlieka nuodėmingą veiklą, kenčia pragare. Veikla, kuri veda prie rojinių malonumų, vadinama punya (dorybė), o veikla, kuri veda į pragariškas kančias, vadinama papa (nuodėmė). Taisyklės skirtos sukurti punya ir sunaikinti papa kartu sudaro taisykles, apibrėžiančias gyvenimą po mirties.

Visose punyose arba varnašramos veikloje yra praktikuojančio tikėjimo faktorius, kuris gali būti tamasika, radžasika ir sattvika. Šis tikėjimas gali būti nukreiptas arba į materialaus pasaulio malonumus arba į pasaulio atsižadėjimą. Tie, kurie yra žemesniame lygyje yra linkę į pasaulietinius malonumus. Tie, kurie pažengę truputį labiau jaučia polinkį abiem. Labiausiai pažengę pašvenčia save pasaulio atsižadėjimui. Nors ir yra nurodymų garbinti įvairius devatas, sattvika asmenybė garbina tik Bhagavaną. Kadangi vaišnavai neturi jokio polinkio tenkinti jusles, jie priima tik tuos veiksmus, kurie veda į dvasinį tikslą. Gitoje, Krišna sako, kad išminčius turi priimti tik tuos veiksmus, kurie palankūs atsidavimui ir atmesti tuos, kurie nepalankūs atsidavimui.

Bandant pateikti trumpą punyos ir papos aprašymą bei analizę yra ypatingai sunku juos klasifikuoti metodiškai. Kai kurie išminčiai klasifikuoja papa ir punyapabrėždami kūnišką, protinį, socialinį ar dvasinį aspektus. Kiti klasifikuoja pagal kūnišką, protinį ar žodinį užsiėmimą. Tačiau visi šitie suskirstymai yra toli nuo tobulumo. Čia visa tai bus padalinta į dvi grupes: konstitucinės punyos (susijusios su tikrąja dživos prigimtimi) ir sąlygotos punyos (susijusios su santykiniu kūno stoviu).

Teisingumas, tiesumas, tyrumas, draugystė, garbingumas ir prielankumas yra pirmosios grupės punyos, kadangi jas randame tikrojoje dživos prigimtyje; jos yra amžinieji dživos papuošalai. Sąlygotame būvyje, kai dživa tampa grubesnė iš prigimties, šios natūralios sielos savybės vadinamos punya. Likusios punyosvadinamos sąlygotomis, kadangi jos atsiranda tik sąlygotame sielos būvyje. Išvaduotame būvyje nėra jokio poreikio atlikti šias punyas.

Nuodėmė nėra konstitucinis dživos faktorius, bet greičiau suranda prieglobstį dživos sąlygotame būvyje. Kai kurie veiksmai ar būviai prieštarauja natūralioms dživos savybėms (punyoms): pvz.: neapykanta, melas, žiaurumas, geismas, pavydas ir neteisybė. Visos kitos nuodėmės yra priešingos santykinėms punyoms. Kadangi diskusija apie papa ir punyą bus labai trumpa, konstituciniai ir sąlygoti skyriai nebus išskirti. Papa ir punya paprasčiausiai išvardijami trumpai aptariant. Bet turėdamas šias gaires, skaitytojas galės lengvai viską tinkamai atskirti.

Yra 10 punyos rūšių:

Pagalba kitiems

Tarnystė vyresniems

Dosnumas

Tarnystė svečiams

Švaros ugdymas

Švenčių šventimas

Įžadų laikymasis

Gyvulių globa

Populiacijos didinimas

Tinkamas elgesys

Pagalba jos reikalingiems

Pagalba kitiems yra dviejų rūšių: palengvinti kitų kančias ir padėti kitiems progresuoti. Reikia padėti kitiems kiek įmanoma, neskirstant į giminaičius ir ne. Ta pati kančia, kurią patiriame mes, aplanko ir kitus. Kai žmonės patiria sunkumus, jie galvoja, kad kiti turi jiems pagelbėti. Tokiu būdu žmonės turi bandyti palengvinti kitų kančias, tarsi tai būtų jų pačių kančia. Jie turi stengtis palengvinti kančias atstumdami savanaudiškus motyvu, kurie gali trukdyti teikti pagalbą. Jie turi stengtis pašalinti kitų žmonių kūniškus, protinius, socialinius ir dvasinius sunkumus.

Kūniškos kančios pavyzdžiai yra ligos ir alkis. Proto kančios pavyzdžiai yra nerimas, pavydas, sielvartas ir baimė. Socialinės kančios pavyzdžiai yra nesugebėjimas išlaikyti šeimą, nesugebėjimas suteikti išsilavinimą vaikams, nesugebėjimas juos ištekinti ir resursų kremavimui trūkumas. Dvasinės kančios pavyzdžiai yra tikėjimo trūkumas, ateizmas, polinkis nuodėmingiems veiksmams.

Lygiai taip pat, kaip turite stengtis išvaduoti žmogų iš kančios, taip pat turite bandyti juos pakelti. Jūs turite padėti žmonėms progresuoti fiziškai, protiškai, socialiai ir dvasiškai, siūlydami piniginę, fizinę ir žodinę pagalbą, taip pat panaudodami to žmogaus artimuosius.

Tarnystė vyresniems

Yra trijų rūšių tarnystė vyresniems: tarnystė ir apsauga tėvams, mokytojams ir kitiems vyresniesiems arba senesniems. Reikia sekti tėvų nurodymais ir kiek įmanoma jiems tarnauti. Reikia tarnauti tiems, kurie saugojo jį kai šis buvo bejėgiu vaiku (tėvams), ir taip pat reikia tarnauti tiems, kurie suteikė žinias (mokytojams), ypatingai tiems, kurie davė dvasines žinias ir mantrą. Vyresniais laikomi tie, kurie turi didesnį kūną, vyresnį amžių ar gilesnes žinias. Reikia gerbti juos ir tarnauti jiems visiems. Negalima sekti vyresniojo neteisingais nurodymais, tačiau negalima taip pat ir rodyti savo priešiškumo jam, panaudojant nepagarbius arba aštrius žodžius. Reikia sustabdyti jo neteisingą elgesį ar nurodymus naudojant malonius žodžius, nuolankumą ir džentelmeniškus argumentus tinkamu laiku.

Dosnumas

Dosnumas (dana) reiškia duoti pinigus ar daiktus tinkamiems asmenims. Duoti nevertam žmogui yra bevertės išlaidos ir laikoma nuodėme. Yra dvylika dosnumo pasireiškimų: duoti vandenį kasant šulinius, sodinti medžius, kurie teikia pavėsį ir orą, aprūpinti šviesa, dalinti vaistus, suteikti išsilavinimą, duoti maistą, tiesti kelius, įrengti maudynių vietas prie upių ir ežerų, statyti namus, dovanoti daiktus, duoti pirmąją maisto porciją, ištekinti dukrą.

Vandenį reikia duoti tiems, kurie trokšta. Jei ištroškęs žmogus ateina į jūsų namus, jūs įpareigotas pasiūlyti jam geriamo vandens. Tokiu būdu kasti šulinius ir geriamo vandens telkinius tinkamoje vietoje yra punyos veiksmas, naudingas kitiems. Kur tik reikalingas vanduo, pavyzdžiui tirthose (šventose vietose), kur nėra upių ir vandens telkinių, reikia kasti šulinius.

Didžiuliai medžiai, teikiantys pavėsį, tokia kaip avastha (banjanas) turi būti sodinami šalikelėse arba prie upių ar kitose poilsio vietose. Tulasi ir kiti šventi medžiai turi būti sodinami namuose ir švariose vietose. Šie medžiai padeda kūno ir dvasios sveikatai. Apšvietimas turi būti įrengtas maudymosi vietose, pakelėse ir siauruose praėjimuose, kad padėti keliaujantiems naktį, kai nėra mėnesienos. Teikdamas nemokamai šviesą, žmogus užsidirba didžiulį punyos kiekį. Uždegti šviesas Kartikos mėnesį yra skirta grožiui, bet nepadeda keliaujantiems naktį, nes yra per aukštai, kad apšviestų kelią.

Suteikdamas medicininę pagalbą, žmogus gali keliauti po namus ir dalinti vaistus, arba gali įrengti ligoninę, kur žmonės ateitų ir gautų nemokamų vaistų. Šią punyąreikia atlikti nuoširdžiai. Moksleiviai gali gauti išsilavinimą iš įvairių asmeninių fondų. Mokyti vaikus yra labai svarbi tarnystė. Maisto platinimas gali būti atliekamas namuose arba tam skirtose viešose vietose. Keliai turi būti tiesiami į vietas, kurios sunkiai prieinamos arba nepasiekiamos. Naudoti akmenis ar plytas namų statyboje suteikia papildomus privalumus. Maudymosi vietos turi būti įrengiamos prie upių krantų arba prie kitų vandens telkinių, prieinamų visiems žmonėms. Statyti poilsio vietas, prieglaudas, šventyklas ar sodus prie maudymosi vietų suteikia papildomą naudą.

Statyti namus neturintiems lėšų ar benamiams žmonėms yra punya karma. Suteikti daiktinę pagalbą reikia su išmanymu ir nusipelniusiems žmonėms. Prieš valgydamas namuose, šeimininkas turėtų pasiūlyti pirmąją porciją kitam žmogui. Tėvai turi ištekinti savo dukrą už tinkamo vyro, priklausančio tai pačiai varnai, duodami jai papuošalų.

Tarnystė svečiams

Reikia rodyti svetingumą savo svečiams ir visai visuomenei. Šeimos žmogus turi rūpestingai patarnauti svečiams, kai šie atvyksta. Šventraščiai nurodo, kad pagaminęs maistą žmogus turi prieiti prie durų ir tris kartus pašaukti tuos, kurie nieko nevalgė. Jei toks žmogus pasirodo, reikia pamaitinti jį pirma, ir tik tuomet valgyti su visa likusia šeima.Egzistuoja taisyklė, kad reikia kviesti alkanus valanda po vidurdienio, tačiau šiais laikais sunku sulaukti tokio meto be maisto. Todėl, kai tik maistas yra paruoštas, šeimos žmogus turi pakviesti alkanus. Tai nereiškia maitinti profesionalius elgetas. Toks vaišingumas yra būtina veikla, kai žmogus gyvena visuomenėje.

Švara

Tyrumas reiškia 1. asmeninę švarą, 2. kelių, ghatų (maudymosi vietų), parduotuvių, karvidžių, šventyklų ir namų švarą, 3. miškų valymą; 4. keliones į piligrimystės vietas. Asmeninė švara yra vidinė ir išorinė. Vidinė švara arba proto tyrumas pasiekiamas atliekant veiklą be nuodėmės arba punyas.  Valgant ir geriant ribotą maisto kiekį, kuris yra be nuodėmės, lengva suvirškinti ir suteikia vidinį tyrumą. Valgant ir geriant maistą, kurį lietė alkoholikai arba kiti nuodėmingi žmonės, protas tampa užterštas.

Tarp metodų, atnešančių protui tyrumą, pagrindinis yra Višnu atsiminimas. Norint apvalyti nuodėmingą protą yra rekomenduojama prayaščita arba atgaila. Tačiau, po atgailos tik nuodėmingos reakcijos apleidžia žmogų. Priežastis yra nuodėmingi troškimai. Jei žmogus atlieka atgailą su nuoširdžiu apgailestavimu, nuodėmingas troškimas bus pašalintas, tačiau visų nuodėmių sėkla – priešiškumas  Viešpačiui – gali būti pašalintas tik atsimenant Viešpatį. Informacijos apie įvairius atgailos aspektus reikia ieškoti kitose knygose. Protas taip pat apvalomas maudantis šventose upėse kaip Ganga, ir regint Viešpaties Dievybę.

Išorinė švara reiškia švaros palaikymą kūne, drabužiuose ir gyvenamojoje vietoje. Ši išorinė švara palaikoma maudantis šviežiame vandenyje, dėvint švarius drabužius ir valgant sattviška maistą. Jei kūnas paliečia užterštus objektus, reikia nuplauti šią kūno dalį.

Žmonės turi ne tik valyti savo namus, ghatas, kelius, karvides, šventyklas ir kiemus, tačiau taip pat viešus kelius, ghatas, parduotuves ir šventyklas mieste. Jei miestas yra didelis, gyventojai turi kartu surinkti lėšas palaikyti švarą. Šie veiksmai sukuria punyą. Piliečiai turi prižiūrėti savo sodus ir prisidėti prie viešų miškų švaros aukščiau minėtais metodais.

Keliaudamas į piligrimystės vietas žmogus užsidirba milžinišką tyrumą. Nors bendravimas su šventomis asmenybėmis yra galutinis piligrimystės tikslas, jau nuo paties piligrimystės veiksmo nuodėmingi troškimai labai sumažėja ir todėl galiausiai žmonės jaučiasi apsivalę.

Festivaliai

Festivaliai yra trijų tipų: kurie skirti Dievybių garbinimui, kurie skirti šeimos reikalams, ir viešoms linksmybėms. Dievybių festivaliai yra dažnai švenčiami ir be jokios abejonės suteikia punyą, kai jie patraukia didžiulius žmonių susibūrimus, šventes, muziką, reginius, maisto dalinimą skurstantiems ir dovanų dalinimą išmanantiems. Jei žmogus pajėgus surengti tokius festivalius, tačiau vengia tai daryti, jis yra įžeidėjas. Ypatingai, kai tokie festivaliai persmelkti atsidavimu Viešpačiui, negalima jų vengti.

Yra daugybė progų šeimoje rengti šventes: gimtadieniai, grūdų dalinimas, vestuvės, šraddha ceremonijos ir aukų atnašavimai. Kiekvienas įpareigotas švęsti šias šventes pagal savo galimybes. Taip pat reikėtų paremti šventes, į kurias žmonės susirenka pasidžiaugti. Egzistuoja daugybė tokių socialinių festivalių, kaip seserys garbina savo brolius, žentų garbinimas, arandhanotsava, navannotsava, pisthakotsava ir sitalotsava.

Įžadai

Vratos arba įžadai yra trijų tipų: kūno, socialiniai ir dvasiniai. Maudymasis ankstyvą rytą, parikrama, lenkimasis, kai tai susiję su kūno pratimais yra kūno įžadai Kai vieno kūno elemento veikla sutrinka, žmogus suserga. Kad išvengti to, egzistuoja įvairiausi įžadai, kaip badavimas per mėnulio pilnatį ar jaunatį arba pirmadieniais. Badaudamas ir susilaikydamas nuo įprastos veiklos tam tikromis dienomis ir valdydamas jusles žmogus kreipiamas susitelkti į Viešpatį. Kai yra būtina badauti tokiu būdu, žmogus gauna punyą, sekdamas nustatytomis procedūromis.

Samskaros – papročiai gali būti laikomi socialiniais įžadais. Pagal varną, šie papročiai atliekami su įvairiomis modifikacijomis. Kiti papročiai yra skiriami visiems žmonėms. Vestuviniai papročiai, kuriuose vienas vyras veda tos pačios varnosmerginą yra skirti visoms varnoms. Įžadas turėti tik vieną žmoną yra labai svarbus, nes visos vedybos vyksta paprasčiausiai dėl geismo. Ši tendencija pasireiškia žemos prigimties žmonėse. Ypatingais atvejais, kai nėra palikuonių, antra žmona yra leidžiama.

Mėnesiniai įžadai, minimi Mahabharatoje ir kitokie panašūs įžadai, tokie kaip badavimas per 24 Ekadašius ir badavimas šešių Višnu tattvos apsireiškimo dienomis (džajanti), tokiomis kaip Džanmaštami, yra dvasiniai įžadai. Vienintelis šių vratų tikslas yra dvasinė pažanga. Tai bus aptarta kartu su bhakti dalykais. „Hari bhakti vilasa“ aprašo šias vratas detaliai.

Gyvulių globa

Žmonės turi siekti gyvulių tobulėjimo. Be gyvulių pagalbos, žmogaus gyvenimas negalėtų tinkamai vykti. Reikia dėti pastangas, kad pagerinti gyvulių formą, jėgą ir prigimtį. Tai gali būti pasiekta selektyviai juos kergiant. Ypatingai tai galioja karvėms. Jų pagalba vystosi žemdirbystė ir transportas. Todėl stiprūs ir gerai išsivystę buliai turi būti parinkti kergimui; dėl šios priežasties per šraddhosceremoniją jauniems buliams leidžiama palakstyti. Laisvai lakstydami, jie tampa stiprūs ir dideli. Jie pajėgūs pradėti gerus palikuonis. Atlikdamos tokią tarnystę šeimai, karvės turi būti globojamos ir prižiūrimos tinkamu maistu ir gyvenimo sąlygomis. Karvių globa ir veisimas yra labai gerai žinomas Indijoje ir yra labai dorybinga veikla.

Populiacijos didinimas

Kalbant apie populiacijos didinimą, tai yra dorybinga veikla tokiomis sąlygomis: kai palikuonys atsiranda ir teisėtos santuokos, kai jie auginami ir globojami atsakingai, kai palikuonys išleidžiami į stabilų šeimyninį gyvenimą ir kai jiems suteikiamas dvasinis išsilavinimas. Vedęs tinkamą asmenybę, tinkamame amžiuje žmogus turėtų su dideliu prielankumu išlaikyti šeimą, sekdamas taisyklėmis, kad išsaugotų tinkamą sveikatą ir protą. Likimo valia gimsta vaikai; tėvai turi auginti juos rūpestingai, suteikdami auklėjimą ir išsilavinimą. Kai vaikai subręsta, jie mokomi užsidirbti pragyvenimui, o kai sulaukia tinkamo amžiaus, apvesdinami ir imasi šeimyninio gyvenimo. Pagal amžių vaikai turi būti mokomi apie kūno palaikymo ir švaros taisykles, moralę ir dvasines tiesas. Pats svarbiausias mokymas yra apie materialaus gyvenimo atsižadėjimą.

Elgesys

Tokios yra teisingo elgesio sudedamosios dalys: atlaidumas, dėkingumas, teisingumas, sąžiningumas, nevogimas, atsisakymas imti iš kitų, gailestingumas, atsižadėjimas, pagarba šventraščiams, kelionė į šventas vietas, tinkamų sprendimų priėmimas, mandagumas, Viešpaties garbinimas ir tvirtas nusiteikimas darbui pagal savo sugebėjimus. Atsisakymas noro bausti žmogų už atliktą įžeidimą yra vadinamas pakantumu arba tolerancija. Nėra blogai bausti įžeidėjus, tačiau atleisti jiems yra netgi aukštesnis principas. Prahlada ir Haridasa Thakura atleido savo priešams yra visų garbinami kaip didžiausi pavyzdžiai.

Pripažinti pagalbą, kurią suteikė kitas žmogus, vadinama dėkingumu. Arijų civilizacija turi tokį dėkingumą, kad vaikai tarnauja savo tėvams tol, kol šie gyvi, o kai tėvai numiršta, jie praeina griežtų apribojimų laikotarpius (ašauča), atsisakydami miego ir valgio, ir jie atlieka šraddhos ceremonijas, dalindami maistą kitiems. Norėdami parodyti savo dėkingumą tėvams, jie kasmet siūlo šraddha ir tarpana. Rodyti dėkingumą visiems žmonėms taip pat yra punya karma.

Kalbėti tai, ką jūs laikote tiesa yra vadinama teisumu. Teisūs žmonės yra gerbiami visame pasaulyje. Turėti tiesią, nuoširdžią prigimtį yra vadinama sąžiningumu. Kuo sąžiningiau žmonės nugyvena savo gyvenimą, tuo doresni jie yra. Nelegaliai pasiimti kitų nuosavybę vadinama vagyste. Žmogus neturi teisės į objektus, kurių neužsidirbo savo darbu ar negavo kaip dovaną. Luoši ir akli turi teisę prašyti išmaldos, tačiau kiti turi gauti gėrybes per garbingą darbą.

Prašyti išmaldos, neturint tam teisės vadinama parigraha. To reikia vengti. Reikia rodyti gailestį visoms gyvoms būtybėms. Gailestis, rodomas iš pareigos yra vadinamas vaidha daya. Gailestis, kuris parodomas spontaniškai (dėl ragos – prieraišumo) bus aptartas kitur. Idėja, kad gailestį reikia rodyti žmonėms o ne gyvuliams yra neteisinga. Reikia stengtis palengvinti bet kurios gyvos būtybės kančias.

Prisirišimas prie materialių objektų sumažėja kontroliuojant protą (sama), kontroliuojant jusles (dama), per kantrybę ir susilaikymą. Praktika susilaikyti nuo blogų troškimų gundymo vadinama kantrybe. Atsisakymas nuo troškulio materialiems objektams paprastai vadinamas susilaikymu. Atsižadėjimas yra punya, kadangi atsižadėdamas žmogus išsilaisvina nuo nuodėmės. Atsižadėjimas turi būti ugdomas palaipsniui pradinėse pakopose, tačiau ragos kelyje šis atsižadėjimas pasiekiamas labai lengvai. Tai bus aptarta kitur. Praktikuoti atsižadėjimą yra punyos veiksmas. Vėl ir vėl pakęsdamas

Čaturmasjos sunkumus, badaudamas ir nemiegodamas per mėnulio jaunatį ir pilnatį žmogus pripranta prie atsižadėjimo. Pirmiausia, palaipsniui atsisakydamas troškimo mėgautis miegu ir valgiu, žmogus gali palaipsniui atsisakyti troškimo patirti visus materialius malonumus. Kai žmogus tampa tobulu, imdamas tik tai, kas reikalinga palaikyti gyvybę, jis pasiekia tikrą atsižadėjimą. Pasiekęs atsižadėjimą žmogus yra tinkamas sanjasai.

Visi žmonės turi gerbti šventraščius. Šventraščiai reiškia tie raštai, kurie atskiria gera nuo blogo, dvasią nuo materijos, tiesą nuo iliuzijos. Tie, kurie buvo tinkamai pasiruošę, atskleidė mums tikruosius šventraščius. Nekvalifikuoti žmonės, kurie parašė kūrinius, bandančius nubrėžti gyvenimo tikslą ir sektinas taisykles, davė pasauliui apgaulingus šventraščius, kurie klaidina pasaulį. Tokie ateistiški darbai, kylantys iš klaidingos logikos, nenusipelno pagarbos. Kaip aklas žmogus, vedantis kitą aklą įkrenta į duobę, taip ir tokių klaidingų darbų autoriai nuveda save ir savo pasekėjus klaidingu keliu. Tikri šventraščiai reiškia Vedas ir tuos kūrinius, kurie sutinka su Vedų išvadomis. Studijuoti tokius darbus ir jų mokyti kitus, yra punyosveiksmas. Keliaudamas į piligrimystės vietas žmogus įgyja žinojimą ir apsivalo nuo nuodėmių.

Kiekvienas žmogus turi parodyti savo sugebėjimą tinkamai mąstyti. Asmuo, kuris neapsvarsto tokių klausimų kaip: „Kas yra pasaulis, kas esu aš, kas sukūrė pasaulį, kokia mano pareiga gyvenime, ir ko aš siekiu?“ nėra laikomas žmogiška būtybe. Skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio yra tai, kad žmogus gali mąstyti apie šiuos dalykus, o gyvulys ne. Tokio klausinėjimo rezultatas yra savęs suvokimas.

Mandagumas yra kita punya. Reikia sekti tokiu elgesiu, kurį parodė senovės išminčiai ir sekti jų pamokymais šia tema. Skirtingais amžiais elgesys kartais keičiasi. Pavyzdžiui, gyvulių aukų atnašavimai buvo atliekami Satya, Treta ir Dvapara jugose, tačiau Kali jugoje jie draudžiami. Po to, kai visos ankstesnės elgesio taisyklės buvo gerai apsvarstytos, žmogus turi pasirinkti tinkamo elgesio būdą. Tinkama pagarba turi būti rodoma pagal žmogaus statusą. Tai vadinama maryada. Neparodyti tinkamos pagarbos yra laikoma didele klaida. Reikia rodyti pagarbą visoms žmogiškoms būtybėms, bet daugiau pagarbos reikia rodyti tam, kuris turi aukštesnę padėtį. Pati didžiausia pagarba turi būti rodoma brahmanui ir vaišnavui. Tokia yra eilės tvarka: pagarba žmonėms, pagarba tiems, kurie yra civilizuoti, pagarba žmogui, užimančiam aukštą padėtį (pvz. Karaliui), pagarba išsilavinusiems (pvz. Panditui), pagarba žmogui, turinčiam geras savybes, pagarba pagal varną (ypatingai brahmanui), pagarba pagal ašramą (ypatingai sanjasiui), ir pagarba pagal atsidavimą (bhakti).

Viešpaties garbinimas laikomas punya. Tarp visų taisyklių Viešpaties garbinimas yra pats svarbiausias. Tačiau garbinimo forma gali skirtis pagal individualų sąmonės lygį.

Atlikti gerus veiksmus yra punya, atlikti neautorizuotus veiksmus yra nuodėmė. Yra trys veiklos tipai: karma, akarma ir vikarma. Veiksmai, kurie yra palankūs, vadinami karma; atsisakymas daryti tai, kas turi būti padaryta, vadinama akarma. Uždraustas veiksmas vadinamas vikarma. Punya karmos yra trijų tipų: nitya arba kasdieninės (tokios kaip Viešpaties garbinimas), naimittika arba periodiškos (tokios kaip tarpanos pitoms-protėviams) ir kamya arba paskatintos asmeninio troškimo. Reikia vengti tų, kurias sukelia asmeniniai norai, tačiau kitos dvi rūšys nitya karmair naimittika karma turi būti atliekamos.

Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/