KOVO 7 d.
Gaura Purnima – Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu apsireškimo diena!
…..

📍Programa:

4:30 -07:00 Mangala arati nrisimha,tulasi aratis, japa meditacija
07:15 Dievybiu sveikinimai
07:20 Gurupuja
7:45-8:45 ŚB. Paskaita(….)

9:00-15:00 6 Val. Kirtanas

15:00-17:00 Harinama
17:00-18:00 Abhišeka
18:00-19:30 Paskaita (JM Radhika Nagara pr.)
19:30-20:30 Kirtanas
20:30-21:00 Gaura Aratis
21:00 Prasadas

❗️❗️❗️Harė Krišna❗️❗️❗️
Šią nuostabią dieną kiekvienas iš jūsų galite pagaminti bhogos Viešpačiui ir atnešti į šventyklą (neinicijuoti bhaktai taip pat gali pagaminti kažką ne ant ugnies). Viską aukosime Šri Šri Nitai Gaura Čandrai (taip pat galite pasiūlyti namie ir atnešti bhaktams prasado).

Žvilgsnis į Viešpaties Čaitanjos žaidimus:

Žaisdamas Golokoje, Viešpats Krišna pagalvojo: „Aš Pats pradėsiu šio amžiaus religiją – nama-sankirtaną – švento Viešpaties vardo giedojimą Viešpaties Gaurangos pavidalu. Man atėjus kaip bhaktui, visas pasaulis šoks ekstazėje ir taip pajaus keturis meilės atsidavimo tarnystės skonius. Aš mokysiu visus atsidavimo tarnystės Pats ją praktikuodamas, nes ką bedarytų didi asmenybė, paprasti žmonės tuo seks. Žinoma, dalinės Mano ekspansijos kiekviename amžiuje gali atkurti religinius principus, bet tik Aš galiu suteikti meilės atsidavimo tarnystę, kokia užsiima Vradžos gyventojai.

Be šios antrinės priežasties, dėl kurios Viešpats Krišna vėl pasirodė bhaktos pavidalu, yra dar vienas konfidencialus, labai asmeninio pobūdžio tikslas. Nors Viešpats Krišna ragavo saldžią meilės esenciją, žaisdamas santuokinės meilės žaidimus su gopėmis, Jis negalėjo išpildyti trijų Savo troškimų.

Todėl pasitraukęs iš šios Žemės, Viešpats pagalvojo: „Nors Aš esu Absoliuti Tiesa ir visų rasų rezervuaras, negaliu suprasti Radharani meilės, kuria Ji visada mane užvaldo, galybės. Iš tiesų, Radharani meilė yra Mano mokytojas, o Aš – jos šokantis mokinys, nes Jos meilė priverčia mane šokti įvairiausiais naujais būdais. Kad ir kaip stipriai mėgaučiausi ragaudamas meilės Šrimati Radharani skonį, Ji patirs dešimt milijonų kartų didesnį malonumą. Nėra nieko didingesnio už Radhos meilę, nes ši persmelkia viską, ir vis dėlto ji nuolat plečiasi ir neturi jokių puikybės priemaišų. Ir nors nėra nieko tyresnio už Radhos meilę, ji veikia nesuprantamais ir keistais būdais.

Šri Radhika yra aukščiausia meilės buveinė, o Aš esu jos vienintelis objektas. Aš mėgaujuosi šia palaima, nes, kaip jos objektas, turiu tam teisę, tačiau Radhos patiriamas malonumas yra dešimt milijonų kartų stipresnis nei manasis. Todėl Aš beprotiškai trokštu paragauti tos palaimos, kurią jaučia šis meilės įsikūnijimas, nors Pats ir negaliu to padaryti. Galėsiu patirti šį džiaugsmą, tik Pats tapęs ta meilės buveine.“

Tai buvo vienas iš troškimų, vis stipriau įsiliepsnojančių Viešpaties Krišnos širdyje. Tada, pamatęs Savo grožį, Viešpats Krišna pradėjo mąstyti taip: „Mano saldumas yra be galo nuostabus. Tik Radhika gali iš tiesų paragauti Mano saldumo nektaro dėl savo meilės galios, kuri yra tarsi kiekvieną akimirką skaidrėjantis veidrodis. Nors Mano saldumas beribis ir iš pažiūros neturi erdvės plėstis, jis nušvinta vis naujesniu grožiu ir taip nuolat varžosi su Radharani meilės veidrodžiu, nes abu, nepripažindami pralaimėjimo, toliau plečiasi. Bhaktai Mano saldumą jaučia tiek, kiek stipri jų meilė Man. O kai matau to nektaro atsispindintį veidrodyje, Man taip pat kyla pagunda jo paragauti, nors ir negaliu to padaryti. Viską apsvarstęs matau, kad vienintelis būdas Man iš tiesų mėgautis šiuo Savo saldumu yra užimti Srimati Radharani padėtį.“

Tai buvo antrasis Viešpaties Krišnos troškimas. Trečiąjį Jis išsakė mąstydamas taip: „Visi sako, kad aš esu visos transcendentinės palaimos rezervuaras, ir iš tikrųjų visas pasaulis patiria malonumą tik iš Manęs. Kas tada galėtų man suteikti malonumą? Manau, kad tik tas, kuris turi šimtą kartų daugiau savybių nei aš Pats, gali suteikti malonumą Mano protui, bet tokio žmogaus neįmanoma rasti.

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad Mano grožis yra nepralenkiamas ir teikia malonumą visiems, kurie jį suvokia, Šrimati Radharani žvilgsnis teikia malonumą Mano akims. Nors Mano fleitos virpesiai traukia visus trijuose pasauliuose, Mano ausys žavisi saldžiais Radharani žodžiais. Nors Mano kūnas suteikia kvapą visai kūrinijai, Radharani kūno dalių kvapas pavergia Mano protą ir širdį. Nors vien Mano malonumui egzistuoja įvairiausi skoniai, Mane žavi nektarinės Radharani lūpos. Nors Mano prisilietimas yra vėsesnis nei dešimt milijonų mėnulių, Mane atgaivina Šrimati Radharani prisilietimas. Taigi, nepaisant to, kad esu viso pasaulio laimės šaltinis, Šri Radhikos grožis ir savybės yra Mano gyvenimas ir siela.

Mano akys tenkinasi žiūrėdamos į Šrimati Radharani, tačiau kai Ji žiūri į mane, jos jaučia dar didesnį pasitenkinimą. Vieno į kitą besitrinančių bambuko medžių šnabždesys pavagia Radharani protą, nes Ji mano, kad tai Mano fleitos garsas. Kai vėjas neša link Jos Mano kūno kvapą, Radharani apaksta iš meilės ir bando įskristi į tą vėjo gūsį. Kai Ji paragauja Mano sukramtyto betelio riešuto, Ji įsilieja į džiaugsmo vandenyną ir pamiršta viską aplinkui.

Taigi, net ir turėdamas šimtus burnų, negaliu nupasakoti malonumo, kurį Radharani patiria bendraudama su Manimi. Iš tiesų, Mano laimė nublanksta, kai matau, kaip po mūsų žaidimų kartu suspindi Jos veidas. Ekspertai seksologai teigia, kad mylinčiojo ir mylimojo laimė yra lygi, bet jie nežino transcendentinės meilės Vrindavane prigimties. Radharani patiriamas neapsakomas malonumas leidžia Man suprasti, kad manyje slypi kažkoks nesuvokiamas saldumas, valdantis visą Jos egzistenciją.

Aš visada labai trokštu paragauti džiaugsmo, kurio iš Manęs semiasi Šrimati Radharani, tačiau visos Mano pastangos pasiekti tai yra bergždžios. Todėl perimsiu kūnišką Šri Radhikos veido spalvą bei ekstatišką meilės jausmą ir įsikūnysiu Žemėje, kad išpildyčiau šiuos tris Savo troškimus.“

Norėdamas suprasti Radharani meilės šlovę, nuostabias Savo savybes, kuriomis, su meile tarnaudama Jam, mėgaujasi vienintelė Radharani, ir laimę, kurią jaučia paragavusi Jo saldžios meilės, Aukščiausiasis Viešpats, Gauranga-Krišna, nusprendė apsireikšti Jos emocijomis persismelkusiu pavidalu. Visų pirma Viešpats nusiuntė į Žemę garbingus vyresniuosius, tokius kaip Jo motina ir tėvas, Šri Sačidevi ir Džaganatha Mišra. Taip pat prie jų prisijungė Madhavendra Puris, Kešava Bharatis, Išvara Puris, Advaita Ačarja, Šrivasa Pandita, Thakura Haridasa, Ačarjaratna ir Vidjanidhis.

Prieš pasirodant Viešpačiui Šri Gaurangai Mahaprabhu, visi Navadvipos srityje gyvenę bhaktai rinkdavosi Advaitos Ačarjos namuose. Šiuose susitikimuose Advaita Ačarja pamokslavo remdamasis „Bhagavad-Gita“ ir „Šrimad-Bhagavatam“. Jis smerkė filosofinių spekuliacijų ir karminės veiklos kelius ir tvirtai pabrėžė aukščiausios atsidavimo tarnystės pranašumą. Advaitos Ačarjos namuose bhaktai su didžiuliu malonumu visada kalbėjo apie Krišną, garbino Krišną ir kartojo Harė Krišna maha-mantrą.

Tačiau Advaitą Ačarją labai skaudino tai, kad beveik niekas pasaulyje neturi Krišnos sąmonės ir visi pasinėrę į materialų juslių tenkinimą. Žinodamas, kad niekas negali išsivaduoti iš pasikartojančių gimimų ir mirčių ciklo nesusilietęs su atsidavimo tarnyste Viešpačiui, Advaita Ačarja su užuojauta mąstė, kaip išvaduoti žmones iš majos gniaužtų.

Advaita Ačarja pagalvojo: „Išsivadavimas taps įmanomas visiems žmonėms tik tada, kai Viešpats Krišna asmeniškai pasirodys ir savo pavyzdžiu skelbs atsidavimo tarnystės kelią. Todėl aš apvalytu protu garbinsiu Viešpatį ir nuolatos su didžiuliu nuolankumu prašysiu Jį apsireikšti. Iš tiesų, pateisinsiu savo vardą „Advaita“ tik tada, kai sugebėsiu įtikinti Viešpatį Krišną pradėti sankirtanos (šventų vardų giedojimo, kuris yra vienintelė šio amžiaus religija) judėjimą.

Kol Advaita Ačarja mąstė, kaip patenkinti Krišną, jam į galvą atėjo šis posmas: „Šri Krišną, kuris labai myli Savo bhaktus, paperka tas, kuris tiesiog pasiūlo Jam Tulasi lapelį ir saujelę vandens“. (Gautamiya-tantra)

Advaita Ačarja šio posmo prasmę suprato taip: „Viešpats Krišna negali rasti jokio būdo grąžinti skolą tam, kas pasiūlo Jam Tulasi lapelį ir vandens. Todėl Viešpats padarė tokią išvadą: „Neturiu nieko, kas prilygtų Tulasi lapeliui su vandeniu, todėl grąžinsiu šią skolą Pats pasiaukodamas bhaktui, kuris siūlo Man tai.“ Po to, medituodamas į Šri Krišnos lotoso pėdas, Advaita Ačarja nuolat siūlė Tulasi pumpurus Gangos vandenyje. Taip garbindamas Viešpatį, Advaita Ačarja garsiai šaukdamas paprašė Krišnos pasirodyti, ir šis pakartotinis kvietimas patraukė Viešpaties dėmesį ir privertė Jį nusileisti.

Šri Upendra Mišra, brahmanas, kuris anksčiau buvo gopala, vardu Pardžanja, Viešpaties Krišnos senelis, buvo didis bhaktas ir mokslininkas. Vienas iš septynių Upendros sūnų, Džaganatha Mišra, persikėlė iš Šrihatos į Gangos krantus prie Nadijos, o paskui vedė Šrimati Šačidevi, Nilambaro Chakravarčio (kuris anksčiau buvo Gargamunis) dukrą.

Prieš pasirodant Šri Gaurangai Mahaprabhu, Džaganatha Mišra (buvęs Nanda Maharadža) pradėjo aštuonias dukteris Šačidevi (buvusios Jašodos) įsčiose, tačiau iškart po gimimo jos visos mirė. Sielvartaudamas dėl vienas po kito mirusių vaikų, Džaganatha Mišra garbino Viešpatį Višnu ir prašė padovanoti jam sūnų. Galiausiai Šačimata pagimdė berniuką vardu Višvarūpa, kuris buvo Viešpaties Baladevos įsikūnijimas. Abu tėvai buvo labai patenkinti ir ėmė su dar didesniu atsidavimu tarnauti Viešpaties Govindos lotoso pėdoms, nes suprato, kad gali būti laimingi tik Jo malone.

Tada, 1406 m., Šakos laikotarpyje, Maghos mėnesį (1486 m. vasario 18 d.), Viešpats Krišna įėjo į Jaganathos Mišros ir Šačidevi kūnus. Tuomet Jaganatha pasakė savo žmonai: „Aš matau daug nuostabių dalykų! Tavo kūnas atrodo švytintis ir, rodosi, mūsų namuose gyvena pati sėkmės deivė. Kad ir kur eičiau, visi mane gerbia ir net neprašydami dovanoja pinigus, audinius ir grūdus.“ Šačimata atsakė: „Aš taip pat matau danguje vis pasirodančias nuostabias būtybes, kurios tarsi meldžiasi.“

Tada Džaganatha Mišra pasakė: „Sapne mačiau, kaip mano širdyje apsireiškė švytinti Aukščiausiojo Viešpaties buveinė. Iš mano širdies ji pateko į tavo širdį, todėl galiu suprasti, kad netrukus gims didi asmenybė.“

Po šio pokalbio vyras su žmona jautėsi labai džiugiai ir labai rūpestingai bei dėmesingai tarnavo šeimyninei Šalagrama-šilai.

Tačiau kai Šačimatos nėštumas užsitęsė beveik trylika mėnesių ir vis dar nebuvo jokių gimdymo ženklų, Džaganatha Mišra labai sunerimo. Tuo metu Nilambara Čakravartis atliko astrologinį skaičiavimą ir išpranašavo, kad vaikas gims būtent tą mėnesį, pasinaudodamas palankia akimirka.

Taip atsitiko, kad Phalguni purnimos vakarą, Šakos laikotarpiu, 1407-aisiais metais (atitinkančiais šiuolaikinius 1486-uosius metus) Navadvipoje pasirodė Šri Čaitanja Mahaprabhu. Tuo metu Rahu svarstė: „Tuoj pasirodys tyras Čaitanjos Mahaprabhu mėnulis, tad kam reikalingas juodų dėmių pilnas mėnulis?“ Taip galvodamas, Rahu uždengė pilnatį, todėl visi induistai nuėjo prie Gangos kranto išsimaudyti ir giedoti vardus „Krišna“ ir „Hari“. Kol induistai taip giedojo šventus Viešpaties vardus, mahometonai juokaudami juos mėgdžiojo. Tokiu būdu tuo metu, kai pasirodė Viešpats Čaitanja, visi giedojo Harė Krišna maha-mantrą.

Visose kryptyse ir kiekvieno mintyse tvyrojo ramybė ir džiaugsmas. Šantipūre Advaita Ačarja ir Haridasa Thakuras pradėjo labai smagiai giedoti ir šokti, nors niekas aplink ir negalėjo suprasti, kodėl jie taip elgiasi. Besijuokdami jie nuėjo prie Gangos, o Advaita Ačarja tuo metu, pasinaudojęs Mėnulio užtemimu, dalijo brahmanams įvairiausią labdarą. Pamatęs, kaip visas pasaulis džiūgauja, Haridasa Thakuras labai nustebęs kreipėsi į Advaitą Ačarją: „Tavo šokiai ir labdaros dalijimas man teikia didžiulį malonumą, todėl suprantu, kad Tu turi kažkokį labai ypatingą tikslą“.

Navadvipoje Šrivasa Thakuras ir Ačarjaratna, kuris taip pat buvo vadinamas Čandrašekhara, iš karto nuėjo maudytis Gangoje, o giedodami šventą Viešpaties vardą su dideliu džiaugsmu, jie taip pat labdarai dalino protinę jėgą. Iš tiesų, kad ir kur bebūtų, visi bhaktai šoko, giedojo ir dovanojo labdarą, o jų mintys buvo apimtos džiaugsmo. Netgi dangaus planetose visi giedojo ir šoko, nes pusdieviai taip pat labai troško stebėti transcendentinį Viešpaties pasirodymą.

(Iš „Šri Čaitanja-čaritamritos“)

Gaura Purnimos pasninkas tęsiasi iki mėnulio patekėjimo.