KARMA, JÑĀNA, BHAKTI
Šaltiniai: „Atsidavimo nektaras“ 5 skyrius,
Istorija apie pamestus pinigus.
Jei vienas žmogus atranda pinigus, jis pasiima sau, kitas galvoja, kad jis yra sąžiningas ir palieka juos gulėti, galvodamas, kad tai ne jo, o trečias paima, ir suradęs šeimininką, atiduoda pinigus jam. Taip ir šie trys keliai. Karmiai ima viską sau. Jñāniai galvoja, kad viskas yra iliuzija, ir mes patys iliuzija, niekas mums nepriklauso. Bhaktai suvokia, kad viskas priklauso Krišnai, todėl viską panaudoja tarnystei jam. Tai labai akivaizdus pavyzdys, parodantis bhakti privalumą.
BG 6.47 posme sakoma:
yoginäm api sarveñäà
mad-gatenäntar-ätmanä
çraddhävän bhajate yo mäà
sa me yuktatamo mataù
Iš visų jogų, tas kuris su didžiu tikėjimu visad gyvena Manyje, galvoja apie mane ir tarnauja Man su transcendentine meile, yra artimiausiai susijęs su manimi jogos ryšiais ir visų aukščiausias. Tokia Mano nuomonė.
KARMA KANDA
Karma reiškia veikla arba veiklos rezultatai. Kiekvienas žmogus sunkiai dirba tam, kad gautų rezultatą. Visi dirba tam, kad geriau gyventų.
Karma kanda – Vedų skyrius, kuriame aprašomi ritualai ir priemonės, kaip pasiekti rojines planetas arba gimti pasiturinčioje šeimoje arba susilaukti vertingų palikuonių. Taigi karma kanda aprašo, kaip žmogus gali pagerinti savo gyvenimo sąlygas materialiame pasaulyje. Karma kandos taisyklės yra labai sunkios ir griežtos, todėl tie, kurie seka šiuo keliu yra lyginami su kvailiais. Jie siekia to, kas neturi didelės vertės ir sunkiai dirba, kad gautų apgailėtiną rezultatą. Visos sąlygotos sielos, kurios beprotiškai siekia juslinių malonumų ir nežino, kad taip niekuomet neišbris iš materijos purvyno, už savo pastangas pelno tik vienintelį atpildą – nepabaigiamą gimimų ir mirčių virtinę. Penktoje Šrimad Bhagavatam giesmėje Rišabhadeva aiškiai sako sūnums: “ Žmonės, įsitraukę į karminę veiklą, kaskart iš naujo gimsta ir miršta, ir kol jie nepatiria meilės Vāsudevai, negali būti nei kalbos apie jų išsivadavimą iš griežtų materialios gamtos dėsnių.” Bhagavad Gitoje 4.12 Krišna sako:
käìkñantaù karmaëäà siddhià
yajanta iha devatäù
kñipraà hi mänuñe loke
siddhir bhavati karma-jä
Žmonės šiame pasaulyje trokšta pasisekimo karminėje veikloje, todėl jie garbina pusdievius. Žinoma, jie greitai sulaukia tokios veiklos rezultatų.
Tačiau jie turi suvokti, kad tuos rezultatus duoda Krišna, ir kad pusdieviai yra tik Krišnos įgaliotos asmenybės, neturinčios nepriklausomos egzistencijos. Tokio garbinimo rezultatas yra laikinas ir ribotas. Žmogus, garbindamas pusdievius negali pasiekti išsivadavimo iš materijos gniaužtų, kadangi netgi patys aukščiausi pusdieviai taip pat pavaldūs gimimui ir mirčiai. Krišna vadina, tuos, kurie siekia materialios gerovės menko išmanymo žmonėmis. BG 7.23 sakoma:
antavat tu phalaà teñäà
tad bhavaty alpa-medhasäm
devän deva-yajo yänti
mad-bhaktä yänti mäm api
Menko išmanymo žmonės garbina pusdievius, o jų vaisiai yra riboti ir laikini. Tie kurie garbina pusdievius eis pas pusdievius, tačiau mano bhaktai ateis pas mane.
Patys pusdieviai negali duoti jokių malonių žmonėms, jei to nesankcionuoja pats Krišna. Jis kaip Paramātma yra netgi pusdievių širdyse ir suteikia jiems galimybę patenkinti garbinančio žmogaus troškimus. Todėl sakoma, kad visų aukų atnašavimų tikslas yra Višnu. Jis yra tarpininkas ir galutinis palaikytojas. Jis vienintelis suteikia tai ko reikia gyvosioms būtybėms (eko bahünäà yo vidadhäti kämän).
Karma kandos ribotumas yra tai, kad šis kelias negali suteikti išsivadavimo. Tai yra materialistinis kelias kvailiems ir menko išmanymo žmonėms. Tačiau Vedos neatmeta šio kelio todėl, kad tokie žmonės egzistuoja. Jiems yra duodamas šis kelias tam, kad mokytųsi paklusti Vedų autoritetui. Žmogus, kuris mato, kaip jo troškimai išsipildo, įgyja tikėjimą Vedomis. Tada, po kurio laiko, jis gali suprasti ir kitus Vedų nurodymus, kurie kalba apie transcendenciją. Žmogus patikėjęs Vedomis supranta, kad materialus rezultatas visuomet ribotas ir negali patenkinti sielos. Tada žmogus pereina prie karma jogos, kuri yra aukštesnė už karma kandą.
Karma joga
Tai veikla atsisakant rezultatų. Kiekvienas žmogus turi darbą, kuris jam patinka. Jis negali atsisakyti šios veiklos ir daryti tik tai, kas iš jo reikalaujama. Todėl pradinėje pakopoje, kelyje į transcendenciją Vedos nereikalauja atsisakyti pačios veiklos, nes kančios ir prisirišimų priežastis ne veikloje, o rezultate. Todėl tas, kuris nori pasiekti jogą, turi mokytis atsižadėti veiklos rezultatų. Kiekviena veikla sukuria du rezultatus: tiesioginį ir netiesioginį.
Tiesioginis rezultatas yra produktas, kurį sukuria mūsų veikla: mokytojui – mokinių išsilavinimas, vadybininkui – įstaigos darbo našumas, verslininkui – prekės, o darbininkui – produktas.
Netiesioginis veiklos rezultatas yra atlyginimas, kurį už savo darbą gauname. Dažniausiai tai bus piniginis pelnas ar kitos gėrybės. Atlyginimas verslo savininkui bus jo įmonės pelnas, darbininkui – jo alga.
Abu šiuos rezultatus reikia išmokti aukoti Dievui ar kitiems. Pirmiausiai, sukurdamas vertę žmogus galvoja, kad daro tai dėl Dievo, o ne dėl savęs. Tai pirmoji karma jogos sąlyga. Mokytojas galvoja, kad mokinių išsilavinimas yra Dievo garbei. Vadybininkas galvoja, kad jo įmonė dirba Dievo garbei ir t.t.
Antra, jis turi išmokti atiduoti pinigus, kuriuos uždirba, kitiems. Krišna sako Bhagavad-gytoje (18.5):
yajïa-däna-tapaù-karma
na tyäjyaà käryam eva tat
yajïo dänaà tapaç caiva
pävanäni manéñiëäm
Aukų, labdaros ir askezių negalima atsisakyti, juos reikia atlikti. Išties, aukos, labdara ir askezės apvalo net ir didžiąsias sielas.
Visos trys šios veiklos formos sudaro karma jogos turinį. Auka yra tai, ką mes atiduodame aukštesniam už save, t.y. Dievui. Labdara yra tai, ką atiduodame žemesniam už save, t.y. skurdžiam, nelaimingam žmogui. Askezė yra tai, ką mes atimame nuo savęs, aplamai to atsisakydami. Didžiausia askezė yra ne savęs kankinimas, o materialių malonumų, kuriuos mums suteikia veikla, padėtis ir pinigai, atisakymas.
Paprasta karma joga, kuomet žmogus atiduoda pinigus labdarai, žmonių maitinimui, ligoninių statymui ir t.t., negali būti vadinama Krišnos sąmone. Tada, kai žmogus savo veiklos rezultatus pradeda aukoti Krišnos šventyklai arba šventoms asmenybėms, tuomet jo veikla priartėja prie bhakti jogos. Tada tai yra vadinama karma joga-veikla Krišnos sąmonėje. Tai yra įžanginė pakopa į tyrą Krišnos sąmonę.
Karma jogą atspindi posmas iš Bhagavad-gytos 9.27
yat karoñi yad açnäsi
yaj juhoñi dadäsi yat
yat tapasyasi kaunteya
tat kuruñva mad-arpaëam
„O Kunti sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum, aukotum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum – daryk tai kaip auką Man.“
JÑĀNA KANDA
Jñāna joga (sakoma: gjana joga) – pažinimas vardan tiesos. Tai yra geriau nei karma kanda, tačiau vien filosofinis pažinimas ar meditacija, savęs atsižadėjimas, juslių slopinimas etc. nėra aukščiausia jogos forma. Jñāna jogos rezultatas yra beasmenio Brahmano suvokimas. Tai yra žmogus gali suvokti Absoliučią Tiesą beasmeniu pavidalu ir išsivaduoti nuo gimimų ir mirčių rato. Tačiau virš Brahmanoaspekto yra Paramatmos aspektas ir Bhagavano aspektas, kurie taip ir lieka anapus jñānio pažinimo ribų. Jñānis naudoja protą ir intelektą, pasitelkdamas neti netiprincipą – „tai ne brahmanas, tai ne brahmanas“. Tokiu būdu atmesdami visa, kas materialu, jie stengiasi suvokti, kas gi yra dvasiško. Iš tiesų jie negali suvokti, kas yra Brahmanas. Jie gali tik suprasti, kas jis nėra.
Jñāna joga teigia, jog žmogus gali savo pastangomis suvokti Absoliučią Tiesą. Tai jis gali padaryti suvaldęs protą ir jausmus. Brahmaną galima pažinti pažinus save. Impersonali koncepcija Jñāna jogoje slypi būtent tame, kad laikomasi prielaidos, jog žmogus gali pažinti save, savo tikrąjį aš, ir tuomet, kai jis pažino save, jis jaučiasi tarsi visa kita yra jam jau pažinta. Šis Aš yra tik materialus įvardijimas. Vienintelis tikras dalykas yra nedualus Brahmanas. Visos gyvos būtybės yra šis Brahmanas, kuris neturi savo individualybės. Jis yra visuma visų sielų ir yra vientisas, o ne sudarytas iš dalių. Tokia koncepcija yra netobula, kadangi remiasi prielaida, kad viskas yra pažinu valios pastangomis. Neįvertinama tai, kad pažinti save, savo tikrąjį aš bandoma protu bei intelektu – žemesnio lygio metodais.
Krišna sako (BG 12.5):
kleço ’dhikataras teñäm
avyaktäsakta-cetasäm
avyaktä hi gatir duùkhaà
dehavadbhir aväpyate
„Labai sunku tobulėti tiems, kurių protas prisirišęs prie neišreikšto, beasmenio Aukščiausiojo aspekto. Pažengti šio mokslo srityje visada nelengva tiems, kurie yra įkūnyti.“
Todėl sakoma, kad tik retas jñānis ateina iki atsidavimo tarnystės Krišnai.
BG 7.19 sako:
bahünäà janmanäm ante
jïänavän mäà prapadyate
väsudevaù sarvam iti
sa mahätmä su-durlabhaù
„Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš – būties ir visų priežasčių priežastis. Bet tokia didi siela labai reta.“
Šiame posme sakoma, kad tikrasis žinojimas pasireiškia būtent tuo, kad suprantame, kad Brahmanas taip pat nėra nepriklausoma būtis. Brahmanas yra tik Aukščiausiojo Viešpaties kūno spindesys. Tai yra Viešpats yra šaltinis visų gyvų būtybių egzistencijos.
Jñāna joga Krišnos sąmonėje
Višvanātha Čakravarti Thākura sako, kad jñāna yra trijų rūšių:
Tad padārtha jñāna – Dievo pažinimas;
Tvam padārtha jñāna – individualios gyvos būtybės pažinimas;
Jīva brahma aikya jñāna – vienovės tarp individualios būtybės ir Dievo pažinimas;
Pirmosios dvi jñānos formos palankios Krišnos sąmonei, jos iš tiesų sudaro sambandha jñānos turinį, kuri yra esminė ir būtina Krišnos sąmonės praktikai.
Trečioji jñānos rūšis yra svetima sielos prigimčiai ir atitraukia ją nuo aukščiausio jos tikslo – meilės Dievui. Jos bhaktai turi visokeriopai vengti.
Krišnos sąmonėje Jñāna pasireiškia, kai stengiamės suvokti Krišną, Jį pažinti. Tokiu atveju žodis Jñāna reiškia žinojimą, pažinimą. Toks pažinimas yra skatintinas, kadangi jis reiškia, kad mes turime klausti aukštesnio žinių šaltinio, dvasinio mokytojo, kad jis mums atskleistų tiesą. BG 4.34 sako:
tad viddhi praëipätena
paripraçnena sevayä
upadekñyanti te jïänaà
jïäninas tattva-darçinaù
„Pasistenk sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo teiraukis ir jam tarnauk. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių, nes jos regi tiesą.“
Jñānis suvokia save kaip Brahmaną. Tai nėra tas savęs suvokimas, apie kurį kalba Krišna šiame posme. Kitaip sakant tai yra nepilnas savęs suvokimas. Tas, kuris pilnai save suvokė, supranta, kad jis yra Krišnos dalelytė.
Todėl Jñāna jogos kelias skiriasi nuo bhakti jogos tuo, kad pirmuoju atveju savo pastangomis bandome pasiekti Absoliučią Tiesą, o dvasinis mokytojas reikalingas tik tam, kad parodytų mums kryptį. Antruoju atveju, suvokiame, kad savo pastangomis tiesos nesuprasime, todėl meldžiame Aukščiausiąjį, kad Jis mums atsiskleistų Pats. Tokio nusistatymo pavyzdys yra asmuo, kuris prašo Šri Išopanišadoje 15 p. :
hiraëmayena pätreëa
satyasyäpihitaà mukham
tat tvaà püñann apävåëu
satya-dharmäya dåñöaye
„O mano Viešpatie, palaikantis visas gyvas būtybes, Tavo tikrąjį veidą padengė spindintis švytėjimas. Prašau pašalink šį apdangalą ir atsiskleisk savo tyram atsidavusiam.“
Šios maldos atveju matome norą pažinti Viešpatį, jį regėti ir tai yra vadinama Jñāna, tačiau ji nepriklauso Jñāna kandai, kadangi darome tai su atsidavimu ir tikslas yra tarnauti Viešpačiui.
BG. 7.17 Krišna kalba, kas yra tikrasis jñānis:
teñäà jïäné nitya-yukta
eka-bhaktir viçiñyate
priyo hi jïänino ’tyartham
ahaà sa ca mama priyaù
„Iš jų geriausias tas, kuris turi visišką žinojimą ir nuolatos tarnauja Man su tyru pasiaukojimu. Aš esu jam labai brangus, o jis – brangus Man.“
Savo bhaktui Krišna pats suteikia žinojimą – jñāną, taip kad šiam atsidavusiam nereikia specialiai gaišti laiką, kad galėtų studijuoti ir suvokti absoliučią Tiesą. BG 10.10 Krišna sako:
teñäà satata-yuktänäà
bhajatäà préti-pürvakam
dadämi buddhi-yogaà taà
yena mäm upayänti te
„Tiems, kurie su pasiaukojimu ir meile visada Man tarnauja, Aš suteikiu supratimą, kuris atveda juos pas Mane.“
Krišna savo bhaktams parodo ypatingą malonę ir būdamas jų širdyse švytinčiu žinių žiburiu išsklaido neišmanymo tamsybę.
UPASANA KANDA – Garbinimas.
Krišnos sąmonė aprašyta Šrilos Rūpos Gosvamio “Bhakti Rasamrita Sindhu”:
anyäbhiläñitä-çünyaà
jïäna-karmädy-anävåtam
änukülyena kåñëänu-
çélanaà bhaktir uttamä
Uttama bhakti arba tyra atsidavimo tarnystė – tai pastovi veikla Krišnos labui, kuri:
1) Jam patinka;
2) sukelia mums pasitenkinimą, nes mes matome, kaip ją vertina Krišna
3) Mes užsiimame ja neturėdami jokių kitų materialių tikslų, tokių kaip išsivadavimo siekimas arba materialūs laimėjimai
Upasana kanda yra aukštesnė už karmą ir jñāna. Tačiau upasana kandos viršūnė yra atsidavimo tarnystė Viešpačiui.
BG 8.28 p. sakoma:
vedeñu yajïeñu tapaùsu caiva
däneñu yat puëya-phalaà pradiñöam
atyeti tat sarvam idaà viditvä
yogé paraà sthänam upaiti cädyam
„Kas stoja į pasiaukojimo tarnybos kelią, nepraranda rezultatų, kurie gaunami studijuojant Vedas, atnašaujant aukas, atliekant askezę, teikiant labdarą ar užsiimant filosofine bei karmine veikla. Vien tiktai su pasiaukojimu tarnaujant, pasiekiama viskas, ką teikia šie du keliai ir galop einama į aukščiausią amžiną buveinę.“
Citata iš „Džaiva dharmos“
Žemiau pateikiame svarbią ištrauką iš Bhaktivinodos Thākuros knygos „Džaiva dharma“ 12 skyriaus, aptariančią skirtumus tarp karma kāndos, jñāna kāndos ir bhakti-kāndos:
Bābadžī: Kiekvienas, kuris studijuoja nyāya šāstrą ir tuomet klausia apie sādhyą ir sādhaną yra iš tiesų palaimintas šiame pasaulyje, nes pagrindinis nyāya–šāstrostikslas yra sudaryti aksiomines tiesas panaudojant loginę analizę. Tuščias laiko gaišimas yra studijuoti nyāya–šāstrą tik tam, kad išmokti, kaip užsiimti sausais ginčais ir debatais. Jei žmogus taip elgiasi, tai jo logikos studijos sukūrė nelogišką rezultatą, jo darbas yra tuščias ir jis tuščiai praleido savo gyvenimą.
Sādhya reiškia tiesą (tattva), kuri yra pasiekiama užsiėmus atitinkama praktika. Praktika yra vadinama sādhana ir ji yra tos priemonės, kurių žmogus imasi, kad pasiektų sādhyą (tikslą). Tie, kurie yra surišti mājos, įvairius objektus regi kaip galutinį gyvenimo tikslą, tai priklauso nuo jų asmeninių tendencijų ir kvalifikacijos. Tikrovėje tačiau yra tik vienas aukščiausias tikslas.
Yra trys tikslai, kurių žmogus gali siekti ir kiekviena asmenybė pasirinks vieną ar kitą tikslą pagal savo tendencijas ar adhikārą (pajėgumą). Šie trys tikslai yra bhukti(materialus pasitenkinimas), mukti (išsivadavimas) ir bhakti (atsidavimo tarnystė). Tie kurie susižavėjo materialia veikla ir tie kuriuos valdo materialių malonumų troškimas, bhukti laiko savo tikslu. Šāstros yra lyginamos su karve, išpildančia visus troškimus (kāma dhenu), kadangi žmogiškos būtybės gali gauti iš jų visa tai ko trokšta. Šāstros, kurios kalba apie karma-kāndą paaiškino, kad materialus pasitenkinimas yra sādhya (tikslas) tiems, kurie pajėgūs užsiimti veikla dėl rezultatų, ir šitos šāstros aprašo pačius įvairiausius materialius malonumus, kurių tik žmogus galėtų siekti šiame pasaulyje. Įgijusios materialius kūnus džīvos ypač linkusios į juslinius malonumus. Materialus pasaulis yra vieta, skirta patirti pasitenkinimą per materialias jusles. Malonumai, kuriais žmogus mėgaujasi per savo jusles nuo gimimo iki mirties yra vadinami malonumais, susijusiais su šiuo gyvenimu (aihika sukha).
Egzistuoja įvairios jutiminių malonumų rūšys, kuriais žmogus gali mėgautis savo būsenoje po mirties, ir šie malonumai vadinami āmutrika-sukha (malonumai, susiję su kitu gyvenimu). Pavyzdžiui, dangiškų sferų malonumai, tarp jų ir gyvenimas Svargoje (aukštesnėse planetose) ar Indralokoje (Indros planetoje) ir stebėti šokant dangiškas laisvo elgesio mergeles, vadinamas apsaromis, gerti nemirtingumo nektarą, uostyti kvepiančias gėles ir gėrėtis nandana-kānanos sodų grožiu, regėti Indrapuro grožį, klausytis melodingų gandharvų giesmių ir bendrauti su dangiškomis mergelėmis, vadinamomis vidyādharėmis.
Virš Indralokos viena po kitos seka Maharloka, Džanaloka, Tapoloka ir galiausiai Brahmaloka, aukščiausia planeta materialioje visatoje. Šāstros pateikia mažiau aprašymų apie Maharloką ir Džanaloką, nei apie dangiškus malonumus Indralokoje, ir netgi dar mažiau aprašymų apie Tapoloką ir Brahmaloką. Priešingai, jutiminiai malonumai šioje žemės planetoje Bhūrlokoje yra ypatingai grubūs. Taisyklė yra tokia: kuo aukštesnė planetinė sistema, tuo subtilesnės yra juslės ir jų objektai. Tai yra vienintelis skirtumas tarp šių karalysčių, kitaip, laimė, pasiekiama visose šiose planetose yra vien tik jutimų malonumai ir nėra jokios laimės anapus jų. Dvasinė laimė (čit-sukha) nepasiekiama šiose planetose, kadangi laimė randama tose vietose yra susijusi su subtiliu kūnu, kuris susideda iš proto, intelekto ir ego, ir kuris tik truputį primena tyrą sąmonę. Mėgavimasis visais šių tipų malonumais yra vadinamas bhukti, o džīvų, pasiklydusių karmos rate, sādhana susideda iš veiklos, kurią jos atlieka kad įgyvendintų savo bhukti siekius. Jadžur Vedoje (2.5.5) yra pasakyta:
svarga-kāmo ‘śvamedham yajeta
„Tie, kurie trokšta pasiekti rojines planetas, turi atlikti ašvamedha-yajñą.“
Šāstros aprašo daugybę įvairių sādhanos tipų, kad pasiekti bhukti, tarp jų tam tikri ugnies aukų atnašavimai, vadinami agništoma, aukojimai tam tikrai devatų(pusdievių) klasei, šulinių kasimas, šventyklų statymas, gerų darbų kitiems darymas, ceremonijos, atliekamos jauno ir pilno mėnulio dienomis. Bhukti yra siekiamas tikslas trokštantiems materialaus pasitenkinimo.
Kai kurie iš tų, kurie prislėgti materialios egzistencijos kančių laiko keturiolika planetinių sistemų, kurios yra materialių malonumų buveinės, bevertėmis. Todėl šie žmonės trokšta išsivaduoti iš karmos ciklo. Jei laiko, kad mukti yra vienintelė sādhya, ir kad bhukti yra paprasčiausiai pančiai. Tokie žmonės sako: „Tie, kurių polinkis materialiems malonumams dar neišblėso, gali pasiekti savo bhukti tikslą sekdami karma-kānda. Tačiau Bhagavad-gyta (9.21) teigia:
kñéëe puëye martya-lokaà viçanti.
„Kai jų dorovingos veiklos rezultatai išsisemia, jie vėl įžengia į mirtingųjų planetas.“
„Ši šloka aiškiai ir nepaneigiamai teigia, kad bhukti yra nykstanti ir neamžina. Visa tai, kas pavaldu nykimui, yra materialu, ne dvasiška. Žmogus turi užsiimti sādhanatik siekdamas amžino tikslo. Mukti yra amžina, todėl ji tikrai turi būti sādhanavisoms džīvoms. Mukti gali būti pasiekta per keturių tipų sādhaną. Šie tipai yra: skirti tarp amžinų ir laikinų objektų; atsižadėti pasimėgavimu savo darbo rezultatais šiame ir kitame pasaulyje; išsiugdyti šešias savybes, kaip proto ir juslių kontrolė; o taip pat ugdyti troškimą išsivaduoti. Šios keturios veiklos formos vadinamos tikra sādhana.“
Toks yra požiūris tų, kurie laiko mukti savo siekių tikslu, o šāstros, pateikiančios jñāną-kāndą pateikia šią sādhyos ir sādhanos analizę.
Šāstros yra kāma-dhenu, ir jos paruošia skirtingas situacijas džīvoms, pagal jų adhikārą (kvalifikacijos lygį). Mukti paprastai yra suvokiama kaip individualaus ego nutraukimas. Tačiau jei džīvos išlaiko savo individualią egzistenciją ir tapatybę po to, kai jos pasiekia išsivadavimą, mukti negali būti galutinis pasiekimas. Tai reiškia, kad džīvos gali siekti mukti tik iki individualaus aš sunaikinimo (nirvana) ribos, tačiau džīvos yra amžinos, todėl jos negali iš tikrųjų būti sunaikintos, Tai yra patvirtinama Švetāšvatara Upanišadoje (6.13):
nityo nityānām cetanaś cetanānām
„Jis yra aukščiausia amžina būtybė tarp visų amžinų gyvų būtybių, ir Jis yra aukščiausia sąmoninga būtybė tarp visų sąmoningų būtybių.“
Ši ir kitos Vedų mantros tvirtina, kad džīva yra amžina ir todėl jos individualios egzistencijos sunaikinimas (nirvana) yra neįmanomas. Tie, kurie priima šią išvadą, supranta, kad džīva toliau egzistuoja kaip individuali ir po to, kai ji pasiekia mukti. Atitinkamai, jie nepriima bhukti ir mukti kaip galutinių tikslų. Greičiau jie mano, kad bhukti ir mukti yra tik šalutiniai tikslai, kurie yra svetimi džīvos prigimčiai.
Kiekviena pastanga turi savo tikslą ir priemones jai pasiekti. Rezultatas, kurio žmogus siekia yra vadinamas sādhya, o praktika, kurios žmogus imasi, kad gautų šį rezultatą yra vadinama sādhana. Jei giliai paanalizuosi, pamatysi, kad visi gyvų būtybių tikslai ir priemonės, kurių jos imasi yra tarsi viena po kitos einančios grandys. Tai, kas yra sādhya (tikslas) dabar, tampa sādhana (priemone) pasiekti vėlesnę sādhyą. Jei žmogus pasirenka šią priežasčių ir pasekmių grandinę, jis palaipsniui prieina iki paskutinės grandies šioje grandinėje. Pasekmė arba sādhya, kuri yra pasiekiama šioje paskutinėje pakopoje yra vadinama galutine sādhya, kuri nebetampa sādhana (priemone) niekam kitam, nes nebėra jokios kitos sādhyosanapus jos. Kai žmogus praeina visas sādhya ir sādhana grandinės grandis, jis pamažu pasiekia paskutinę grandį, kuri yra vadinama bhakti. Todėl bhakti yra aukščiausia sādhya, kadangi tai yra džīvos amžino tobulumo pakopa (nitya-siddha-bhāva).
Kiekvienas veiksmas žmogaus gyvenime yra sādhana ir sādhyos arba priežasties ir pasekmės grandinės dalis. Karmos skyrius šioje priežasčių ir pasekmių grandinėje susideda iš daugelio sujungtų grandžių. Kai žmogus pažengia anapus to, tolesnė grandžių serija suformuoja kitą skyrių, vadinamą jñāna. Galiausiai bhakti skyrius prasideda ten, kur baigiasi jñānos skyrius. Galutinė sādhya karmos grandyje yra bhukti, galutinė sādhya jñānos grandyje yra mukti, o galutinė sādhya bhakti grandyje yra prema-bhakti. Jei apmąstyti džīvos tobulos padėties prigimtį, reikėtų nuspręsti, kad bhakti yra ir sādhana ir sādhya. Karma ir jñāna nėra galutinės sādhya ir sādhana, kadangi jos yra tik tarpinės pakopos.
Vrajanātha: Upanišadose yra labai daug įžymių teiginių, kurie netvirtina, jog bhakti yra aukščiausia, ar kad ji yra galutinė sādhya ar laimėjimas. Bŗhad-āraņyaka Upanişad (4.5.15 ir 2.4.24) sako: kena kam paśyet: Kas turi matyti? Ką jie pamatys? Ir kokiomis priemonėmis? Taip pat teigiama Bŗhad-āraņyaka Upanişad (1.4.10), aham brahmāsmi: „Aš esu Brahma.“ Aitareya Upanişad (1.5.3) sako: prajñānam brahma: „sąmonė yra brahmanas“. O Chāndogya Upanişad (6.8.7) sako: tat tvam asi śvetaketo: “O Švetaketu, tu esi šis brahma“. Apsvarsčius visus šiuos teiginius, kas blogo laikyti mukti aukščiausia sādhya?
Bābadžī: Aš jau paaiškinau, kad yra daug įvairių sādhyos tipų, priklausomai nuo skirtingų polinkių. Žmogus negali suprasti mukti svarbos tol, kol jis turi bent kokį troškimą bhukti, o šāstroje daugybė teiginių yra užrašyta žmonėms, esantiems šiame lygyje. Pavyzdžiui, Āpastamba Srauta-sūtra (2.1.1) teigia: akşayam ha vai cāturmasya-yājinah: „Tie, kurie seka Čaturmasjos įžadais pasiekia pastovią padėtį rojuje“. Ar tai reiškia, kad mukti yra bevertis tikslas? Karmiai trokšta tik jutiminių malonumų. Jie negali atrasti šāstroje rekomendacijų siekti mukti, bet ar tai reiškia, kad mukti niekur Vedose neaprašyta? Keletas rišių, kurie rekomenduoja karmos kelią, laikosi nuomonės, kad atsižadėjimas yra skirtas tik tiems, kurie neturi kompetencijos, ir kad turintys kompetenciją turi atlikti karmą. Iš tikrųjų tai nėra teisinga. Šie nurodymai duoti žmonėms, kurie yra žemesnėje dvasinės pažangos pakopoje, tam, kad paskatintų jų tikėjimą jų atitinkama padėtimi.
Džīvoms nepalanku atmesti pareigas, už kurias jos yra atsakingos. Jei žmogus atlieka savo pareigas kurios atitinka jo dabartinį lygį, su visišku tikėjimu, jis lengvai gauna galimybę pereiti į sekantį kvalifikacijos lygį. Atitinkamai, Vedų nurodymai, propaguojantys tokio tipo tikėjimą nėra smerktini. Priešingai, jei kas nors smerkia tokius nurodymus, jis pats turės pulti iš savo padėties. Visos džīvos, kurios sugebėjo pakilti šiame pasaulyje, atliko tai griežtai vykdydamos pareigas, kurioms buvo kvalifikuotos.
Jñāna iš tiesų yra aukščiau už karmą, kadangi ji suteikia mukti. Nepaisant to, šāstros, kurios aptaria karmos kompetenciją, šlovina karmą labiausiai ir nesistengia pagrįsti jñānos pranašumo. Panašiai ten kur šāstros aptaria jñānos kompetenciją, mes rasime visas mantras, kurias tu minėjai, šlovinančias mukti. Tačiau kaip pasiruošimas jñānai yra aukštesnis už karmą, taip ir pasiruošimas bhakti yra aukštesnis už jñāną. Mantros, kaip tat tvam asi ir aham brahmasmi šlovina impersonalų išsivadavimą ir jos sustiprina tikėjimą tų, kurie stengiasi eiti šiuo keliu, kuriam jie yra tinkami. Dėl šios priežasties yra nėra neteisinga tvirtinti jñānossvarbą. Tačiau jñāna nėra galutinė sādhana, o jñānos sādhya nėra galutinė sādhya. Vedinės mantros įtvirtina galutinę išvadą, kad bhakti yra sādhana, o prema bhaktiyra sādhya.
Vrajanātha: Mantros, kurias aš citavau yra principiniai Vedų teiginiai, vadinami mahā-vākya. Kaip gali būti, kad sādhya ir sādhana, kurias jie iškelia yra pašaliniai?
Bābadžī: Vedų teiginiai, kurie buvo pacituoti prieš kelias akimirkas niekur Vedose nėra aprašyti kaip mahā–vākya, lygiai taip pat jie nėra aprašyti kaip aukštesni už kitus teiginius. Jñānos mokytojai pavadino šiuos teiginius mahā-vākya tam, kad įtvirtintų savo pačių doktrinos pranašumą, tačiau realybėje pranava (om) yra vienintelis mahā-vākya. Visi kiti Vedų teiginiai yra susiję tik su tam tikrais Vedų žinojimo aspektais.
Nebūtų klaidinga visus vedų teiginius pavadinti mahā-vākya. Tačiau yra dogmatiška išskirti konkrečius Vedų teiginius ir pavadinti juos mahā-vākya, o kitus paprastais teiginiais. Tie, kurie taip daro, įžeidžia Vedas. Vedos aprašo daugelį šalutinių tikslų ir priemones juos pasiekti, todėl jos kartais šlovina karma–kāndą, o kartais mukti, tačiau galutinė Vedų analizė nusprendžia, kad bhakti vienintelė yra ir sādhana ir sādhya.
Vedos yra tarsi karvė, o Šrī Nanda-nandana yra melžėjas. Bhagavad-gytoje (6.46-47) Jis atskleidė Vedų paaiškinimą apie galutinį tikslą:
tapasvibhyo ‘dhiko yogé jïänibhyo ‘pi mato ‘dhikaù
karmibhyaç cädhiko yogé tasmäd yogé bhavärjuna
yoginäm api sarveñäà mad-gatenäntar-ätmanä
çraddhävän bhajate yo mäà sa me yuktatamo mataù
„O Ardžuna, jogas yra aukštesnis už visų tipų asketus, siekiančius rezultatų ir tuos, kurie kultivuoja impersonalų pažinimą, siekdami išsivadavimo. Todėl tapk jogu. Aš laikau, kad tas yra didžiausias iš visų jogų, kuris su tvirtu tikėjimu prisirišęs prie Manęs, kuris pastoviai garbina Mane, visiškai atverdamas Man savo širdį.“
Švetāšvatara Upanišadoje pasakyta (6.23):
yasya deve parä bhaktir yathä deve tathä gurau
tasyaite kathitä hy arthäù prakäçante mahätmanaù
„Visos slaptingos Vedų prasmės visiškai atsiskleidžia tai didžiai sielai, kuri turi tokią pat parā-bhakti savo Gurudevui kaip ir Šrī Bhagavānui.“
Taip pat yra pasakyta Gopāla-tāpanī Upanišadoje, Pūrva vibhāgoje (2.2):
Bhaktir asya bhajanaà tad ihämutropädhi-
nairäsyenämuñmin manaù-kalpanam,
etad eva naiñkarmyam
„Bhakti, atliekama Šrī Krišnos malonumui yra vadinama bhadžana. Tai reiškia atsisakyti visų troškimų mėgautis šiame pasaulyje ir kitame, pašvęsti savo protą Krišnai ir išsiugdyti visiškos vienybės su Juo pojūtį, kylantį iš užvaldančio premosjausmo. Šis bhadžana taip pat suteikia laisvę nuo visos veiklos, nukreiptos į rezultatus.“
Brihad-āranyaka Upanišadoje (1.4.8) pasakyta: ātmānam evapriyam upāsīta
„Reikia garbinti Aukščiausią Sielą, Šrī Krišną kaip brangiausią prielankumo objektą.“
Brihad-āranyaka Upanišadoje (4.5.6) taip pat pasakyta:
ātmā vā are draşţavyah śrotavyo mantavyo nididhyāsitavyah
“O Maitrejī, reikia matyti, klausytis, galvoti ir medituoti į Aukščiausią Absoliučią Tiesą Parmātmā.”
Kai žmogus rūpestingai studijuoja šiuos Vedų teiginius, jam tampa aišku, kad bhakti yra geriausia sādhanos forma.
Vrajanātha: Vedų karma kāndos skyrius duoda nurodymus atlikti bhakti īšvarai, kuris suteikia visos veiklos rezultatus. Jñāna kāndos skyriuje mes taip pat matome nurodymus patenkinti Hari atliekant bhakti per keturių rūšių sādhaną, vadinamą sādhana catuštaya. Taigi, kaip bhakti gali būti sādhya, jei ji yra priemonė pasiekti bhukti ir mukti? Kadangi bhakti yra priemonė, ji nustoja egzistuoti kai tik sukuria bhukti ir mukti. Tai yra bendras principas. Prašau apšviesk mane šiuo klausimu.
Bābadžī: Tai tiesa, kad reguliuojama bhakti praktika (sādhaną) karma-kāndojesuteikia materialų pasimėgavimą, o bhakti-sādhana, atliekama jñāna-kāndoje, suteikia mukti. Niekas negali pasiekti jokio rezultato nepatenkinęs Paramešvaros, o Jis patenkintas tik bhakti. Jis yra visų galių šaltinis ir bet kokia galia, kurią galima rasti ar džīvoje ar negyvoje materijoje, yra tik mažytė Jo galios demonstracija. Karma ir jñāna negali patenkinti Īšvaros. Karma ir jñāna suteikia savo rezultatus tik bhagavad-bhakti pagalba. Jie yra nepajėgūs sukurti nepriklausomą rezultatą. Todėl galima pamatyti, kad karmos ir jñānos keliuose yra nurodoma atlikti kažką panašaus į bhakti. Tačiau tai nėra šuddha-bhakti. Greičiau tai yra tik bhakty-ābhāsa. Atitinkamai, bhakti, kuri regima karmos ir jñānos keliuose yra tik atsidavimo išvaizda, o ne šuddha bhakti, ir būtent ši bhakty-ābhāsa yra priežastis, kuri suteikia šių siekių rezultatus.
Yra dviejų tipų bhakty-ābhāsa: šuddha-bhakty-ābhāsa (tyra) ir viddha bhakty-ābhāsa (sutepta). Aš papasakosiu apie tyrą bhakty-ābhāsą vėliau, tačiau dabar tau reikia žinoti tik, kad yra trys tipai suteptos bhakty-ābhāsos. Tai yra bhakty-ābhāsa, sutepta veikla dėl rezultatų, bhakty-ābhāsa, sutepta monistiniu pažinimu, ir bhakty-ābhāsa sutepta tiek veikla dėl rezultatų, tiek monistiniu pažinimu.
Žmogus, atlikdamas yajñą, gali sakyti: „O Indra, o Pūšana (Saulės dievybė), prašau būkite maloningi ir suteikite mums šios yajños rezultatus.“ Visa veikla, demonstruojanti bhakti išvaizdą, sutepta šio tipo troškimais yra vadinama bhaktiišvaizda, sutepta veikla dėl rezultatų. Kai kurios kilnios sielos pavadino šį suteptos bhakti tipą atsidavimu sumišusiu su veikla dėl rezultatų (karma miśra bhakti). Kiti aprašė jį kaip veiklą, kuriai netiesiogiai priskiriami atsidavimo požymiai (āropa-siddha-bhakti).
Kitas žmogus gali pasakyti: „O Jadunandana, aš atėjau pas Tave bijodamas materialios egzistencijos. Aš giedu Tavo vardus, Harė Krišna, dieną ir naktį. Prašau, suteik man išsivadavimą. O Aukščiausias Viešpatie, Tu esi brahma. Aš įpuoliau į Majos spąstus. Prašau išvaduok mane iš šių pančių ir leisk man susilieti su Tavimi.“ Šie jausmai turi bhakti išvaizdą, suteptą monistinio pažinimo. Kai kurios kilnios sielos aprašė tai kaip atsidavimą sumišusį su monistiniu pažinimu (jńāna-miśra-bhakti), o kiti kaip veiklą, kuriai netiesiogiai priskiriami bhakti požymiai (āropa-siddha-bhakti). Šios suteptos atsidavimo formos skiriasi nuo šuddha–bhakti.
Bhagavad-gytoje (6.47) yra pasakyta: śraddhāvān bhajate yo mām sa me yuktatamo matah, „Aš laikau tą, kuris garbina Mane su visu tikėjimu, geriausiu iš visų jogų.“ Bhakti, apie kurią kalba Šrī Krišna šiame teiginyje yra šuddha-bhakti, ir tai yra mūsų sādhana. Kai ji pasiekia tobulumą, tai yra prema. Karma ir jñāna yra priemonės pasiekti bhukti ir mukti atitinkamai. Jie nėra tos priemonės, kuriomis džīva gali pasiekti savo nitya siddha bhāvą – amžiną konstitucinę dieviškos meilės padėtį.
KLAUSIMAI:
- Trumpai apibūdinkite visus tris kelius: karma, jñāna ir bhakti?
- Įrodykite bhakti pranašumą prieš kitus procesus.
- Pateikite bent vieną posmą iš Bhagavad-gytos, tvirtinantį bhakti pranašumą.
- Pavyzdžiais bei asmenybėmis pailiustruokite visus šiuos kelius.
- Kaip karma ir jñāna pasireiškia Krišnos Sąmonėje?
Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/
