Prašau priimti mano nusilenkimus, brangus Guru Maharadža!p

Dabar išgyvenu labai sunkų išbandymą, todėl savo pasakojimą pradėsiu nuo pradžių.
Likus 32 valandoms iki karo pradžios, žmonės pradėjo gauti keistas SMS žinutes, kad prasideda karas ir jie turi palikti miestą. Tą dieną šventykloje surengėme vakarinį šventų Viešpaties vardų giedojimą. Aš ir mano dvasinis vadovas kreipėmės į [vardas ir pavardė neskelbtini], prašydami nurodymų, ką daryti, tačiau nieko konkretaus atsakymo neišgirdome.
Kitą dieną jau buvo girdėti sprogimai. Visą naktį nemiegojome. Ryte paskambinau savo dvasinei vadovei ir ji pakvietė mane į savo namus, taip pat pasiėmėme dar vieną matadži su vaiku ir apsigyvenome pas ją. Paskui iš pakraščių pas mus atvyko dar 3 šeimos, todėl mūsų buvo 18. Po trijų dienų buvo atjungta elektra, vanduo ir dujos.
Turėjome minimalias maisto ir vandens atsargas, tačiau mums labai pasisekė ir Krišna mus aprūpino gausybe maisto. Buvome tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Buvo atidaryta didelė didmeninė kariuomenės parduotuvė, iš kurios išsivežėme daug produktų. Mums pavyko susisiekti su dar keliais atsidavusiais, kad jie taip pat galėtų apsirūpinti maisto atsargomis. Tiekėme maistą visiems, kam tik galėjome, o po miestą buvo galima kaip nors judėti. Rinkome lietaus vandenį ir sniegą. Pasiskirstėme pareigomis, gaminome prasadą, skaitėme Šrimad Bhagavatam ir giedojome kirtaną. Taip gyvenome dvi savaites, kol mus pradėjo bombarduoti iš lėktuvų.
Netoli mūsų namų stovėjo karinė technika, todėl labai girdėjosi graižtvinių šautuvų [šturmo šautuvų rūšis] ir pan. sprogimai. Pirmą kartą netoliese pataikė sviedinys, bet namas liko sveikas. Buvome labai išsigandę ir pasislėpėme dviejuose mažyčiuose kambarėliuose, kuriuose buvo durys ir siauri, bet aukšti langai. Tai buvo du saugiausi kambariai name. Tą naktį netoliese nukrito maždaug penkios aviacinės bombos. Visi manėme, kad iki ryto neišgyvensime. Paskutinė bomba nukrito taip arti, kad visi stiklai kartu su rėmais, durimis iškrito, liko tik sienos.
Vidury nakties bėgome pas kaimynus slėpti vaikų į nedidelį rūsį, o patys likome savo namuose laukti aušros.
Surinkę viską, kas liko, periodiškai bėgdami į slėptuvę, išlaisvinome automobilius, kad nuvažiuotume pas kitus bhaktus, kurie slėpėsi rūsyje esančiame name.
Aidint bombų sprogimams, vos ne vos išėjome iš namo ir saugiai persikėlėme. Drąsūs bhaktai grįžo į namą pasiimti didelių maisto atsargų ir saugiai sugrįžo.
Buvome labai sukrėsti. Buvo šiurpu ir baisu! Tik kirtanas išgelbėjo mus nuo šios siaubingos baimės būsenos. Dar kelias dienas gyvenome šioje vietoje; kasdien pas mus ateidavo vis daugiau bhaktų. Tada atėjo informacija, kad vienas kontrolės punktas buvo susprogdintas, ir keli bhaktai, tarp jų ir aš, išdrįso vykti į Berdianską,
Ačiū Dievui, mums pavyko. Pasikvietėme likusius bhaktus ir jie ryte išvyko mūsų keliu. Po poros dienų persikėlėme į Zaporožę ir pakeliui patekome į patikrinimo posto apšaudymą. Ačiū Dievui, į mus nepataikė ir mums pavyko išvykti.
Zaporožėje mus taip pat priėmė bhaktai. Pernakvojome ir išvykome į Dnieprą. Čia mus taip pat priėmė gailestingi bhaktai.
Su nedidele grupele bhaktų nusprendėme vykti į bendruomenę Danijoje, Kopenhagoje. Ten mūsų laukia, o rytoj, kovo 21 d., traukiniu turime vykti į Lenkiją, o tada į Daniją.
Stengiausi priimti situaciją tokią, kokia ji yra, nesiveldamas į politiką. Stengiausi visą laiką galvoti apie Krišną, ypač kai buvo labai baisu, bet tai buvo labai sunku.
Mano protas išsijungė, net per smarkų bombardavimą fiziškai giedojau, bet mintyse net negalėjau įsivaizduoti Krišnos, viskas buvo neaišku, akimirką viskas buvo neryšku.

Tik baimė. Šią baimę priėmiau kaip karmą už visas gyvąsias būtybes, kurias nužudžiau. Galimybę apsivalyti ir melstis, nuoširdžiai melstis, nusimetus visas kaukes.
Prieš pat karo pradžią sapnavau Šrilą Prabhupadą. Daug bhaktų stovėjo pusiau tamsiame kambaryje priešais Šrilos Prabhupados murti, kai staiga pamačiau, kaip iš jo burnos veržiasi garai, jis atsikvėpė, atsistojo ir nuėjo į minią, visi žmonės puolė paskui jį. Prasidėjo stumdymasis. Prabhupada labai liūdnu ir susirūpinusiu žvilgsniu atsisuko, žiūrėdamas į tolį.
Maniau, kad tai gyvenimo pabaiga, kad paliksime kūną ir Šrila Prabhupada ateis mūsų pasiimti. Tačiau po to, kai nuo sprogimų negavome nė vieno įbrėžimo, supratau, kad Krišna, Šrila Prabhupada ir visi bhaktai mus saugo.
Be to, tai, kad gailestingai suteikėte man prieglobstį prie savo lotoso pėdų, sustiprino mano pasitikėjimą, kad Krišna nepalieka savo bhaktų.
Šiandien visi Mariupolio bhaktai yra gyvi, nors ne visiems pavyko ištrūkti iš miesto. Viskas, kas materialu, akimirksniu atkrito, tik sielvartas dėl motinos, sesers ir sūnėnų mane vargina. Nežinau, kas su jais vyksta, tai kelia dideles kančias.
Kasdien meldžiuosi, kad jie būtų saugūs, sotūs ir sveiki.
Mano mylimi bhaktai labai rūpinasi vieni kitais. Visur mus priima ir mumis rūpinasi, taip pat nepamirštame patarnauti svetingiems svečiams. Turime daug relizacijų, o ryškiausia iš jų – pagaliau supratome, koks yra materialus pasaulis ir ką darytume, jei ne Šrila Prabhupada.
Daug visko nereikalingo atkrito, kvaili troškimai, siekiai, visa tai prarado savo saldžią prasmę. Tikėjimas sustiprėjo, Krišna praliejo mums ypatingą malonę ir viską atėmė, palikdamas savo Šventuosius vardus, kurie yra viskas.
Priešingai, giedodamas jaučiau saldumą ir intensyvų džiaugsmą, viską atiduodamas į Krišnos rankas, net ir priverstinai. Esu dėkingas už šią patirtį, nors ji buvo labai skausminga.
Tačiau ketinu ir toliau su dar didesniu entuziazmu tarnauti Krišnai ir visiems Jo tarnams.

Labai dėkoju, Jūsų malonės dėka įgijau daug vertingų dalykų. Šiame kare gimiau kaip tarno tarnas, šis svarbiausias mano gyvenimo įvykis nustelbė visas negandas.

Tekstas verstas iš: https://www.iskconconnection.org/en/civicrm/mailing/view?reset=1&id=2228