Estetika
Menas – tai tobulai išreikštas grožis (vakyam rasātmana kavyam), “Sahitya darpana”, I.3.
Estetika – tai mokslas, tiriantis grožį ir meną, kaip grožinę kūrybą, arba grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.
Estetiškas – tai atitinkantis estetikos, grožio reikalavimus.
Estetika nagrinėja, kaip žmogus suvokia grožį, kas sukuria estetinio pasitenkinimo jausmą. Tai, kad grožis yra svarbus mums visiems nekyla jokių abejonių. Amžinas grožio siekimas yra vienas iš požymių, kad mes atėjome iš tobulo pasaulio. Sakoma, kad materialus pasaulis yra tik iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys, todėl jei šiame pasaulyje mes susiduriame su grožiu, reikia suvokti, kad jo ištakos yra dvasinėje karalystėje. Žmogų per visą gyvenimą veda harmonijos ir grožio siekimas. Todėl įvairiose kultūrose protingi žmonės stengėsi suvokti grožio esmę. Šiuo požiūriu Indija taip pat turi kuo pasigirti.
Meno paskirtis
Žmonės mano, kad menas skirtas patenkinti juslėms. Tačiau, kadangi vienintelis besimėgaujantis yra Krišna, todėl galiausiai visas menas yra skirtas patenkinti Jam.
Kai Krišna buvo žemėje, jis pats mokėsi gurukuloje ir labai greitai išmoko visų menų, mokslų ir dvasinės praktikos. Tokiu būdu jis parodė, kad išsimokslinimas yra svarbus dalykas.
Menas taip pat nėra tas dalykas, kuris ateina pats savaime. Meno reikia mokytis. Visos Vrindavanos gopės, artimos Krišnos draugės taip pat buvo labai patyrusios menuose. Brahma Samhitoje teigiama, kad Radharani taip pat gerai išmanė menus.
Indijos menas
Menas paprastai skiriamas į ‘aukštąjį’ meną ir populiarųjį. Indijos kultūroje toks skirtumas regimas nuo pat seniausių laikų. ‘Aukštasis’ menas vadinamas ‘marga’, o liaudies menas – ‘deši’. Sakoma, kad Šiva ir Brahma ‘nuleido’ (druhinena), o išminčius Bharata praktikavo (prajuktam) šį aukštąjį meną, kuris suteikia išsivadavimą (vimukti-dam). Tačiau menas, kuris tarnauja pasaulietinėms pramogoms (lokānurandžakam) pagal vietinius papročius (dešasthaja-ŗtja) yra vadinamas vietiniu arba liaudies menu (deši). Šis skirtumas pasireiškia ir šokių tipuose. Pavyzdžiui nritja – šokis, kuris gestų pagalba atskleidžia žodžių prasmes ir perduoda rasą, bhāvą ir vjandžaną; ir nritta – grynai dekoratyvinis šokis, kuris neperduoda jokios rasos.
Vienas didžiausių rasos teoretikų buvo Šrila Rūpa Gosvamis, kuris savo laiku buvo pripažintas kaip Natja šastros specialistas. Netgi šiomis dienomis mokslininkai menotyrininkai cituoja jo raštus apie nuotaikas ir santykius. Šrila Rūpa Gosvami susistemino Natja Šastrą ir parodė, kad ji visų pirma aprašo dvasines emocijas ir pergyvenimus. Todėl įvairių rasų tvarka intensyvumo prasme pasikeitė. Jei Bharata munis meilės arba erotinę rasą traktuoja kaip patį žemiausią emocinį išgyvenimą, Šrila Rūpa Gosvamis teigia, jog dvasine prasme, santuokinė meilė Dievui yra pati tobuliausia emocija ir pats tobuliausias santykis, kurį gyva būtybė gali patirti. Ramybė gi, kurios taip siekia materialistai, pagal Šrila Rūpą Gosvamį yra pati dvasinių išgyvenimų pradžia. Impersonlistai, siekiantys išsivadavimo nuo visų jausmų, nesupranta, kad dvasinės emocijos yra gyvenimo išvaduotame būvyje pagrindas. Būtent, patirdama dvasines emocijas gyva būtybė gali pasiekti palaimos būvį. Todėl Vrindavanos gosvamiai rašė labai daug knygų, dramų, eilių. Jos sukelia estetinius išgyvenimus ir tokiu būdu priartina žmogų prie tobulos asmenybės Šri Krišnos, kuris yra visų santykių ir išgyvenimų šaltinis.
Rasavada – Indijos estetikos teorija
Natja šastra – vedinė estetikos arba grožio teorija pranoksta visa tai, kas šioje srityje buvo kada sukurta. Sakoma, kad Natja šastros autorius yra Bharata Munis, gyvenęs III a.pr.Kr. Jam įkvėpimą ir apreiškimą suteikė pats Viešpats Šiva, kuris vadinamas Nataradža – šokių karaliumi. Žodis ‘natja’ reiškia šokį. Natja šastra daugiausia kalba apie dramą ir šokį, kitaip sakant apie judesį. Iš tiesų, šokis yra viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Sakoma, kad šokis yra natūrali džiaugsmo išraiška. „Brahma Samhitoje“ teigiama, kad dvasiniame pasaulyje, kiekvienas judesys yra šokis, o kiekvienas žodis yra poezija.
Vedose teigiama, jog yra trys gyvenimo elementai, sukuriantys jausmą: karana, karja ir sahakarin. Šie trys gyvenimo elementai perkelti į meną pasireiškia kaip vibhāva, anubhāva ir vjabhičaribhāva.
Natja šastroje teigiama, kad dramos metu sukuriamos įvairios situacijos, kurios vadinamos vibhāva – apibrėžiančios ir nusakančios dramą, kurių metu aktorius turi naudoti specifines dramos priemones (anubhāva) tam, kad sukurtų dominuojančias emocines būsenas (sthajibhāva).
Šios būsenos yra:
meilė (rati), linksmybė (hasa), liūdesys (šoka), pyktis (krodha), energingumas (utsaha), baimė (bhajanaka), pasibjaurėjimas (džugupsa) ir nuostaba (vismaja).
Šios vyraujančios būsenos (stajibhāva) susijungia su pereinamomis būsenomis (vjabhičaribhāva) ir temperamento būsenomis (sattvikabhāva).
Vjabhičaribhāva pasireiškia 33 požymiais, tokiais kaip nusivylimas, silpnumas, supratimas, pavydas, svaigulys.
Sattvikabhāva pasireiškia 8 požymiais: paralyžius, prakaitavimas, šiurpulys, balso pasikeitimas, drebulys, pablyškimas, verkimas, alpulys.
Vyraujančios, pereinančios ir temperamentinės būsenų junginys sukuria pagrindinį dramos pojūtį – rasą. ‘Rasa’ verčiama kaip estetinė patirtis, skonis, nuotaika, kvapas.
Nuotaikos taip pat yra aštuonių rūšių:
erotinė (šringara), komiška (hasja), patetiška (šanta), įsiutusi (raudra), herojiška (vira), siaubo (bhaja), atstumianti (bibhatsa), nuostabos (adbhūta), gailestinga (karuna).
Visos šios 8 rasos tiesiogiai susijusios su 8 dominuojančiomis būsenomis (stajibhava).
Natja šastra, aprašiusi kaip įvairios būsenos sukuria pagrindinį pojūtį (rasą) tinkamomis aplinkybėmis (vibhāva) toliau aprašinėja, kokiomis dramatinėmis priemonėmis (anubhāva) tos emocijos yra išgaunamos. Atskiri skyriai aprašo įvairių kūno dalių judesius, rankų gestus, įvairius žingsnius, įvairias scenos dalis, kurioms tenka specifinis krūvis. Taip pat yra aprašomi įvairūs dikcijos bei metrikos aspektai, kreipinių nuotaikos bei intonacijos.
Žiūrovas, kuris susiduria su drama ir jos metu patiria atitinkamą rasą, gauna didelę naudą. Tuos, kurie surišti pareiga, ji moko pareigos; tuos, kurie siekia meilės, moko mylėti; šiurkščius ir neišauklėtus žmones baudžia; siekiančius savitvardos, moko riboti save; bailius moko drąsos; drąsius moko kilnumo; kam trūksta išmanymo, suteikia žinių; mokytam suteikia išminties; karaliui tai atsipalaidavimas; nusivylusiems suteikia proto tvirtumo. Tokiu būdu menas ar drama specifiškai yra susijusi su ilgu gyvenimu, intelektu, gerove ir žmonių švietimu.
Žiūrovas, patekęs į tokį teatrą, persunktą rasos, patiria estetinį pasitenkinimą ir palaimingumą, nors pagrindinis sentimentas (rasa) gali būti pyktis ar pasibjaurėjimas.
Indijos mene auditorijai skiriamas labai didelis dėmesys. Žiūrovas turi būti ‘rasika’, tai yra žmogus, kuris moka gerai įvertinti meną, ir taip pat ‘sahridaya’, tai yra atėjęs su troškimu įvertinti palankiai, pasimokyti ir pasimėgauti meno turtingumu.
Ši rasos arba estetinės patirties teorija buvo vystoma ir plėtojama ilgus amžius lygiai taip pat kaip plėtojamos atskiros Indijos meno rūšys. Reikia paminėti faktą, kad iki pat nesenų dienų, Indijos menas buvo neatsiejamas nuo religinės kultūros. Dailė, drama, muzika, literatūra, architektūra, etc. visa tai buvo nukreipta ne į paprastų žmonių gyvenimą, o į Krišnos ar Jo įsikūnijimų žaidimus. Meno pagalba visų pirma siekiama sustiprinti žmogaus dvasinius išgyvenimus ir tai pasitarnauja jo dvasiniam tobulėjimui. Šiomis dienomis, kai menas ypatingai sekuliarizuotas, jis prarado savo paskirtį kaip veiksnys, tobulinantis žmogų.
Šokis
Šokis bendrąja prasme yra žmogaus reakcija į ritmą. Indijos klasikinis šokis įtraukia kūną ir protą. Tai yra meditacijos ir garbinimo forma. Iki šiol Džagannatha Puryje jaunos mergaitės yra specialiai ruošiamos šokti Viešpačiui Džagannathai.
Prieš pradedant šokį, pasveikinama Motina Bhūmi (Žemė), kadangi ji pakenčia pėdų trypimą, taip pat pagerbiamas Guru ir visi dalyviai, kurie yra šokėjo širdyje: “O motina Žeme, gyvų būtybių palaikytoja, gerbiama visų pusdievių, garbinama prašviesėjusiųjų, suteikianti apsaugą tiems, kurie ieško tavo prieglobsčio, aš ateinu pas tave su nuolankia malda: O motina, prašau iškęsk mano pėdų trypimą.”
Pagal Abhinaja Darpanam, Sangitaratnakara ir kitus senovės kūrinius, šokis yra skiriamas į tris skirtingas kategorijas: natja, nritja ir nritta.
Natja
Natja susijusi su drama. Tai dramatiškas pavaizdavimas su kalba, muzika ir šokiu. Tai vertinamas menas, kurio tema dažnai yra tradicinė istorija.
Nritja
Nritja susijusi su mimikomis ir interpretacija. Šokis, kuris sukelia emociją (bhāvą), estetinį jausmą (rasą) ir išraišką (abhinaya).
Nritta
Nritta – tai tyri, ritmiški šokio žingsniai. Tikslas – kurti grožį per formas ir linijas, be specifinės nuotaikos ar prasmės perdavimo.
Pagrindinės klasikinio šokio formos
Bharat Natyam
Pavadinta pagal Natja šastros autorių. BHAva – jausmas, RAga – melodija, TAla – ritmas, NATJAM – šokis. Kilmė: Pietų Indija (Tamil Nadu). Vaizduoja religines temas. Išvystyta gestų (37 rankų), pozų (13 galvos, 36 akių) sistema.
Kathakali
Lyrinis Pietų Indijos (Kerala) šokis. Pasižymi intensyviu darbu pėdomis, akrobatine energija ir labai stilizuota pantomima.
Kathak
Painus Šiaurės Indijos šokis, kilęs nuo žodžio ‘katha’ – pasakojimas. Pradžioje atliekamas šventyklose pasakotojų, vėliau tapo rūmų pramoga.
Tai ‘gyvenimo’ šokis, simbolizuojantis kūrimą ir sunaikinimą. Pozos retai statiškos, primena tėkmę. Dvimatis (tiesios linijos). Stilius skirstomas į Nritta/Abhinaya bei Tandava/Lasya.
Manipuri
Kilmė: Manipuras (Šiaurės Rytai). Būdingas nuosaikus lyrinis stilius.
Odissi
Romantiškas, meilės ir aistros šokis.
Kuchipudi
Kilmė: Andhra Pradesh, Pietų Indija.
Mohini Attam
Kilmė: Kerala, Pietų Indija.
Visos šios šokio mokyklos prasidėjo nuo Natja šastros, vėliau jos buvo smulkiau aprašytos tokios knygose kaip „Abhinaya Darpana“, „Sangita Ratnakara“ ir „Hastalakšana Dipika“. Kitas būdas perduoti šokio meną buvo guru-šišya parampara, kai mokinys sužinodavo iš savo mokytojo visus šokio principus.
Nājaka ir nāyikā – herojus ir herojė
Nājikā (herojė) yra pagrindinis personažas, kuris vaizduojamas Indijos šokyje. Įvairūs meilės savo Viešpačiui (Nājakai) atspalviai klasifikuoja ją į įvairius nājikā tipus. Lygiai taip pat egzistuoja įvairūs nājakos – herojaus tipai.
Nājikā iš tiesų reiškia mylinčią moterį. Nājikā dažniausiai yra atsidavęs, kuris atskirtas nuo savo Viešpaties, Nājakos (Dievo ar Dievybės) ir trokšta vėl su Juo susitikti. Atsidavęs yra amžinoji nājikā o Dievas – amžinasis nājaka. Šokėja išreiškia kiekvieną nuotaiką moters, trokštančios savo mylimojo. Priklausomai nuo nuotaikos ar būsenos, kurioje ji yra savo mylimojo atžvilgiu, nājikos skiriamos į 8 tipus (aštanājikā):
Vāsakasajjā
Uchite vāsakeyātu rati sambhog lālsa
Mandanam kurute hrushtāhā sāvai vāsakasajjā
Ruošiasi susitikti su mylimuoju. Puošiasi pati ir puošia aplinką. Veikla: žiūrėjimas į
veidrodį, lovos puošimas, laukimas prie lango.
(Dar vadinama: Vāsaka sajjikā, Sajjitā)
Virahotkanthitā
Anekakārya vyasangāt yasyā yasyeta na āgachchatti
Priyakaraha yasyā na āgamana tasyā dukhārtā virahotkanthitā
Kenčia dėl išsiskyrimo. Jaučiasi vieniša ir sielvartauja. Veikla: nerimas, ašaros,
depresija, išsekimas.
(Dar vadinama: Utkatā, Utkā, Utkanthitā)
Svādhinabhartrukā
Surtā atirasaihi baddho yasyāhā pārshvagataha priya
Sāmode guna sanyuktā bhaveta svādhinabhartruka
Laiminga ir išdidi, mylimasis jai visiškai atsidavęs. Garbina Meilės Dievą, nes jos
herojus ištikimas ir visada šalia.
(Dar vadinama: Svādhinapathikā)
Kalahantaritā
Irshyā nishkrānto yasyā na āgachchati
Amarshavarsha santaptaha kalahantaritā bhaveta
Kovojo dėl smulkmenos ir liko viena. Tyčiojosi iš mylimojo, dabar gailisi. Veikla:
atgailavimas, dūsravimas, nerimas.
(Dar vadinama: Abhisādhitā, Kopitā)
Khanditā
Vyasangāt uchite yasyā vāsake na āgachchata priya
Iditadana āgamanārdu khandite abhidhiyate
Įsiutusi dėl neištikimybės. Mylimasis atėjo po nakties su kita. Veikla: pyktis, įžeidimas, abejingumas Jo saldiems žodžiams.
Vipralabhdhā
Tasmāt bhuta priya prāpya gatvā sanketameva
Na āgataha kāranen vipralabhdhātu sāmata
Nusivylusi laukimu. Nājaka neatėjo į pasimatymą. Veikla: apgavystės jausmas, kančia, sudaužyta širdis.
Prošitabhartrukā
Gurukāryāt vaśāta yasyās viproshita
Priyasā rudhālakaha keshātaha bhaveta proshitabhartrukā
Mylimasis išvykęs į tolimą kelionę. Veikla: nemiga, apleista išvaizda, nesurišti plaukai,
dienų skaičiavimas.
(Dar vadinama: Prošitaprija)
Abhisārikā
Hitvā lajjā samā iśtā maden madnenvā
Abhisāriryate kāntā sābhaveta abhisārikā
Drąsiai eina susitikti su mylimuoju. Palieka kuklumą, įveikia visas kliūtis.
Divābhisārikā: Išeina dieną (apsimeta einanti vandens).
Jyotsnābhisārikā: Išeina per mėnulio pilnatį, baltais rūbais.
Tamobhisārikā: Išeina tamsoje, juodais rūbais.
Nāyikā klasifikacijos
Pagal Gunas (Savybes)
- Uttama (viršesnė) – išlaiko pusiausvyrą, kontroliuoja save, gerai elgiasi nepriklausomai nuo mylimojo elgesio.
- Madhjama (vidutiniška) – elgiasi su mylimuoju taip, kaip jis elgiasi su ja.
- Adhama (žemesnė) – trūksta susitvardymo, atsiliepia pykčiu ir pavydu.
Pagal Brandą (Amžių)
- Mugdha (nekalta) – jauna, nepatyrusi, drovi. (jñāta yavana – 18-19 m., ajñāta yavana – 13-14 m.).
- Madhyā (paauglė) – iš dalies patyrusi, troškimai ir drovumas lygūs.
- Pragalbhā (brandi) – subrendusi, grožis išsiskleidęs, pajėgi reikšti jausmus.
Pagal Temperamentą (Madhyā/Pragalbhā)
- Dhīra (susitvardžiusi) – sarkastiška arba abejinga, bet pagarbi.
- Dhīradhīra (iš dalies susitvardžiusi) – priekaištauja su ašaromis arba svyruoja tarp ištikimybės ir atsargumo.
- Adhīra (nesusitvardžiusi) – šaukia, plūsta, arba reiškia pyktį skaudindama.
Pagal Tipą
- Sviyā / Svakiyā – ištekėjusi ir ištikima tik savo Viešpačiui.
- Parakiyā / Anyā – ištekėjusi, bet myli kitą.
- Sāmayā / Sādharana – priklauso bet kuriam, bet išmano menus.
Pagal Santykį su Herojumi
Nājaka bhedam – skirtingi Nājakos (Herojaus) tipai
Pagal Tipą
- Pati (vyras) – vedęs ir ištikimas.
- Upapati (meilužis) – vedęs, bet įsimylėjęs kitą.
- Vaišikā – moka už moteris ir mėgaujasi jomis.
Pagal Meilės Charakterį
- Anukula / Atula – ištikimas tik savo žmonai.
- Dakšina – nešališkas, turi kelias žmonas ir elgiasi vienodai.
- Šatha – suktas, meilė visiems žinoma.
- Drištā – begėdis, neištikimas ir daro žalą.
Pagal Savybes
Šaunus, laimingas, nerūpestingas. Meilės menininkas, gerų manierų.
Kilnus, šaunus, be klaidingo ego, atlaidus.
Aistringas, gabus, ambicingas, bet permainingas ir išdidus.
Maloningas, dorybingas, šaunus ir gero charakterio.
Abhinaya
Arthānāmbhimukhikaranam abhinayašabdārtham
Sanskrito terminas „abhinaya“ paraidžiui reiškia „nešti link“ (priešdėlis „abhi“ reiškia link ko nors, o šaknis „ni“ reiškia „nešti“) Tokius būdu pernešti idėją žiūrovui arba kitaip mokyti žiūrovą vadinama abhinaya.
Abhinaya darpanam reiškia, kad aktoriai moko žiūrovą, stimuliuodami jame glūdinčią estetinės patirties galimybę. Tai pristatymo būdas, pajėgus sukelti psichologinę dramos ar šokio personažo būseną. Tikslas – suteikti žiūrovui estetinį pasitenkinimą.
Abhinaya taip pat apibrėžiama kaip „judesiai, parodantys rasą ir bhāvą (psichologines būsenas)“. Išskiriamos keturios abhinaya rūšys:
Āngika Abhinaya (Fizinė)
Tatra āngikongainirdašitaha
Parodoma kūno dalių pagalba. Tai gestų panaudojimas ir kūno gestikuliacija (kaip aprašyta raštuose) šokio minčiai ir temai perduoti. Pavyzdžiui: vienos rankos gestai, gestai dviem rankomis.
Vāchika Abhinaya (Žodinė)
Vācā vircitaha kāvyanātakādi tu vācikaha
Susideda iš kāvja (poemų) ir nātaka (dramų). Tai tinkami žodžiai, tarimas, balso moduliacijos, akcentas ir ritmas. Pavyzdžiui: dainos, dialogai dramose.
Āharya Abhinaya (Drabužiai)
Āharyo hārkeyurvešādibhirankrutihi
Kūno puošimas, kostiumai, makiažas, scenos dekoracijos. Labai svarbu istorijos personažui atvaizduoti (pvz., Kathakali šokyje).
Sāttvika Abhinaya (Vidinė)
Sāttvikaha sāttvikairbhavaibhāvagyen na vibhavitaha
Susijusi su vidinėmis emocijomis (Sattva – tyrumas). Tai psichologinių būsenų išraiška, kurianti Rasą.
Rasa ir Bhāva
Estetika yra meno filosofija. Ji kalba apie grožį mene, jo supratimą ar mėgavimasi juo, o taip pat apie džiaugsmo suvokimą, kuris lydi grožio patirtį. Sukelti Rasą žiūrovo viduje buvo vienintelis visų meno formų: šokio, dramos, muzikos, skulptūros, dailės ir t.t. tikslas.
Rasa
Sukurti Rasa vadinasi suteikti estetinį pasitenkinimą arba suteikti palaimos ir džiaugsmo patirtį. Žodis Rasa neturi atitikmens Vakarų kalbose. Tačiau jį galima išversti kaip skonį, pasimėgavimą, jausmą (sentimentą).
Rasa – tai nuotaika ar emocija, kurią šokėjas sukuria žiūrovų tarpe, naudodamas Angika judesius.
Rasos svarba
Bet koks menas be Rasos yra neišbaigtas. Šokis be Rasos bus tik mechaniniai pratimai ar kūno fiziniai judesiai. Tik tuomet, kai šokiui pavyksta iššaukti Rasa, jis pakyla virš vien fizinių pastangų lygmens ir tampa prasmingu ir kūrybišku užsiėmimu.
“Rasa iti kaha padārthaha Uchyate Āswādyatvāt ll”
Tai yra, kaip gerai nusiteikęs žmogus, mėgaujasi maisto skoniu su prieskoniais ir gauna pasitenkinimą, taip ir žiūrovas, pasinėręs į spektaklį, mėgaujasi Sthayi Bhavomis ir džiaugiasi.
Bharatos „Natya Šastra“ suteikia tokią Rasa Sūtra:
“Vibhāvanubhāvyabhichārisanyogādrasanishpattihi ll”
Vibhāvos (Postūmio), Anubhāvos (pasekmės) ir Vjabhičaribhāvos (papildomos psichologinės būsenos) kombinacija veda prie Rasos.
Bhāva
Paraidžiui Bhāva reiškia tapti ar tai kas tampa (bhū, bhava t.y. tapti). Šokyje tai reiškia emocines vaizduojamo personažo būsenas. Kai bhāvos yra suvokiamos, gimsta Rasa.
Sthayi Bhava
Pastovi proto būsena. Persmelkia visas veiksmo scenas šokyje ar dramoje. Įgimta žmogaus širdyje.
Vibhava (Determinantė)
Alambana: Objektas ar personažas, atsakingas už kilusias emocijas (pvz., mylimasis).
Uddipana: Aplinka, kuri sustiprina emocinį poveikį (pvz., sodas, mėnulio šviesa).
Anubhava (Pasekmė)
Fiziniai pokyčiai ir judesiai (sąmoningi arba nesąmoningi), kurie perduoda emociją į išorę (pvz., antakių judesiai, drebulys).
Vyabhicharibhava
Praeinančios nuotaikos (33 tipai), kurios sustiprina viešpataujančią nuotaiką (Sthayi Bhava).
Pvz.: Nirveda (atsižadėjimas), Glani (silpnumas), Shanka (nuogastąvimas), Asuya (pavydas) ir kt.
Navarasa – devynios rasos
Pagal Bharata yra 8 rasos, tačiau vėliau pripažinta 9-oji (Shanta).
| Rasa | Sthayi Bhava | Prasmė | Spalva |
|---|---|---|---|
| Shringar (erotinė) | Rati | Žavėjimasis | Blyškiai žalia |
| Hasya (linksma) | Hasa | Juokas | Balta |
| Karuna (liūdna) | Shoka | Liūdesys | Pilka |
| Raudra (pikta) | Krodh | Pyktis | Raudona |
| Vīra (herojiška) | Utsaha | Herojiškumas | Blyškiai oranžinė |
| Bhayanaka (baikšti) | Bhaya | Baimė | Juoda |
| Bibhatsa (pasibjaurėjimo) | Jugupsa | Pasibjaurėjimas | Mėlyna |
| Adbhuta (nuostabos) | Vismaya | Nustaba | Geltona |
| Shanta (rami) | Rami | Ramybė | Balta |
Posmas apie 9 Rasas
Shringãram kshithinandiniiviharane viiram dhanurbhanjane
Kãrunyam hanumantham adbhutharasam sindhau girisdhãpane
Hãsyam shuurppanakhãmukhe bhayamakhe biibhatsamanyãmukhe
Raudram rãvanamarddane munijane sãntham param pãthunah
Jis, kurio kūnas apimtas Šringara jausmų, kai stovi šalia Sitos;
Jis apimtas Vira emocijos, kai sulaužo galingą lanką;
Jis apimtas Karuna emocijos, kai apsaugo varną;
Jis apimtas Adbhūta jausmų, kai žiūri į tiltą, pastatytą iš akmenų;
Jis apimtas Hasyos, kai stebi Šurpanakhą;
Su Bhayanaka ir Bibhatsa (bei Raudra) jis nužudo Ravaną;
Su Šanta emocija jis žvelgia į išminčius;
Tegul Jis, Viešpats Rāma apgins mus!“
Tarp aštuonių Rasų, keturios Rasos yra kitų keturių rasų šaltinis: Šringara atsiranda iš Hasyos, Iš Raudros atsiranda Karuna, iš Viros atsiranda Adbhūta, o iš Bibhatsos atsiranda Bhayanaka.
Visos rasos suteikia plačius rėmus pavaizdavimui, tačiau Šringara Rasa pasireikšdama suteikia daugiausiai galimybių kuriant šokį. Indijos mene „Antar bhakti – bahir šringara“ (vidinis atsidavimas – išorinis meilės pasireiškimas) vaizduoja meilę ne kaip žemišką fizinę emociją, bet kilniausią sielos ilgesį, siekiant sutikti savo Viešpatį.
Mārgi ir Deši
Nātya šastra skiria šokius į dvi kategorijas: Mārgi (klasikinis šokis) ir Deši (Liaudies ar regioninis šokis).
Mārgi (Klasikinis)
Grindžiamas Nātya Šastros pamokymais. Turi detalų repertuarą, perduodamą per tradiciją. Reikalingas ypatingas pasiruošimas.
Tikslas: Religinis, nukreiptas į Dievą.
Pavyzdžiai: Bharat Natyam, Kathakali, Kathak, Odissi, Mohiniattam, Kuchipudi,
Manipuri.
Deši (Liaudies)
Regioninės, liaudiškos prigimties. Paprasti žingsniai, orientuoti į šventimą ir bendruomenę. Nereikalauja specialaus išsilavinimo.
Tikslas: Pramoga, šventimas (vestuvės, derlius).
Pavyzdžiai: Bhangra, Garbha, Gidda, Chau, Radžastani šokiai.
Tāndava ir Lāsya
Tai du terminai apibūdinantys šokio energiją. Tāndava siejama su Viešpačiu Šiva, o Lāsya – su Deive Pārvati.
Tāndava (Vyriškas)
Energingi, galingi judesiai, jėga ir smarkumas (šuoliai, sūkuriai). Simbolizuoja visatos kūrimą, palaikymą ir sunaikinimą.
7 formos: Sandhya, Ananda, Kali (Šakti), Tripura, Sati (Šiva), Adhanari, Samhara.
Lāsya (Moteriškas)
Delikatūs, minkšti ir gracingi judesiai. Reiškia tai, kas gražu ir švyti. Pasakoja apie meilės emocijas.
Daugelis solinių stilių (Bharat Natyam, Odissi, Mohiniattam) yra kilę iš Lāsyos.
Klasikinė muzika
Indiškos muzikos principai buvo pateikti Sama Vedos posmuose. Trys muzikos komponentai yra ritmas (tala), harmonija (drona) ir melodijos tipas (raga). Šie principai vienodai interpretuojami visoje klasikinėje muzikoje.
Drona (Harmonija)
Tai pastovus garsas, skambantis per visą koncertą. Skirtingai nuo vakarietiškos harmonijos, drona yra atskaitos taškas (bazė), leidžiantis muzikantui sugrįžti prie temos po improvizacijos.
Raga (Melodija)
„Melodijos karkasas“. Pusiaukelė tarp laisvos improvizacijos ir apibrėžtos melodijos. Susijusi su nuotaika, paros metu, sezonu. Turi griežtas taisykles, bet leidžia begalinę variaciją.
Tala (Ritmas)
Ritminė struktūra, ciklas. Padalintas į lygias dalis su pogrupiais (smūgis/tali ir pauzė/khali). Tabla grojikas varijuoja plačiai, bet išlaiko pagrindinę ritmo struktūrą.
Pagrindinės klasikinės muzikos tradicijos:
Hindustani mokykla (Šiaurės Indija) ir Karnatakos mokykla (Pietų Indija, pasižyminti labai griežtomis
tradicijomis).
Vedinio meno rūšys (64 Menai)
Literatūra
- Grincer “Osnovnyje estetičeskije principy klassičeskoi indijskoi poetiki” 1987 m.
- Šri Anand Koomaraswami “Transformation of Nature in Art”
- Antanas Andrijauskas, Grožis ir menas, 1996 m., Vilniaus Dailės Akademijos leidykla.
- Abhinavagupta – meno teorijos atstovas.
KLAUSIMAI
- Kas yra menas, kokia jo paskirtis?
- Ką reiškia žodis rasa ir kaip šis žodis susijęs su menu?
- Ar bhaktus turi dominti menas?
- Kaip menas susijęs su dvasiniu tobulėjimu?