BŪTINYBĖ PRIIMTI DVASINĮ MOKYTOJĄ

Net siekiant materialių žinių, reikalingas mokytojas, savo srities specialistas. Nors formaliai, kiekvienas gali visko išmokti skaitydamas knygas, praktiškai tai padaryti yra labai sunku. Matome, jog egzistuoja tiek daug švietimo institucijų, mokyklų, kursų, kurių tikslas suteikti žmogui galimybę mokytis iš kvalifikuoto mokytojo. Norint išmokti bet kokį dalyką, reikalinga ne tik teorija, bet ir praktika. Be mokytojo žmogus labai retais atvejais galės būti tikras, kad išmoko dalyką teisingai, nes vienas iš mokytojo uždavinių patikrinti ir patvirtinti mokinio praktines ir teorines žinias.

Net jei formaliai įmanoma įgyti kažkokias materialias žinias savarankiškai, be mokytojo, dvasinių žinių taip įgyti neįmanoma. Taip yra todėl, kad materialūs objektai visuomet prieinami mūsų jutimams, arba tiesiogiai, ar per matavimo prietaisus. Mokytojas reikalingas, kad šiuos reiškinius paaiškintų ir susistemintų. Dvasiniai objektai niekaip neparodo savęs mūsų pojūčiams. Sąlygota siela neturi jokių tinkamų įrankių nustatyti dvasinės energijos egzistavimą. Apie ją galima sužinoti tik iš asmenybės, kuri savo sąmonę išgrynino tiek, kad ji tapo įrankiu, jautriu dvasinei energijai. Tokia asmenybė vadinama dvasiniu mokytoju. Pasaulietinis išsilavinimas pirmiausiai grindžiamas žiniomis, ir sugebėjimu jomis naudotis. Dvasinis išsilavinimas pirmiausiai grindžiamas praktika, sąmonės galių ugdymu. Teorinės žinios ir erudicija čia neturi savaiminės vertės, kaip materialiame moksle. Todėl reikalingas dvasinis mokytojas, kuris mus mokytų kaip ugdyti Krišnos sąmonę, o ne vien padėtų sužinoti naujus dalykus.

Ar dvasinis mokytojas reikalingas kiekvienam? Nors visos gyvos būtybės kenčia materialiame pasaulyje, tapdamos Majos aukomis, ne kiekviena siela nori vaduotis iš šios kančios. Kai kurios užsispyrusios bando surasti savo laimės kelią. Tokiam žmogui nereikalingas dvasinis mokytojas. Jis reikalingas tik tam, kuris tapo smalsus (panoro sužinoti) apie transcendenciją (athato brahma džigjāsa – Vedanta Sūtra 1.1.1).

Štai iš karto kelios priežastys, kodėl mums reikalingas dvasinis mokytojas:

• Pirmiausia, savo užterštu protu žmogus linkęs informaciją suvokti iškraipytai. Tikras dvasinis mokytojas padeda teisingai suprasti tai, kas užrašyta Vedose.
• Kad suprastų dvasines žinias, žmogus turi išsiugdyti tam tikras savybes, o tam reikalinga dvasinio mokytojo pagalba. Jis užima mokinį tam tikra praktika, būtina šioms savybėms išugdyti.
• Priimdamas dvasinį mokytoją žmogus užima nuolankią padėtį (avaroha-pantha), kuri nuteikia jo širdį šias žinias priimti. Neužėmus tokios padėties gauti transcendentinių žinių neįmanoma.
• Ugdyti tikėjimą mums reikalingas gyvas pavyzdys, žmogus, kuris nuėjo visą šį kelią. Toks pavyzdys mus įkvepia.
• Parampara (mokytojų-mokinių seka, per kurią perduodamos žinios) neturi nutrūkti, kitaip žinios bus iškraipytos.

Visos Krišnos avataros, nužengusios priėmė formalų guru

Mes galime ir nesuprasti, kad kažkas yra ypatingai svarbu. Tačiau protingas žmogus supranta, kas yra svarbu, stebėdamas, kaip elgiasi didžiosios asmenybės.  Pats Čaitanja Mahaprabhu priėmė dvasinį mokytoją, kad parodytų pavyzdį mums.  Kadangi jis elgėsi kaip ačarja (tas, kuris moko savo pavyzdžiu), jis parodė, kaip svarbu priimti dvasinį mokytoją. Susitikęs Prakašananda Sarasvatį – žymų Majavadį sannjasį, Čaitanja Mahaprabhu pasakė, jog mokytojas laikė jį pernelyg kvailu, kad studijuoti Vedantą, todėl liepė kartoti Krišnos vardus. Tokiu būdu Čaitanja Mahaprabhu galėjo pasiekti gyvenimo tobulumą.

Kitas pavyzdys Vjasadeva. Nors jis užrašė Vedų literatūrą ir laikomas literatūrine Viešpaties Nārājanos inkarnacija, nors jis yra mokytojas ir autoritetas visiems, jis pats priėmė Narada Munį savo mokytoju. Šrimad-Bhāgavatam pasakoja, kad Šrila Vjasadeva netgi užrašęs visą Vedų literatūrą nejuto vidinio pasitenkinimo. Sąžinės balsas graužė jį, bet jis negalėjo suprasti priežasties. Nārada Munis paaiškino Vjasadevai, kad šis aprašė savo kūriniuose karmą – materialią veiklą, bei gjāną – filosofinių samprotavimų kelią, bet šie keliai nėra tikroji sielos funkcija. Nārada papasakojo Vjasadevai apie dvasinės sielos prigimtį ir jos konstitucinę veiklą. Kai Vjasadeva vykdydamas guru nurodymą užrašė Šrimad-Bhāgavatam, jo darbą vainikavo visiška sėkmė.

Viešpats Ramačandra nužengė į šią žemę kaip žmogus, karalius, kad išvaduotų žmones nuo Ravanos ir kitų demonų jungo. Kad sužinotų, savo dharmą (pareigą) ir kaip ją atlikti jis priėmė dvasinį mokytoją – Višvamitrą, kuris išmokė jį Vedų mantrų ir suteikė savo palaiminimus.

Netgi pats Krišna ir Balarama priėmė dvasinį mokytoją Sandipani Munį, ir elgėsi kaip stropūs brahmačariai (mokiniai). Jie vykdė visus savo guru nurodymus ir gavo iš jo palaiminimus, kad visa tai, ką jie sakys, bus tiesa. Vasudeva (Krišnos ir Balaramos tėvas) atliko savo sūnums šventos virvelės įteikimo ceremoniją, kurią atlieka visi aukštesnio luomo žmonės. Taip Jie buvo inicijuoti  kartoti gajatrimantrą, kuri skirta suvokti Absoliučią Tiesą.

Žmogus, kuris teigia, kad jam nereikalingas dvasinis mokytojas, ir tuo pat metu moko kitus yra apsišaukėlis. Net jei jis skelbiasi Dievo inkarnacija, savo elgesiu jis tai paneigia.

Norėdamas tapti kultūringu, žmogus turi domėtis gyvenimo prasme

Websterio žodynas apibrėžia žodį kultūra [lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas] kaip:

• Intelektualinių ir moralinių galimybių ugdymas, ypatingai švietimo pagalba;
• Rūpinimasis, auklėjimas bei puoselėjimas (kūno kultūra, grožio kultūra);
• Susigaudymas apie skonius ir jų išmanymas, įgytas intelektualinio bei estetinio auklėjimo dėka;
• Skonis ir susipažinimas su menu, humanizmu, ir bendrais mokslo klausimais, skirtingai nuo iškalbos ar techninių sugebėjimų.
• Tam tikros žmogiško pažinimo nuostatos, įsitikinimai ir elgesys, priklausantis nuo daugumos sugebėjimo mokytis ir perduoti žinias ateinančioms kartoms.
• vietiniai papročiai ir įsitikinimai, socialinio elgesio formos ir materialūs rasinės, religinės ar socialinės grupės aspektai.
• Bendrų nuostatų, vertybių, tikslų ir praktikų rinkinys, kuris charakterizuoja kompaniją ar korporaciją.

Kalbant apie kultūrą kaip intelektualinių ir estetinių galimybių ugdymą, neįmanoma įsivaizduoti kultūros, ignoruojančios savęs pažinimą. Nors apstu kultūrų, nieko nežinančių apie sielą, taip yra ne todėl, kad savęs pažinimo klausimas joms būtų nesvarbus, o todėl, kad nerandama galimybių ar metodų pažinti sielą. Tuomet kyla materiali kultūra, pažįstanti asmenybę kaip materijos produktą.

Siekiantis dvasinės, arba tikrosios kultūros žmogus, turi kreiptis į dvasinį mokytoją, kitaip taps materialios, kultūros ribotumo auka. Vedinėje visuomenėje žmogus nebuvo laikomas kultūringu, jei jis neturėjo dvasinio mokytojo, nes tai reiškė, jog jis negavo tinkamo dvasinio išsilavinimo. Sanskrito kalbos žodis arijas, kuris šiais laikais interpretuojamas kaip rasės požymis, iš tiesų reiškia kultūringą žmogų, kuris žino gyvenimo vertybes. Krišnos apibūdinimu, arijas nepergyvena dėl kūno, o rūpinasi siela.

Dvasinis mokytojas vienintelis gali išspręsti gyvenimo problemas.

Susidūręs su dideliais sunkumais ir nerandantis išeities kultūringas žmogus kreipiasi į dvasinį mokytoją. Tai rodo, kad kultūringas žmogus neprivalo žinoti viską, bet privalo žinoti gyvenimo principus. Todėl, pakliuvęs į bėdą Ardžuna kreipėsi į Krišną ne kaip į draugą, o kaip dvasinį mokytoją. BG 2.7 sako:

kärpaëya-doñopahata-svabhävaù

påcchämi tväà dharma-sammüòha-cetäù

yac chreyaù syän niçcitaà brühi tan me

çiñyas te ’haà çädhi mäà tväà prapannam

“Dėl apgailėtino silpnumo, visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos. Todėl aiškiai sakyk, kas man daryti? Nuo šiol, ar Tavo mokinys, Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane. “

Vedų žinias galima suvokti tik iš dvasinio mokytojo

Vedų žinios vadinamos apaurušėja – antžmogiškos. Žmogus susipainiojęs savo proto labirintuose negali suprasti elementarių gyvenimo tiesų. Vadovaudamasis emocijomis, o ne blaivia galva jis mano, kad jo ambicijos visuomet teisingos, o jei kiti nesutinka, jie klysta. Turėdamas tokią silpną nuovoką, kaip žmogus gali suprasti Vedų teiginius, kalbančius apie transcendenciją. Netgi šventuose raštuose jis matys savo ambicijų patvirtinimus, kaip matė Mahatma Gandis, daktaras Radhakrišnanas, Ramakrišna, Radžnišas ir kiti. Reikalingas dvasinis mokytojas, kuris priklausytų nuo Krišnos, o ne nuo mūsų ambicijų, kad galėtų pasakyti tiesą, kokia ji yra. Tik dvasinis mokytojas gali paaiškinti Vedų tiesas nesavanaudiškai, neturėdamas savo ambicijų ir nepataikaudamas įtakingo ar ambicingo mokinio užgaidoms.

Vedos kalba apie tai, kas yra anapus jutimų ir proto patirties. Kadangi Vedos naudojasi žodžiais, kurie mums reiškia materialius dalykus, transcendentinę informaciją esame linkę interpretuoti materialiai, pagrįsti ją savo patirtimi. Apie tai, kas yra anapus proto ir juslių suvokimo, reikia klausti to, kas tai pažino. Dvasinis mokytojas neleis materialiai interpretuoti dvasinių žinių, o greičiau suteiks dvasinės patirties.

Išsivaduoti iš materialios egzistencijos įmanoma tik kreipiantis į dvasinį mokytoją. Vedos aprašo daugybę būdų kaip išsivaduoti iš materialios egzistencijos. Deja daugelis jų nėra veiksmingi patys savaime. Jie pateikiami tik kaip tarpiniai metodai, padedantys įveikti valios silpnumą ir dvasinį sustingimą. Sąlygotos sielos visus šiuos kelius vertina už patrauklumą ir patogumą, bet ne už veiksmingumą. Dvasinis mokytojas žino Krišnos valią ir nurodo kelią, kuris yra veiksmingiausias, nors ir ne toks malonus.

Surištas žmogus negali atsirišti pats. Reikia, kad kažkas laisvas jį atrištų. Bhagavad-gytoje 7.13 Krišna sako, kad visas pasaulis yra suklaidintas materialios gamtos gunų, todėl niekas negali pažinti Jo, kuris yra aukščiau gamtos gunų. Žodis guna sanskrito kalba reiškia virvės. Visos gyvos būtybės yra surištos dorybės, aistros ar neišmanymo virvėmis. Todėl niekas negali išsivaduoti pats ir niekas negali išvaduoti kitų. Dvasinis mokytojas yra Krišnos malonės įsikūnijimas, kurį jis pats pasiunčia išvaduoti tas sielas, kurios nuoširdžiai to siekia. Pats dvasinis mokytojas, kadangi yra Krišnos siųstas, nėra saistomas gunų.

Dvasinis mokytojas užgesina materialios egzistencijos gaisrą, kuriame mes degame jau daugybę gyvenimų, nerasdami savo vietos. Šrimad-Bhāgavatam 7.9.17 sako, kad visos gyvos būtybės vengdamos nemalonumų ir siekdamos malonumų yra pastoviai deginamos troškimų ugnyje. Jie suranda įvairius metodus, kaip numalšinti šią ugnį, bet šie tampa naujos, dar didesnės kančios priežastimi. Vienintelis būdas užgesinti šį gaisra yra dasja joga – tarnystė Dievo Asmeniui, kurios gali išmokinti tik dvasinis mokytojas, nes jis yra artimas Krišnos tarnas.

Iš dvasinio mokytojo žmogus gauna tobulas žinias.

Mokytojas regi tiesą, todėl gali perduoti ją kitiems. Dažnai būna sunku paaiškinti kitam tai, ką paprasčiausiai išmokome, tačiau, kai kažką suprantame, galime tai paaiškinti skirtingoms asmenybėms daugeliu būdų. Religinių mokymų įvairovė ir nesutarimai tarp religinių krypčių kyla todėl, kad jų propaguotojai bei sekėjai patys tiesos nematė, apie ją tik girdėjo ar skaitė arba samprotavo. Kurie suvokė Absoliučią Tiesą aiškina ją taip, kaip išdėstyta Vedose. Todėl nelieka jokių prieštaravimų. Todėl Bhagavad-gytoje Krišna sako: tad viddhi pranipatena… – nuolankiai kreipkis į dvasinį mokytoją, kuris pažino Absoliučią tiesą. Jis išspręs visus prieštaravimus, kylančius prote dėl dvasinių kelių įvairovės. Dvasinis mokytojas žinojimo žiburiu išsklaidys neišmanymo tamsą ir atvers duris į dvasinį pasaulį.

Žmogus be mokytojo pagalbos negali suprasti netgi sielos prigimties, kadangi vien tik vedinių žinių nepakanka. Reikia gyvo pavyzdžio. Dvasinis mokytojas žino Viešpatį ir jo kūriniją ir moka skirti energiją nuo energijos šaltinio. Jis nesuplaka į vieną krūvą Viešpaties ir Jo dalelyčių.

Dvasinis gyvenimas reiškia praktiką, sudvasinančią (apvalančią) mūsų jusles. Ši praktika turi būti atliekama prižiūrint tinkamam vadovui. Todėl Rūpos Gosvamio Bhakti Rasamrta Sindhu 1.2.234 sako:

ataù çré-kåñëa-nämädi

na bhaved grähyam indriyaiù

sevonmukhe hi jihvädau

svayam eva sphuraty adaù

Niekas negali suprasti Krišnos, koks Jis iš tiesų yra, vien tik savo bukomis materialiomis juslėmis. Tačiau Viešpats Pats atsiskleidžia savo atsidavusiems, patenkintas jų atliekama transcendentine meilės tarnyste.

Žmogus kreipiasi į Dievą per dvasinį mokytoją.

Tarnystė Viešpačiui prasideda tarnaujant Jo atstovui – dvasiniam mokytojui.  Negalima kreiptis į Krišną tiesiogiai dėl kelių priežasčių:

• Mes negalime pamatyti Dievo materialiu  regėjimu;
• Viešpats nepriima išsišokėlių.

Norint prisiartinti prie bet kurios didžios asmenybės, pirma reikia praeiti pro apsaugą, pavaduotojus, artimuosius. Taip pat yra ir su Krišna. Jis neprisileidžia prie savęs bet ko. Tačiau tai nereiškia, kad Jis bijo susitepti. Savavalio ir nepriklausomo žmogaus motyvai pamatyti Dievą nėra švarūs. Jam visiškai nereikia Dievo, o užtenka tapti didžia asmenybe. Arba jis nori diktuoti savo sąlygas Dievui. Jis panašus į žmogų, kuris, įžeidęs kitą, siūlo taikytis, bet nesiruošia atsiprašyti.

Kad pamatyti Dievą ir sugebėti Jam tarnauti, reikia išsiugdyti šiek tiek nuolankumo. Be jo, neįmanoma tarnauti Dievui tyrai, neturint asmeninių motyvų. Nuolankumo reikia mokytis tarnaujant Dievo atstovui. Tai nėra privilegijuotų žmonių grupės, kastinių brahmanų ar šeimyninių guru sugalvota idėja. Krišna pats kalba apie tai daugelyje šventraščių. Jis liepia nedaryti skirtumo tarp Jo ir dvasinio mokytojo. Šrimad-Bhāgavatam 11.17.27 Krišna sako:

äcäryaà mäà vijänéyän

navamanyeta karhicit

na martya-buddhyäsüyeta

sarva-deva-mayo guruù

„Reikia žinoti, kad ačarja esu Aš, ir niekuomet neparodyti jam kokios nepagarbos. Negalima jam pavydėti ar galvoti apie jį kaip paprastą žmogų, kadangi jis yra visų pusdievių atstovas.“

Vėlgi Viešpats taip myli ir vertina savo atsidavusius, jog pats tarnauja jiems. Pavyzdys yra Narada Munis, kuriam Krišna plaudavo pėdas, kai šis apsilankydavo Jo namuose Dvarakoje. Kai brahmanas Sudama Vipra apsilankė Krišnos namuose, šis buvo toks patenkintas paprastais ryžiais, kuriuos brahmanas atsinešė, kad pavaišintų Krišną. Jis nėra toks patenkintas ištaigingomis apeigomis, kurias žmonės atlieka siekdami savo tikslų. Šrimad-Bhāgavatam pasakoja istoriją apie garsų jogą Durvasa Munį ir karalių Ambarišą. Karalius buvo paprastas Viešpaties bhaktas, o Durvasa Munis garsėjo kaip griežtas ir mistinių galių kupinas jogas. Kai įpykęs jogas norėjo pražudyti Maharadžą Ambarišą, Viešpats Narajana pasiuntė savo ginklą – čakrą, apginti bhaktą. Šis ginklas pradėjo persekioti jogą ir šiam teko ieškoti prieglobsčio pas Brahma ir Šivą, galiausiai pas patį Viešpatį Narajaną. Bet Viešpats jam atsakė: „Aš nieko negaliu tau padėti, kadangi esu visiškai priklausomas nuo savo bhaktų. Aš nesu savarankiškas – mano širdis priklauso jiems. Prašyk atleidimo pas bhaktą, nes tik jis gali sustabdyti tavo kančią. Tokia yra aukščiausia bhakto galia.“ Viešpats nori, kad Jo atsidavusiems būtų tarnaujama labiau, nei Jam pačiam. Tam, kuris nuoširdžiai tarnauja Krišnos bhaktams, atsilygindamas Krišna pasirodo pats ir taip suteikia visišką palaimą bhaktui. Adi Puranoje Krišna teigia Ardžunai, jog tas, kuris sako esąs atsidavęs Krišnai, iš tikrųjų toks nėra, o tas, kuris sako, kad atsidavė Krišnos tarnui, jis yra tikrasis Krišnos atsidavęs tarnas.  Siekiančiam prašviesėjimo, pirmasis dalykas yra priimti tokį atsidavusį savo mokytoju ir jam tarnauti.

Rūpa Gosvamis knygoje „Bhakti rasamrita sindhu“ išvardina 64 atsidavimo tarnystės veiklos elementus. Pirmieji 10 nurodo į principus, o visi kiti į detales. Tarp pirmųjų – trys svarbiausi: priimti dvasinio mokytojo prieglobstį; vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus ir gauti įšventinimą iš jo; su prieraišumu tarnauti dvasiniam mokytojui.

Kritikas paprieštaraus: kodėl siekiant pažinti Dievą reikalingi tarpininkai? Tokia mąstysena labai paplitusi Vakaruose. Krikščionybėje ji pagimdė protestantizmą, teigiantį, jog žmogus gali kreiptis į Dievą be tarpininkų. Žinoma, jų protestą sukėlė dvasininkai, kurie teigė, jog vienintelis būdas pamaloninti Dievą – tai sudėtingi ritualai, kurių paprastas žmogus atlikti negali. Dvasininkijai tai reiškė pripažinimą ir valdžią. Tačiau tarpininkas nebūtinai turi būti kliūtis tarp žmogaus ir Dievo kaip atsitiko krikščionybėje. Tarpininkas gali būti pagalbininkas siekiant pažinti Dievą. Dvasinis mokytojas yra tarsi skaidri terpė, perduodanti mūsų tarnystę tiesiai Krišnai, nepasiliekanti jos sau. Galime pateikti pavyzdį su akiniais. Žmogus, vargstantis dėl trumparegystės, negali matyti kas dedasi už kelių metrų, tačiau su akiniais jis mato puikiai. Tokiu būdu ši skaidri terpė parodo mums, dvasiniams trumparegiams Krišną, kas paprastai būtų neįmanoma.

Mandagus žmogus nesiekia susipažinti su kitu žmogumi tiesiogiai, tai jis daro per bendrą draugą ar svarbaus asmens atstovą. Taip ir norintis susipažinti su Krišna neturi stengtis to daryti tiesiogiai, kad nebūtų palaikytas įžūliu. Verčiau reikia kreiptis į tą, kuris ypatingai brangus Viešpačiui.

Čaitanja Mahaprabhu teigė, kad reikia būti Krišnos tarno tarno tarno tarnu (gopé-bhartuù pada-kamalayor däsa-däsänudäsaù).  Šis principas tarnauti ne Krišnai tiesiogiai, o Krišnos atstovams, reiškia mokytojų-mokinių seką, kur kiekvienas yra savo mokytojo tarnas. Tokia grandinė driekiasi link Krišnos ir niekas nieko nepraranda, net jei grandinė yra labai ilga.  Tarnauti atsidavusiam Dievo tarnui mokinių sekoje yra pirmoji sąlyga atsidavimo tarnystės kelyje.

Be dvasinio mokytojo malonės, žmogus negalės gauti Krišnos malonės (yasya prasädäd bhagavat-prasädo yasyäprasädän na gatiù kuto ’pi). Čia tinka pavyzdys su Kuveros sūnumis, kuriuos Devarši Nārada prakeikė tapti medžiais, kad vėliau juos išvaduotų pats Krišna.

Dvasinis mokytojas suteikia mokiniui iniciaciją arba duoda impulsą dvasiniam gyvenimui. Šis impulsas išoriškai pasireiškia tuo, kad mokinys duoda įžadus guru akivaizdoje, o guru pasižada mokinį pristatyti Krišnai. Krišna pats pasirinko tokį būdą suteikti žinias, todėl negalima tikėtis, kad Jis duos kažkam šį dvasinio gyvenimo impulsą vidujai. Brahma gavo iniciaciją per širdį, kadangi jis buvo pirmoji būtybė visatoje, o Krišna buvo pirmasis jo mokytojas.

Vaišnavų dvasinėje praktikoje šis principas kreiptis į Krišną per dvasinį mokytoją pasireiškia tuo, kad ritualų metu, kiekvienas Krišnai siūlomas garbinimo elementas prieš tai pasiūlomas savo dvasiniam mokytojui. Šis garbinimą perduoda savo dvasiniam mokytojui, o šis savo, taip kol galiausiai tai pasiekia Krišną. Tokiu būdu nuo materialios nešvaros apvalomas bet koks garbinimo veiksmas.

Viešpatį galima pažinti tik per dvasinį mokytoją.

Reikia gauti dvasinio mokytojo nurodymus, kaip suprasti Krišnos Asmenybę, jo Vardą, pavidalą, žaidimus, Jo žodžius. Negalime patys išsigalvoti šių dalykų. Mokytojas turi asmeniškai vadovauti dvasiniam tobulėjimui. Kai mokinys asmeniškai susiduria su Krišna, jis suvokia, kad tai tik dvasinio mokytojo malonės dėka. Sandžaja, kuris pasakojo Bhagavad-gytą, išgirdo Krišnos pokalbį su Ardžuna Vjasadevos, savo dvasinio mokytojo malone. Nors jis buvo už daugelio mylių nuo mūšio lauko, jo patirtis buvo tiesioginė. Tokiu būdu bhaktas tiesiogiai patiria Krišną, tarnaudamas ir sekdamas dvasinio mokytojo nurodymais.

Viešpats nėra pasiekiamas vien tik studijomis ar spekuliacijomis. Brahma samhita teigia: vedeñu durlabham adurlabham ätma-bhaktau – Viešpats nesuvokiamas Vedų studijomis, o lengvai  pasiekiamas atsidavimo tarnystės dėka.

Įgyvendinus dvasinio mokytojo pamokymus ir nurodymus, galima pamatyti Viešpatį akis į akį. Iš mokytojo žmogus gauna transcendentinį regėjimą, kurio pagalba gali matyti Viešpatį. Apie tokį transcendentinį žinojimą, kuris gaunamas nuolankiai tarnaujant dvasiniam mokytojui ir jo klausinėjant, Krišna kalba Bhagavad-gytoje 4.35 posme:

yaj jïätvä na punar moham

evaà yäsyasi päëòava

yena bhütäny açeñäëi

drakñyasy ätmany atho mayi

„Įgijęs tikrų žinių iš save suvokusios sielos tu niekuomet nebepulsi į iliuziją, kadangi šių žinių dėka tu pamatysi, kad visos gyvos būtybės yra Manyje ir iš tiesų jos yra Mano.“

Be dvasinio mokytojo, visi žmogaus atradimai religijos srityje yra jo kvailumo demonstracija. Pavyzdys yra išprotėjusios asmenybės, kurios tariasi tarnaujančios Krišnai ir gaunančios nurodymus tiesiogiai iš Jo. Tačiau šie nurodymai prieštarauja Krišnos žodžiams Bhagavad-gytoje, ir yra visiškai egoistiški.

Dvasinis mokytojas parodo, ko iš mūsų nori Krišna.

Tam, kad galėtume tarnauti Krišnai, pirma turime suprasti, ko Krišna nori.  Mes negalime tarnauti Krišnai, darydami tai, ko patys norime. Tai ne tarnystė, o spekuliacija. Todėl reikia klausti mokytojo, kuris žino, ko nori Krišna, ir kaip tarnauti Krišnai be savanaudiškų motyvų. Krišnai galima tarnauti tik pasiekus tyrą dvasinį lygį. Tačiau pasiekti tokį lygį netarnaujant vaišnavams neįmanoma.

Dvasinis mokytojas suteikia skonį atsidavimo tarnybai.

Transcendentinė žinia, atėjusi per tyro atsidavusio lūpas yra dar saldesnė, nei atėjusi tiesiai iš Viešpaties žodžių ar šventų raštų. Kadangi atsidavęs Viešpaties žodžiams prideda savo meilės atspindį. Pavyzdys Šukadeva Gosvamis ir Prabhupados knygos.

KLAUSIMAI

1. Paaiškinkite kodėl būtina priimti dvasinį mokytoją?
2. Ar galima pasiekti meilę Dievui vien tik tyrai kartojant Harė Krišna ir nepriėmus dvasinio mokytojo?

Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/