KONSTITUCINĖ SIELOS PADĖTIS

ŠALTINIAI:

BhG 2.11-30

“Atsidavimo Nektaro” įvadas

GYVOSIOS BŪTYBĖS IŠTAKOS

Gyvųjų būtybių šaltinis yra Viešpats Sankaršana, kuris yra Balaramos ekspansija. Dėl šios priežasties Sankaršana kartais vadinamas Džīva. (CC Adi 5.41 komentaras). CC Adi 5.45 sakoma, kad Sankaršana yra tik džīvų prieglobstis, bet ne jų kūrėjas.

KLAUSIMAS: Ar tatastha šakti jīvos yra amžinai sąlygotos, ar buvo sąlygotos kuriuo nors metu?

ATSAKYMAS: yra du požiūriai,

Pirmas požiūris teigia, kad sąlygotos sielos niekada nebuvo dvasiniame pasaulyje, kadangi iš ten niekas negali pulti, vadinasi, jei mes esame čia, tai niekuomet ten ir nebuvome.

Kitas požiūris teigia, jog mes čia atėjome iš dvasinio pasaulio (puolėme) ir esame šiame pasaulyje jau labai ilgai. Taigi, kuria iš šių idėjų seka pats Prabhupada?

Ir vienas ir kitas požiūris yra gerai pagrindžiamas šastromis. Taip pat reikia pripažinti, kad dauguma Bhaktisiddhantos Sarasvati Thakuros mokinių įsitikinę, kad sąlygotos sielos (tatastha džīvos) niekuomet prieš tai nebuvo dvasiniame pasaulyje, o jų kilmės šaltinis yra Mahā Višnu. Vis dėlto daugelyje vietų savo knygose ir pokalbiuose Šrila Prabhupada užsimena, kad mes turėjome santykius su Krišna (ar Viešpačiu Nārājana) prieš pakliūdami į materialų pasaulį. Jis pateikia daugelį pavyzdžių apie tai, tačiau norintiems suprasti šią temą giliau, Šrila Prabhupada visuomet nurodydavo pernelyg nesigilinti į šią temą, kadangi nėra taip svarbu, iš kur mes puolėme ir kodėl puolėme, svarbiausia yra tai, kad mes esame puolę ir mums reikia iš čia išsikapstyti. Su šia nuomone turėtų sutikti abiejų požiūrių šalininkai.

GYVOSIOS BŪTYBĖS PRIGIMTIS

Dvasinė siela yra nykstamai maža dvasinė dalelė. Ji vadinama anu atma (atomo dydžio) palyginus su Supersiela, kuri vadinama Vibhu atma. Tai patvirtina Katha Upanišada 1.2.20:

aëor aëéyän mahato mahéyän

ätmäsya jantor nihito guhäyäm

tam akratuù paçyati véta-çoko

dhätuù prasädän mahimänam ätmanaù

Tiek atomo dydžio siela, tiek Supersiela sėdi viename kūno medyje, toje pačioje gyvosios būtybės širdyje. Tas kuris tampa laisvas nuo materialių troškimų bei kančių, Aukščiausio Viešpaties malone gali suvokti sielos didybę.

Sielos dydis taip pat yra aprašomas Švetašvatara Upanišadoje (5.9):

bälägra-çata-bhägasya

çatadhä kalpitasya ca

bhägo jévaù vijïeyaù

sa cänantyäya kalpate

Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą dalintum į šimtą – kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio”.

keçägra-çata-bhägasya

çatäàçaù sädåçätmakaù

jévaù sükñma-svarüpo ’yaà

saìkhyätéto hi cit-kaëaù

Šiame posme iš ŠBh sakoma, kad “Yra nesuskaičiuojama daugybė dvasinių atomų, kurių dydis lygus vienai dešimt tūkstantajai plauko galiuko daliai.”

Šių išmatavimų nereikia suprasti tiesiogiai, jog sielos dydis yra būtent toks, kadangi kitame posme siela aprašoma kaip aprameyasya-neišmatuojama.  Palyginimas su plauku duodamas ne tam, kad pateikti sielos išmatavimus, o tam, kad parodyti, kokia nykstamai maža yra siela. Kadangi ji yra dvasinės prigimties, ji nieko bendro neturi su materialaus pasaulio kategorijomis, kaip erdvė, tįsumas, trukmė.

Bhagavad Gitoje Krišna sako, kad gyvosios būtybės sudaro jo aukštesniąją gamtą (7.5), tokiu būdu jos yra dvasinės, o ne materialios prigimties.  Kadangi gyvosios būtybės yra Aukščiausiojo Viešpaties dalelės ir priklauso Jo aukštesniajai, t.y. dvasinei energijai, jos, kaip ir Krišna, taip pat pilnos amžinybės žinojimo ir palaimos: sat, cit, ananda. Tokiu požiūriu visos būtybės prilygsta Krišnai kokybiškai, nes yra tos pat prigimties, tačiau kiekybiškai skiriasi. Tai yra Acintya bheda abheda tatvos esmė.

Švetašvatara Upanišadoje 3.18 sakoma:

nava-dväre pure dehé

haàso leläyate bahiù

vaçé sarvasya lokasya

sthävarasya carasya ca

“Aukščiausias Dievo Asmuo, kuris gyvena gyvosios esybės kūne, yra visų visatos gyvų esybių valdovas. Kūnas turi devynis vartus. Sąlygoto būvio gyvoji esybė laiko save kūnu, tačiau supratusi savo tapatumą su vidujai glūdinčiu Viešpačiu ji dar šiame kūne tampa tokia pat laisva kaip ir Viešpats.”

Šiame posme kalbama kaip tik apie kokybinį sielos tapatumą Aukščiausiajam.  Tačiau, kadangi kiekybiškai sielos yra labai mažytės, jos negali atsispirti materialios gamtos įtakai. Būdama tos pačios prigimties, gyvoji būtybė kaip ir Krišna turi polinkį mėgautis. Tačiau kai ji tai daro anapus savo konstitucinės prigimties, ji tampa sąlygota iliuzijos, ir gauna kūną, kurio funkcijas tapatina su savimi. BG antrame skyriuje, Krišna vardina sielos savybes, tuo siekdamas parodyti skirtumą tarp sielos ir kūno. Sielos savybės, kaip amžinumas, pastovumas, dvasinė prigimtis, neišmatuojamumas, etc. yra priešingos kūno prigimčiai, kuri pagimdyta 3 materialios gamtos gunų, todėl supratus sielos savybes galima suprasti savo tikrąją prigimtį.

ŠBh 6.12.15 sakoma:

sattvaà rajas tama iti

prakåter nätmano guëäù

tatra säkñiëam ätmänaà

yo veda sa na badhyate

Tas, kuris žino, jog trys savybės: dorybė, aistra ir neišmanymas yra materialios gamtos, o ne sielos savybės, ir tas, kuris suvokia, jog tyra siela tik stebi šių gunų tarpusavio sąveiką ir atoveiksmius, tas yra išvaduotas nuo gunų poveikio.

2.17               sako, kad siela yra nesunaikinama (avinaši) ir nemirtinga (avyayasya).

2.18               sako, kad siela yra neišmatuojama (aprameyasya) ir amžinai trunkanti (nityasya)

2.20               sako, kad siela negimsta (na jayate) ir nemiršta (na mriyate), Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji negimusi (aja), amžina (nitya), visad esanti (šašvatah), pirminė (puranah). Ji nežūva nužudžius kūną.

2.23               sako, kad sielos nesuskaldo į dalis joks ginklas, nesudegina ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas.

2.24               sako, kad individuali siela netrapi (acchedyah) ir netirpi (akledyah), neįmanoma jos nei sudeginti (adahyah) nei išdžiovinti (ašošyah). Ji amžina (nityah), visur esanti (sarva gatah), nekintama (sthanuh), nejudama (acalah), amžinai ta pati (sanatanah).

Sarva gatah reiškia ne tai, kad savimi sielos yra visaapimančios, o tai, kad jos yra visur ir prasiskverbia visur, lygiai taip pat kaip oro dalelytės užpildo visą erdvę.

Materialioje reiškinijoje yra 8,400,000 įvairių gyvybės formų. Gyvybė yra visur, visose planetose, netgi Saulėje, kur taip karšta ir Mėnulyje, kur mums atrodo nėra oro. Tokiu būdu siela yra sarva gatah – visur esanti.

2.25 sako: individuali siela nematoma (avyakta), tai yra nesuvokiama juslėmis; nesuvokiama (acintya), t.y nesuvokiama protu ir nekintama (avikarya), tai yra siela nepatiria pokyčių laike. Dvasiniame pasaulyje ji nekeičia ir nepraranda savo padėties laiko tėkmėje, kadangi ji užima savo natūralią padėtį – tarnauja Krišnai. Materialiame pasaulyje, jei mes siekiame patenkinti jusles, mūsų padėtis turi pastoviai keistis. Ši kaita vadinasi vikara.

Kadangi siela nemirštanti ir nesunaikinama, mirties metu miršta tik kūnas, o siela pati persikelia į kitą kūną. Tokiu būdu sielos migruoja iš vienos gyvybės formos į kitą. Tai vadinama dvasine sąmonės evoliucija.  Visos gyvybės formos skiriasi ne tiek kūnu, nors tokie skirtumai ryškiausiai matyti, kiek sąmonės lygiu. Aukščiausias Sąmonės lygis yra Dievo suvokimas.

Sielos persikėlimas aprašomas BG 2.22 posme:

väsäàsi jérëäni yathä vihäya

naväni gåhëäti naro ’paräëi

tathä çaréräëi vihäya jérëäny

anyäni saàyäti naväni dehé

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.

Dvasinė siela nėra materialios prigimties, todėl ji visiškai neturi jokio kontakto su materialia energija. Ji su niekuo nesimaišo, tarsi eteris, būdamas visur, tuo pačiu metu nėra veikiamas grubesnių elementų.

Todėl siela neturi nieko bendro su kūnu, kuris panašus į mašiną. Siela tuo požiūriu yra mašinos vairuotojas bet ne mašinos sudėtinė dalis. Siela yra daug subtilesnė net už pačius subtiliausius elementus, kaip protas, intelektas ar ego. Ji yra transcendentali juslėms. Tai reiškia, kad juslių veikla sielai nedaro poveikio ir yra pati juslėmis nesuvokiama.

ŠBh 6.4.25 sako:

“Kadangi kūnas, gyvybės orai, vidinės ir išorinės juslės, penki grubūs elementai ir subtilūs juslių objektai [forma, skonis, kvapas, lytėjimas, garsas] yra tik materija, jie negali pažinti savo prigimties, kitų juslių prigimties bei prigimties tų, kurie juos kontroliuoja. Tačiau gyvoji būtybė, dėka savo dvasinės kokybės, gali pažinti kūną, gyvybės orus, jusles, elementus ir juslių objektus. Ji taip pat gali pažinti tris gunas, kurios suformuoja viso to pagrindą. Nepaisant to, kad gyvoji esybė pažįsta juos, ji nepajėgi regėti Aukščiausios Būties, kuri vienintelė yra visagalė ir beribė. Todėl aš siūlau savo pagarbą Jai.”

Nors gyvoji būtybė ir galvoja, kad būtent ji atlieka visą veiklą, iš tikrųjų ji neturi nieko bendro su materialia veikla. Visą veiklą atlieka tik gunos. Todėl jiva ji tik gyvena devynių vartų mieste, stebėdama kūno veiklą.

Dvasinė siela yra gyvybės šaltinis. Siela pasireiškia per sąmonę. Sąmonė tai yra suvokimo šviesa, kuri nušviečia kūną, lygiai kaip ir Saulė nušviečia visą visatą savo spinduliais.

Dvasinė siela yra Aukščiausios sielos amžina fragmentinė dalelė. Ji turi savo individualybę. Ji priklauso Krišnos aukštesnei energijai. Todėl gyvoji būtybė yra nuolat kontroliuojama Aukščiausiojo. BG 15.7 sako:

mamaiväàço jéva-loke

jéva-bhütaù sanätanaù

manaù-ñañöhänéndriyäëi

prakåti-sthäni karñati

Sąlygoto pasaulio gyvos esybės yra amžinos fragmentinės mano dalelės.  Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

Galima pateikti pavyzdį su Saule ir Saulės dalelytėmis. Jos yra vienos prigimties, tačiau tuo pat metu spinduliai negali prilygti pačiai Saulei savo galia.

Arba laužas ir kibirkštys. Kol kibirkštis palaiko kontaktą su laužu, ji skaisčiai liepsnoja. Tačiau užtenka jai atsiskirti nuo laužo, ji labai greitai pradeda gesti.

DHARMA (religija, pareiga, neatsiejama savybė, etc.)

Kiekvienas egzistuojantis objektas turi savo paskirtį, tai, kam jis sukurtas, arba tai, kas padaro šį objektą vertu egzistuoti. Vandens savybė yra šlapumas, cukraus savybė saldumas. Kad galėtume skirti vieną objektą nuo kito, ir kad žinotume, kaip teisingai panaudoti daiktus arba tinkamai elgtis su jais, mes įvardijame visus objektus. Todėl paprastai matome, kad kiekvienas objektas turi įvardijimą (pavadinimą) ir savo paskirtį. Dažnai jau pačiame įvardijime slypi tai, kam skirtas yra objektas. Ši objekto paskirtis yra vadinama dharma arba esminė objekto funkcija, kuri padaro jį vertingu. Žmonių atveju, dharma – tai veikla, kuri neatsiejamai būdinga tam tikrai užimamai padėčiai. Kiekvienas įvardijimas, kurį mes sau priskiriame, užkrauna mums tam tikras pareigas. Jei žmogus vadinamas karaliumi, jis įpareigotas veikti kaip karalius, o ne vien tik vadintis karaliumi. Kali juga pasižymi tuo, kad joje viskas neteko savo esmės, ypač pavadinimai nebeatitinka esmės, t.y. žmonės mėgsta įvardijimus, bet visiškai nepaiso, kas šiems įvardijimams priskiriama (Bhagavata Mahatmijoje, Padma Puranoje, Bhakti devi skundžiasi Naradai). (Konfucijus, paklaustas, ką jis padarytų, jei taptų karaliumi, atsakė, jog pirmiausia ištaisytų vardus: karalius vadintųsi karaliumi, moteris – moterimi, o karys – kariu). Kiekvienas įvardijimas reiškia tam tikras pareigas. Kadangi, mes dažniausiai turime ne vieną įvardijimą (atliekamą rolę), pagal tai mes turime ne vieną dharmą – neatsiejamą pareigą, kuri suteikia prasmę mūsų įvardijimui. Tai stri dharma, brahmano dharma, piliečio dharma, varnašrama dharma, etc.  Visos šios dharmos yra laikinos, kadangi jos susijusios su materialiu kūnu ir aplinkiniu pasauliu. Keičiantis kūnui ir sielos padėčiai, keičiasi jos dharma. Tačiau nei viena šių dharmų nėra pačios sielos dharmos – arba prigimtinė veikla. Todėl Šri Čaitanja Mahaprabhu sakė:

nähaà vipro na ca nara-patir näpi vaiçyo na çüdro

nähaà varëé na ca gåha-patir no vana-stho yatir vä

kintu prodyan nikhila-paramänanda-pürëämåtäbdher

gopé-bhartuù pada-kamalayor däsa-däsänudäsaù

(Padyavali 63)

“Aš nesu brahmana, kšatrija, vaišja ar šudra. Aš nesu brahmačaris, grihastha, vanaprastha ar sanyasis. Kas aš esu? Aš tapatinu save su Krišnos, kuris yra gopių palaikytojas, lotoso pėdų tarno tarno tarnu. Jis yra tarsi nektaro vandenynas ir visuotinės transcendentinės palaimos priežastis. Jis visuomet kupinas beribio spindesio.”

Kai mes tapatiname save su Krišnos tarnais, tai taip pat iššaukia tam tikras pareigas. Šios pareigos, kaip amžino Krišnos tarno vadinamos sanatana dharmaarba nitya dharma. Nitya reiškia pastovus, o sanatana reiškia amžinas (be pradžios ir pabaigos). Abi šios prasmės papildo viena kitą. Tai reiškia, kad atsidavimo tarnystė atliekama pastoviai, be pertraukų. Ji neturi savo priežasties, kaip motyvo paskatinusio atlikti atsidavimo tarnystę ir neturi savo tikslo, kurį pasiekus galima nutraukti tarnystę.

Lygiai taip pat, kaip skirtingų kūno dalių paskirtis tarnauti visam organizmui, taip ir sielos, kaip fragmentinės Dievo dalelės paskirtis yra tarnauti Aukščiausiajam. Tai yra vadinama sanatana dharma, arba amžinoji religija. Yra daugybė religijos formų, kurios pasirenka skirtingus garbinimo objektus arba skirtingus praktikos būdus. Vienos religija siekia padėti žmogui įsilieti į tuštumą arba į beasmenį Brahmaną. Kitos religijos veda žmogų link tapimo Dievu. trečios religijos moko garbinti skirtingus Dievo pavidalus (materialius ar dvasinius) ar Dievo energijas. Tačiau visų tikrųjų religijų esmė yra tarnauti Dievui. Tai yra Sanatana Dharma, arba veikla, kuri išlieka netgi po išsivadavimo. Materiali egzistencija lygiai kaip ir mūsų buvimas joje turi pradžią ir pabaigą, nors mes ir negalime pasakyti jos, tačiau bhakti ar atsidavimo tarnystė išlieka netgi po to, kai mes paliekame šią egzistenciją, t.y. tada, kada daugumos laikinų religijų tikslas išsipildo.

Gyvoji būtybė siekia būti laiminga, todėl ji bando įvairiausias alternatyvas šiame pasaulyje, tačiau taip ir neranda savo padėties, kadangi jos prigimtis yra būti amžinu Dievo tarnu. Kadangi mes esame ribinė Viešpaties energija, turime Jam paklusti. Tik tada mes galime patirti pasitenkinimą savo padėtimi.

ČČ Mad 20.108-109 sako:

jévera ‘svarüpa’ haya——kåñëera ‘nitya-däsa’

kåñëera ‘taöasthä-çakti’ ‘bhedäbheda-prakäça’

süryäàça-kiraëa, yaiche agni-jvälä-caya

sväbhävika kåñëera tina-prakära ‘çakti’ haya

“Gyvosios būtybės konstitucinė padėtis būti amžinu Krišnos tarnu, kadangi ji yra ribinė Krišnos energija, pasireiškianti kaip tapati Krišnai ir skirtinga nuo Jo, lygiai kaip saulės ar ugnies šviesos dalelytės. Krišna turi trijų rūšių energijas.”

Tokiu būdu sanatana dharma – amžinoji sielos veikla nėra kažkas amžiams primesto gyvajai būtybei. Mes nesame įpareigoti tarnauti Krišnai amžinai ar netgi tik sekundę. Tai yra mūsų prigimtis ir mūsų natūrali veikla – tarnauti Krišnai. Kai žmogus užima padėtį, kuri yra natūrali jam, jis jaučiasi laimingas. Lygiai taip pat, netarnaudamas Viešpačiui žmogus gali bandyti būti laimingas, tačiau visoje Viešpaties kūrinijoje dar niekam nepavyko tokiu tapti, ir tai yra ne todėl, kad Viešpats jausdamas pavydą ar garbės troškimą trukdo tapti laimingu be Jo, o todėl, kad bandydami gyventi be Krišnos mes patenkame į nenatūralią aplinką, kuri, kad ir kiek ją bekeistume, taip ir netampa artima mums.

ŠB 2.5.19 komentaras:

Kadangi jos yra tarp vidinės ir išorinės energijų, amžinos transcendentinės  gyvosios būtybės yra vadinamos ribine Viešpaties galia. Faktiškai gyvosios būtybės nėra sukurtos tam, kad būtų sąlygotos materialioje gamtoje, tačiau kadangi jas paveikė klaidingas viešpatavimo materijai jausmas, jos pakliuvo į šios energijos įtaką ir taip tapo sąlygotos trijų materialios gamtos gunų. Ši išorinė Viešpaties energija padengia gyvosios būtybės, amžinai egzistuojančios su Juo, tyrą žinojimą tačiau šis padengimas yra toks pastovus, jog atrodo, kad sąlygota siela yra amžiname neišmanyme.

ŠB 4.28.53

O drauge, ar tu atsimeni savo nežinomą draugą, Sielą? Palikusi Mane, ieškodama padėties, ji išėjo, pasinėrusi į pasaulietinius malonumus.

Çréla Prabhupäda komentuoja šį posmą:

Čia yra paaiškinama, kaip gyvoji būtybė puola į materialų pasaulį. Dvasiniame pasaulyje nėra dualizmo, lygiai taip pat nėra neapykantos… Kai gyvosios būtybės trokšta mėgautis pačios, jos išsiugdo dualistinę sąmonę ir pradeda neapkęsti tarnystės Viešpačiui. Tokiu būdu gyvoji būtybė puola į materialų pasaulį. Prema-vivartoje yra pasakyta:

“Natūrali gyvosios būtybės padėtis yra tarnauti Viešpačiui su transcendentine meilės nuotaika. Kai gyvoji būtybė užsinori tapti Pačiu Krišna arba imituoti Krišną, ji puola žemyn į materialų pasaulį.”

Kadangi Krišna yra aukščiausias tėvas, Jo prielankumas visoms gyvoms būtybėms yra amžinas. Kada gyvoji būtybė puola į materialų pasaulį, Aukščiausias Viešpats per Savo svamša ekspansiją (Paramātma) palaiko draugiją gyvąjai būtybei. Tokiu būdu gyvoji būtybė gali vieną dieną grįžti namo, atgal pas Dievą.

Neteisingai pasinaudojusi savo nepriklausomybe, gyvoji būtybė puola iš tarnystės Viešpačiui padėties ir užima padėtį materialiame pasaulyje kaip besitenkinantis asmuo. Kitaip sakant, gyvoji būtybė gauna padėtį materialiame kūne. (SB 4.28.53 kom.).

Bhaktivinoda Öhäkura Džaiva-dharmoje, antrame skyriuje sako:

Dživa turi du būties stovius: tyras ir supančiotas. Tyrame stovyje dživa yra išimtinai dvasinė. Tuo metu ji neturi jokio sąlyčio su inertiška materija. Netgi šiame tyrame būvyje dživa yra neišmatuojamai maža esybė. Dživai, turinčiai šią savybę (neišmatuojamai maža) yra įmanoma pakeisti savo stovį į kitą. Begalinė visos gyvosios jėgos Siela, Krišna, niekuomet nepatiria Savo apreikštos prigimties stovio pasikeitimo. Jis Savo būties esme yra begalinis, išbaigtas, tyras ir amžinas.  Dživa savo būties esme yra begalinai maža, fragmentiška, sugebanti būti netyra ir apsireikšti vis iš naujo. Tačiau savo funkcine, apreikštąja prigimtimi, dživa taip pat yra begalinė, tyra ir amžina. Kol dživa yra tyra, tol jos prigimtis pasireiškia kaip visiškai tyra. Tačiau kuomet dėl sąlyčio su Maja dživa pasidaro netyra, tuomet jos tinkama funkcinė prigimtis iškreipiama ir ji tampa nešvari, neturinti prieglobsčio ir drąskoma laimės bei kančios. Kai tik dživa pamiršta savo tarnystę Krišnai, jai prasideda samsaros kelias.

Štai kelios citatos iš Bhaktivinodos Öhäkuros Shri Chaitanya Shikshamritam:

Nėra Majos gunų (sąvybių) ar dharmos (polinkių) dživos konstitucijoje… Realybėje dživos yra tyros čit būtybės, turinčios čit sąvybes. Dėka savo ribinės prigimties (būdamos paribio galia) jos yra linkusios susipainioti Majos sąvybėse. O tai taip pat atsitinka tuomet, kai jos užmiršta savo Krišnos tarnų natūralias funkcijas. (Shri Chaitanya Shikshamritam p. 36).

Jei mes pasinaudosime tyro žinojimo šaltiniais, taps aišku, kad dživa nėra amžinas šio apgailėtino pasaulio gyventojas. Dabartinis dživos kūnas nėra jos amžinas kūnas… Lygiai taip pat kaip Dievas turi savo amžiną Svarūpa-vigraha, taip ir dživa turi savo amžiną čit-vigraha. Šis čit kūnas apsireiškia Vaikunthoje. Būdamas materialiame pasaulyje jis yra padengtas dviem apdangalais… Dživos čit kūno, kuris egzistavo prieš sąlytį su materija, funkcionavimas yra tinkamas ir natūralus. Tačiau po kontakto su materija, sielos funkcionavimas tapo jai svetimu ir neteisingu. (Shri Chaitanya Shikshamritam pp. 156–157).

Tačiau daugelis negali aiškiai suprasti, kaip karma neturi pradžios. Laikas, veikiantis materijoje yra tik materialus čit-laiko atspindys, ir yra materialus dalykas, tinkamas karmos atlikimui. Dživa sugrįžta prie čit-laiko, t.y. transcendentinio, amžinai trunkančio laiko Vaikunthoje, kur nėra praeities ir ateities, kur egzistuoja tik dabartis. Kai supančiota dživa įžengia į materialų laiką, ji tampa pavaldi praeičiai, ateičiai ir dabarčiai ir būdama pavaldi tri-kalai, patiria malonumą bei skausmą. Kadangi materialus laikas, kyla iš čit-kalos, o čit-kala neturi pradžios, pirminė dživos karma, t.y. jos pasitraukimas nuo Dievo atsiranda dar prieš materialų laiką. Todėl nešališkai sprendžiant apie džana-kalą, karmos šaknys driekiasi dar prieš šį laiką ir todėl karma yra vadinama anadi arba neturinti pradžios. (Shri Chaitanya Shikshamritam p. 158).

Savo prigimtimi dživa yra atsidavęs Krišnos tarnas. Dživos, kurios pasipriešino savo prigimčiai, nes siekė savo pačių malonumu, nusisuko nuo Krišnos ir todėl nusipelnė bausmės. (Jaiva-dharma, p. 240).

KLAUSIMAI:

1.  Paaiškinkite, kokiu būdu siela tapati Dievui ir kaip nuo Jo skiriasi?

2.  Kokios sielos savybės?

3.  Ką reiškia žodžiai dharma ir Sanatana Dharma?

4.  Ką reiškia konstitucinė sielos prigimtis?

Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/