KŪRIMAS PALAIKYMAS IR NAIKINIMAS
Krišnos ekspansijos:
Krišna – Aukščiausias Dievo Asmuo. Jis mėgaujasi Savo transcendentiniais žaidimais Goloka Vrindavanoje ir neturi nieko bendro su materialia gamta. Visi Dievo pavidalai išeina iš Jo ir tokiu būdu nuo Jo nesiskiria. Kaip skleidžiasi Krišnos ekspansijos pavaizduota šioje schemoje:
Krišna > Balarama > Adi čatur vjuha (Sankaršana) > čatur vjuha (Sankaršana) > Maha Višnu > Garbhodakašayi Višnu > Kširodakašayi Višnu > Ananta Šeša.
Krišna skleidžia savo Nārājanos ekspansijas, kurios palaiko dvasinio pasaulio planetas. Nārājana skleidžia save į tris Višnu, kurie sukuria, palaiko ir sunaikina visas materialias visatas. Šie trys Višnu vadinami puruša avataromis. Višnu būdamas materialaus pasaulio Viešpačiu (puruša) ir globėju, nors ir persmelkia visą kas egzistuoja, tiesioginio sąlyčio su materija taip pat neturi. Jis sukuria materialią gamtą savo žvilgsniu.
Materialus pasaulis turi tris stadijas: kūrimas, palaikymas ir naikinimas. Viešpats Višnu prižiūri visas šias tris stadijas, galų gale visos visatos išeina iš Jo ir į Jį sugrįžta. Tačiau, kad supaprastintų Savo darbą, Višnu jį padalina trims asmenybėms: Brahmā atsako už antrinį kūrimą, Višnu pasilieka sau prižiūrėjimą ir palaikymą, o Šiva atsakingas už sunaikinimą. Kadangi šios trys asmenybės atlieka Viešpaties funkcijas sukuriant (aistra-radžas), palaikant (dorybė, egzistencija – sattva) ir sunaikinant (neišmanymas, tamsa – tamas), jos vadinamos guna avataromis – arba tris materialios gamtos gunas prižiūrinčiomis formomis.
Kūrimas
Kūrimas yra dviejų rūšių: sarga – pirminis ir visarga – antrinis.
Pirminio kūrimo procesas:
Iš Viešpaties vidinės energijos Rāmā išeina mahat tattva – užterštos sąmonės debesis. Jis atsiranda Viešpačiui panorėjus (sa aiksata bahu ‘syam). Šią mahat tattvą Viešpats žvilgsniu apvaisina gyvomis būtybėmis dživomis. Durga – materiali gamta, kuri yra deivės Rāmā iškreiptas atspindys yra įsčios, kurios apvaisinamos gyvomis būtybėmis, ir kurios tampa visų materialių formų šaltiniu, o Višnu žvilgsnis į materialią gamtą įgyja Šambhu (Šivos) pavidalą, kuris yra vyriškasis veiksnys, apvaisinantis įsčias gyvomis būtybėmis.
Mahat tattva, išjudinta laiko faktoriaus (Krišna), sukūrė tris gunas, kurių sąveika sukuria visa kas juda ir kas nejuda šiame pasaulyje. Šios gunos atsirado viena po kitos: sattva, radžas ir tamas – dorybė, aistra ir neišmanymas. Šios gunos įkūnija tris Viešpaties materialios energijos galias:
1) dravya šakti – materiali elementų bazė,
2) kriya šakti – veikiančioji galia arba judėjimo galia,
3) jñāna šakti – suvokimo ir pažinimo galia.
Jų pagalba viskas yra kuriama, palaikoma ir naikinama.
Mahat tatvoje bėgant laikui pasireiškė netikras Ego – ahankara, kurį įkūnija Viešpats Šiva. Netikras Ego reiškia savęs tapatinimą su žemesniąja energija. Šis Ego pasireiškia per tris gunas. Ego aistroje vadinamas taidžasa, dorybėje – vaikarika ir neišmanyme – bhūta. Iš šių trijų gunų veikiamo ego kilo skirtingi dalykai. Netikras ego yra proto, juslių ir juslių objektų priežastis. Protas yra vidinė juslė, o dešimt juslių yra išorinės.
Iš ego dorybės gunoje susikūrė protas bei pusdieviai valdantys kryptis, orą, Saulę, lietų, ugnį, etc.
Kalbos dievybė yra Agni. Arterijų ir skrandžio dievybės yra upės ir vandenynas, proto dievybė – mėnulis, Vayu kontroliuoja taip pat uoslę, nes kvapus perneša oras. Upių dievybės vadovauja nervų veiklai, o vandenynas vadovauja skrandžiui ir žarnynui. Jamaradža taip pat prižiūri išeinamąją angą ir genitalijas, nes sėklos netekimas veda į siaubingą mirtį, o mirčiai vadovauja Jamaradžas.
Iš ego aistros gunoje buvo sukurtas intelektas ir dešimt juslių: penkios informaciją priimančios juslės ir penkios veikiančios.
Penkios suvokiančios juslės:
Ausys – klausos organas, kontroliuojanti dievybė – pasaulio krypčių valdovai – Dik pala,
Oda – lietimo juslė, kontroliuojanti dievybė – oro dievas – Vaju, medžiai. Lietimosi pojūtis yra dviejų rūšių – lietimasis ir niežulys. Plaukų ant kūno dievybė yra Ošadhya. Jis taip pat kontroliuoja niežulio pojūtį. Plaukus ant kūno taip pat kontroliuoja medžių dievybės.
Akys – regėjimo juslė, kontroliuojanti dievybė – Saulės Dievas,
Liežuvis – skonio juslė, kontroliuojanti dievybė – vandens dievas Varuna,
Nosis – kvapo juslė, kontroliuojanti dievybė- Ašvinai.
Tarkime, garsui girdėti dauguma gyvių turi ausis. Pas kitus gyvius šis organas neišvystytas. Gyvatė girdi akimis. Prisilietimui suvokti dauguma gyvių turi odą. Visas kūno paviršius yra juntamas išskyrus kelias vietas: nagus, plaukus, etc. Tačiau galima suprasti, kad pojūčio galia įvairiose kūno dalyse priklauso nuo gyvybės esančios ten. Protas, gyvybės oras (prana) ir kalba yra susiję su žeme, vandeniu ir ugnimi.
Garuda Purana 1.115.21 kalba apie tai, kaip juslės sąlygoja gyvą būtybę:
Elnias, dramblys, plaštakė, bitė ir žuvis pražūva dėl savo prisirišimo prie penkių juslių organų.
Elnias (ausis) – klausosi saldžios muzikos ir medžiotojas jį pagauna; dramblys (lietimas) pagaunamas pasinaudojus dramblio patele; naktinis drugys (akis) susižavi liepsnos spalva ir sudega liepsnose, bitė (kvapas) susivilioja medaus kvapu, sklindančiu iš lotoso žiedo ir uždaroma jame; žuvis (skonis) užkimba ant jauko ir pražūva. Netgi vienas iš šių penkių organų yra destruktyvus. Kaipgi įmanoma žmogui, kuris naudoja visas penkias jusles, pabėgti nuo sunaikinimo?
Veikiančios juslės taip pat yra penkios:
Rankos – kontroliuojanti dievybė Agni,
Kojos – kontroliuojanti dievybė Viešpats Višnu,
Balsas – kontroliuojanti dievybė Indra – dangaus valdovas
Išeinamoji anga – kontroliuojanti dievybė Mitra,
Genitalijos – kontroliuojanti dievybė Brahma (Pradžiapatis).
Balsas yra juslė, kuri sukuria kalbą. Balsas yra aštuoniose vietose: krūtinėje, gerklėje, galvoje, liežuvyje, dantyse, nosyje, lūpose ir gomuryje. Kadangi kai kuriems gyviams šios vietos nepakankamai išvystytos, jie neturi kalbos dovanos. Kita juslių rūšis yra juslės, kurios sukuria įvairius objektus ir atlieka kažkokią veiklą kaip gaminiai ar menas. Daugybei gyvių ši juslė yra rankose ir pirštuose, drambliams ji yra straublyje. Kita grupė yra juslės, kurios perneša iš vienos vietos į kitą arba judėjimo juslė. Žmonėms ir daugybei kitų gyvių ši juslė yra kojose, gyvatėms ji yra krūtinėje, o paukščiams sparnuose. Kita rūšis yra juslė, kuri pašalina nešvarumus iš organizmo. Tai yra išeinamoji anga žmogui. Ir paskutinioji rūšis, tai juslė, kuri suteikia stiprų malonumą. Ši juslė yra genitalijose. Tokiu būdu šiuos 14 elementų (protas, intelektas, netikras ego, prana ir 10 materialių elementų) yra valdomi pusdievių. Brahma, Šiva ir Višnu valdo vidines jusles: intelektą, Ego ir protą. Tokiu būdu gyvoji būtybė gali priimti sprendimus, mąstyti ir suvokti save. Dik-palos, Marutai, Sūrya, Varuna ir Ašvini Kumarai valdo ausis, odą, akis, liežuvį, nosį atitinkamai. Tokiu būdu gyvoji būtybė gali jausti garsą, prisilietimą etc. Agni, Indra, Upendra, Yama ir Pradžapati valdo balsą, rankas, kojas, išeinamąją angą ir genitalijas atitinkamai. Tokiu būdu gyvosios būtybės gali kalbėti, paimti daiktus, judėti etc.
Iš ego neišmanymo gunoje kilo juslių objektai.
Pirma iš netikro ego atsirado grubūs elementai (bhūtos), o po to jie transformavosi į atitinkamus subtilius elementus arba juslių objektus, vadinamus tanmatra. Iš ego neišmanymo gunoje kilo
Akaša (eteris) – pirmasis iš materialių elementų, su savo savybe šabda (garsu). iš jo kilo
Vayu (oras) su savo savybėmis: garsas ir sparša (prisilietimu). Iš jo atsirado
Analah (agni arba ugnis) su savo savybėmis: garsas, prisilietimas ir rūpa (forma). Iš ugnies atsirado
Apah (vanduo) su savo savybėmis: garsas, prisilietimas, forma ir rasa (skonis). Iš vandens atsirado
Bhūmi (žemė), su savo savybėmis: garsas, prisilietimas, forma, skonis, gandha (kvapas).
Tokiu būdu pirma Maha Višnu sukūrė 16 kūrimo principų:
5 materialūs elementai – panča bhūta: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, 5 veikiančios juslės: rankos, kojos, genitalijos, balsas, išeinamoji anga 5 informacija kaupiančios juslės: akys, nosis, ausys, liežuvis, oda Bei šeštoji juslė – protas.
Kartu su prakriti, mahat-tattva ir ahankara, 11 juslių ir 5 juslių objektai, bei 5 grubūs elementai sudaro 24 materialaus pasaulio ingredientus.
Gyvosios būtybės materialiame pasaulyje yra visiškai priklausomos nuo visuminės materialios energijos – kai ji juda visos gyvos būtybės juda, kai ji nustoja stengtis, visos gyvos būtybės sustabdo savo juslių veiklą (ŠBh. 2.10.16). Gyvos būtybės negali aplenkti Viešpaties. Prieš tai, kai gyvoji būtybė užsinori ko nors, turi užsinorėti Viešpats. Tada, kai Viešpats regi, gali regėti ir visos būtybės. Kai Viešpats uosto, gyvosios būtybės taip pat gali uostyti. Todėl Viešpats vadinamas hrišikeša – juslių valdovu. Viešpaties keturlypės ekspansijos vadovauja visoms materialaus pasaulio dievybėms. Viešpats Vasudeva vadovauja tyrai sąmonei. Viešpats Sankaršana yra Viešpaties Šivos, kuris vadovauja netikram Ego, dievybė. Viešpats Pradyumna yra Viešpaties Brahmos, kuris vadovauja materialiam intelektui, dievybė. Viešpats Aniruddha yra Mėnulio dievo Somos, kuris vadovauja materialiam protui, dievybė.
Tai vadinamas pirminis kūrimas – sarga. Po to galėjo apsireikšti pati visata ir tik tada kai visi šie elementai buvo suvesti į krūvą, galėjo atsirasti formos.
Antrinis kūrimas visatoje (visarga):
Pirmiausia Viešpats įėjo į kiekvieną visatą kaip Hiranyagarbha – auksinis Viešpats. Jis yra visatos pavidalas, o įvairios Jo kūno dalys simbolizuoja įvairias planetines sistemas. Taip prasidėjo antrinis kūrimo procesas – visarga.
Iš Garbhodakašayi Višnu (Hiranyagarbhos) bambos išaugo lotosas, kurio stiebe išsidėsčiusios visos 14 planetinių sistemų. Lotoso vainikas – simbolizuoja Viešpaties Brahmos buveinę. Viešpatas Brahma gimė šiame lotoso žiede be tėvo ir motinos, tiesiai iš Višnu, todėl jis vadinamas Svayambhu – gimęs pats iš savęs. Šis lotoso žiedas yra visų gyvų būtybių jungtis su Aukščiausiuoju. Tai tarsi virkštelė, kuri jungia tik gimusį kūdikį su motina. Tokiu būdu palaikoma ir maitinama visa mūsų egzistencija.
Viešpats Brahma, pirmoji gyva būtybė visatoje pradėjo kurti, sujungdamas sielas su tam tikromis materialiomis formomis. Jis kūrė protu, bei fiziškai. Jis kūrė gyvųjų būtybių kūnus, kurie palaipsniui užpildė visą visatą. Viešpaties Brahmos kūrimas nėra nepriklausomas ir savavališkas. Šrimad Bhagavatam aprašo, kad Brahma kūrė atsimindamas ir kartodamas žodžius, simbolizuojančius kiekvieną daiktą. Kitaip tariant, jis kūrė, kartodamas mantras.
Pirmiausia Brahma sukūrė neišmanymo elementus (ŠBh. 3.20.18):
1) Moha – saviapgaulę;
2) Andha Tamisra – mirties baimę
3) Tamisra – nusivylimas iš pykčio
4) Maha Moha – klaidingos nuosavybės jausmas
5) Tamas – užmarštis apie savąją prigimtį.
Taip Brahma sukūrė materialios egzistencijos sąlygas. Po to jis paliko šį neišmanymo kūną ir nauju kūnu pradėjo naują kūrimą. (Brahma paliko kūną, reiškia, jog jis pakeitė savo mentalitetą). Tuomet jis sukūrė keturis Kumarus: Sanaka, Sananda, Sanatana ir Sanat Kumara. Kai šie atsisakė vesti, Brahma supyko ir iš jo pykčio gimė Rūdra – Šiva. Rūdra pradėjo replikuotis ir greita jo ekspansijos jau norėjo suryti visą visatą, bet Brahma liepė Rūdrai užsiimti askezėmis ir laukti visatos amžiaus pabaigos.
Tada Brahma sukūrė dešimt pagrindinių sūnų:
1) Narada – gimė iš Brahmos proto.
2) Vasištha – gimė iš Brahmos kvėpavimo.
3) Daksa – gimė iš Brahmos nykščio.
4) Bhrgu – gimė iš Brahmos prisilietimo.
5) Kratu – gimė iš Brahmos rankos.
6) Pulastya – gimė iš Brahmos ausies.
7) Angira – gimė iš Brahmos burnos.
8) Atri – gimė iš Brahmos akių.
9) Marici – gimė iš Brahmos proto.
10) Pulaha – gimė iš Brahmos bambos.
Religiją Viešpats Brahma sukūrė iš savo krūtinės, o ateizmą iš savo nugaros. Aistrą ir troškimus jis apreiškė iš savo širdies, o pyktį iš antakių, godumą iš lūpų, o kalbos dovaną iš burnos. Vandenyną jis sukūrė iš savo lytinių organų, o nuodėmingą veiklą iš savo išeinamosios angos. Kardama apsireiškė iš jo šešėlio. Brahma turėjo dukrą Vak, ir Brahma užsinorėjo jos. Kai sūnūs meldėsi Aukščiausiajam, kad tėvas atsipeikėtų, Brahma vėl atsisakė savo nuodėmingo kūno ir šis tapo pavojingomis tamsiomis ūkanomis.
Keturios vedos, keturi religijos principai, keturi socialiniai sluoksniai, medicinos mokslas, karo mokslas, muzikos menas ir architektūra, visi išėjo vienas po kito iš Viešpaties Brahmos. Penktoji Veda (puranos) ir istorijos taip pat išėjo paeiliui iš įvairių Viešpaties Brahmos burnų. Aštuonių rūšių aukų atnašavimai, keturi atsiskyrėlio gyvenimo skyriai, keturi sanyasio gyvenimo skyriai, loginės argumentacijos mokslas, teisė ir įstatymai, moralinis kodeksas – visa tai apsireiškė iš jo burnų. Pranava omkara apsireiškė iš jo širdies. Iš jo plaukų atsirado literatūrinės išraiškos menas – ušnik, gajatri – pagrindinis Vedų himnas – iš jo odos, tristup metras – iš mėsos, anustup metras iš venų, o džagati metras – iš kaulų. Eiliavimo menas pankti atsirado iš kaulų čiulpų, o kitas eiliavimo būdas – brihati – iš jo gyvybės oro. Brahmos siela apsireiškė kaip sparša abėcėlė (25 pagrindinės priebalsės), jo kūnas – kaip balsiai, o juslės kaip šnypščiamieji garsai, jėga kaip pusbalsiai, o jo juslinė veikla kaip septynios natos.
Kai Brahma mąstė, kaip padidinti gyvų būtybių skaičių visatoje, iš jo kūno atsirado du pavidalai: Svajambhūva Manu ir jo žmona Šatarūpa. Laikui bėgant jis susilaukė dviejų sūnų: Uttanapados ir Prijavratos ir trijų dukterų: Akūti, Devahūti ir Prasūti. Jis atidavė jas trims išminčiams atitinkamai: Akūti – išminčiui Ruči, Devahūti – Kardamai, o Prasūti – Dakšai. Jie užpildė visą visatą gyvomis būtybėmis.
Kai Viešpats Brahma nusimetė savo kūną nakties pavidalu, rakšasai ir yakšos pasičiupo jį. Naktis yra alkio ir troškulio šaltinis. Užvaldyti alkio bei troškulio demonai puolė Brahmą, ir Brahma išsigandęs paprašė jų pasigailėjimo. Tada jis sukūrė pusdievius ir numetė jiems dieną ir jie pasičiupę dieną pradėjo su ja žaisti.
Tada Brahma iš savo sėdmenų sukūrė kitus demonus, kurie labai mėgsta seksą. Jie su lytiniais troškimais puolė Brahmą, kuris iš pradžių juokėsi iš jų kvailumo, o po to rimtai išsigandęs pradėjo nuo jų bėgti. Viešpaties Višnu patartas Brahma paliko šitą kūną, kuris vėliau tapo vakaro prieblanda ir demonai sutrikę palaikė šią prieblandą moterimi ir pasiėmė ją.
Tada Brahma apreiškė Gandharvas ir Apsaras.
Tada iš savo tingumo Brahma apreiškė vaiduoklius ir dvasias. Vaiduokliai pasisavino Brahmos kūną, kurį šis paliko žiovulio pavidalu (tai taip pat miegas, kuris sukelia seilėjimą. Vaiduokliai mėgsta tokius žmones).
Iš savo neregimo pavidalo bambos Brahma tuomet apreiškė Sandyas ir Pitas. Po jų Brahma sukūrė Siddhas ir Vidyadharas, kuriems suteikė Antardhana pavidalą (pavidalas, kurį galima jausti šalia, bet negalima regėti).
Pamatęs savo atvaizdą vandenyje Brahma susižavėjo savo pavidalu ir iš savo atspindžio sukūrė Kimpurušas ir Kinnaras.
Kartą Brahma atsigulė ir išsitiesė visu ūgiu. Niūrioje nuotaikoje jis paliko savo kūną, kuris tapo gyvatėmis.
Iš savo proto Brahma sukūrė Manu, kurie skatina labdaringa dorybingą veiklą, ir suteikė jiems savo žmogišką pavidalą.
Palaikymas
Naikinimas
KLAUSIMAI:
- Papasakokite apie tris Višnu ekspansijas bei jų charakteristikas.
- Kodėl Viešpatį vadina puruša?
- Papasakokite bendrais bruožais, kaip vyko pasaulio kūrimo procesas. Kokie buvo pirminis ir antrinis kūrimo procesai?
- Kas yra laikas?
- Paminėkite faktus ir skaičius susijusius su Visatos laiku: Brahmos gyvenimas: saulės metai ir Višnu kvėpavimas; Brahmos diena: Saulės metai bei Manu gyvenimai; Pusdievių diena ir naktis; Kiekvienos jugos trukmė
- Kodėl civilizacija degraduoja, o ne progresuoja?
Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/