Devyni bhakti jogos procesai (Nava-vidha bhakti)

Atsidavimo tarnystė reiškia, kad žmogus atiduoda Krišnai savo kūną, protą ir žodžius (kaya-mano-vakya). Todėl vaišnavai sanyasiai nešioja tridanda (lazdą su trimis išsišakojimais).

Bhakti rasamrta sindhu

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ

jñāna-karmādy-anāvṛtam

ānukūlyena kṛṣṇānu-

śīlanaṁ bhaktir uttamā

"Žmogus turi atlikti transcendentinę atsidavimo tarnystę Viešpačiui Krišnai palankiai nusistatęs, neturėdamas kitų troškimų. Tai vadinama tyra atsidavimo tarnyste."

9 bhakti procesai

Šrīmad Bhāgavatam 7.5.23-24

śrī-prahrāda uvāca

śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ

smaraṇaṁ pāda-sevanam

arcanaṁ vandanaṁ dāsyaṁ

sakhyam ātma-nivedanam

Šį posmą pasakė Prahlada Maharadža būdamas 5 metų vaiku, kai tėvas, Hiranyakašipu, paklausė jo apie tai, ką gero jis išmoko mokykloje. Iš tiesų, atsidavęs nesidomi niekuo išskyrus pačią atsidavimo tarnystę. Puàsärpitä viñëau reiškia, kad visi žmonės gali atlikti tarnystę Viešpačiui: nereikia būti brahmanu ar gimusiu Indijoje.

Kas gali praktikuoti šiuos metodus?

Būtina pažymėti, kad patys savaime šie devyni veiksmai nereiškia atsidavimo tarnystės. Jie yra sadhana bhakti arba bhadžana krijos dalis, o tai reiškia, jog norint praktikuoti šiuos devynis atsidavimo tarnystės metodus, prieš tai reikia įgyti tikėjimą (šraddhą) ir bendrauti su šventomis asmenybėmis (sadhu sanga). Kitu atveju Dievą šlovina ir jam meldžiasi materialistai bei impersonalistai, kiekvienas siekdamas savo naudos.

Tam, kad atlikti bhakti nebūtina sekti visais devyniais procesais, išvardintais Prahlados Maharajos. Jei atsidavęs atlieka vieną iš šių procesų be nukrypimo, jis pasieks Viešpaties malonę. Kartais matome, jog bhaktui atliekant vieną iš procesų, kiti procesai įsimaišo į pagrindinį. Tai nėra blogai. Jei atsidavęs seka vienu iš devynių procesu, kiti aštuoni procesai jau yra tame viename.

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura paaiškina: Žodis šravana reiškia kreipti dėmesį į garsinius Viešpaties formos, savybių, žaidimų aprašymus. Smaranam reiškia bandyti suprasti apie Viešpatį vis daugiau ir daugiau. Krišna nori, kad kiekvienas atsiduotų Jam, kadangi visi pagal konstitucinę prigimttį yra Jo tarnai.

1. Śravaṇam – klausymasis

Pasakojimų apie Viešpatį ir Viešpaties Vardų klausymasis. Tai pats svarbiausias procesas, kadangi juo prasideda kiti procesai. Pirma mes turime išgirsti, kad patys ką nors darytume. Tai yra atsidavimo tarnystės pradžia. Klausydamasis švento vardo, bhaktas suvokia asmeninį Viešpaties pavidalą, Jo savybes, palydovus, žaidimus. Svarbiausia yra klausytis Šrimad Bhagavatam.

Pavyzdys: Maharadža Parikšitas, septynias dienas klausėsi Šrimad Bhagavatam ir pasiekė tobulumą.

2. Kīrtanam – kartojimas

Kartoti arba giedoti – reiškia kalbėti apie Krišna, kartoti jo vardą. Kirtanam reiškia garsiai. Čaitanja Mahaprabhu rekomenduoja kartoti šventą vardą nuolankiau už žolę ir pakančiau už medį.

Šiame vaidų ir apgavystės amžiuje (Kali yugoje) vienintelė priemonė pasiekti išsivadavimą yra šventų Viešpaties vardų kartojimas. (harer nāma harer nāma harer nāmaiva kevalam...). Tai yra pats geriausias dvasinio tobulėjimo kelias.

Pavyzdys: Šukadeva Gosvamis, pasakojęs Šrimad Bhagavatam.

3. Smaraṇam – atsiminimas

Atsiminti savo prote Šrī Krišnos vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus. Džīva Gosvamis „Bhakti sandarbhoje“ sako, kad atsiminimas yra labai detalus tyrinėjimas prote. Atsiminimas natūraliai ir palaipsniui tampa koncentracija ir meditacija (dhyana).

Smaranam vystymosi stadijos: 1) smarana (atsiminti vardą), 2) dharana (susitelkti į pavidalą), 3) dhyana (medituoti į savybes), 4) dhruvānusmrti (pasinerti į žaidimus), 5) samādhi (transas).

Pavyzdys: Prahlada Maharadža, kuris visuomet meditavo į Krišną.

4. Pāda sevanam – tarnystė pėdoms

Tarnavimas Viešpaties lotoso pėdoms. Tai asmeninė tarnystė Viešpaties kūnui. Tarnystė vaišnavams, tulasi, Gangai ir Jamunai, taip pat vadinama pada sevanam. Tai taip pat eiti aplink Dievybę, lankytis šventose vietose.

Pavyzdys: Lakšmidevi, kuri pastoviai masažuoja Viešpaties pėdas.

5. Arcanaṁ – garbinimas

Aukų atnašavimai, Dievybių garbinimas, ritualai, pudža. Šiam procesui ypatingai svarbus dvasinis mokytojas. Ypatingai arcanam svarbi grihasthoms (šeimos žmonėms), nes tai padeda laikytis švaros ir disciplinos.

Pavyzdys: Prithu Maharadža, kuris atliko 99 ašvamedha jagjas.

6. Vandanam – maldos

Maldų siūlymas, nusilenkimai. Atsidavęs regi nuostabias Viešpaties savybes, kurias jis nori apdainuoti. Maldos nereiškia prašyti materialių dalykų. Maldomis galima prašyti atsidavimo tarnystės.

Pavyzdys: Akrura, atvykęs pas Krišną į Vrindavaną.

7. Dāsyaṁ – tarnystė

Viešpaties nurodymų vykdymas. Tarnaujama ne Viešpaties kūnui, o veikiama Jo valia. Vien tik jausdamasis esąs amžinu Viešpaties tarnu, žmogus gali pasiekti sėkmę.

Pavyzdys: Hanumanas, kuris vykdė bet kokius Ramačandros norus.

8. Sakhyaṁ – draugystė

Draugystė su Viešpačiu. Visuomet pasikliauti Krišna ir siekti jam padaryti kažką malonaus. Kadangi draugystė pasižymi intensyviu meilės jausmu, ji laikoma aukščiau už dasjam.

Pavyzdys: Ardžuna, kuris bendravo su Krišna kaip su draugu.

9. Ātma nivedanam – savęs atidavimas

Viso savęs atidavimas Viešpačiui. Kai žmogus nepasilieka nieko sau viską atiduodamas Viešpačiui. "Tu gali daryti su manimi ką nori... Tu vis tiek esi mano Viešpats".

Pavyzdys: Bali Maharadžas, kuris atidavė visą savo karalystę Vamana devai ir galiausiai atidavė save.

Tobulumą pasiekusios asmenybės

śrī-viṣṇoḥ śravaṇe parīkṣid abhavad vaiyāsakiḥ kīrtane

prahlādaḥ smaraṇe tad-aṅghri-bhajane lakṣmīḥ pṛthuḥ pūjane

akrūras tv abhivandane kapi-patir dāsye 'tha sakhye 'rjunaḥ

sarvasvātma-nivedane balir abhūt kṛṣṇāptir eṣāṁ param

📜 Ambariša Maharadžos pavyzdys

Maharadža Ambariša visuomet užėmė savo protą medituodamas į Krišnos lotosines pėdas, jo žodžiai aprašė Viešpaties šlovę, jo rankos valė Viešpaties šventyklą, o jo ausys klausėsi žodžių, kuriuos pasakė Krišna arba kiti apie Krišną. Jis panaudojo savo akis žiūrėti į Viešpaties Dievybę, Krišnos šventyklą ir Krišnos vietas kaip Mathura ir Vrindavana, jis panaudojo savo prisilietimo juslę tam kad liestų Viešpaties bhaktų kūnus, jis panaudojo savo uoslę uostyti tulasi, pasiūlytų Viešpačiui kvapą. Ir savo liežuvį jis panaudojo ragauti Krišnos prasadą. Jis panaudojo savo kojas eiti į šventas vietas ir Viešpaties šventyklą, o savo galvą tam, kad nusilenktų Viešpačiui, visus savo troškimus panaudojo tarnauti Viešpačiui 24 valandas per parą. Iš tiesų Ambariša maharadža niekuomet nieko netroško savo paties jusliniam pasitenkinimui. Jis panaudojo visas savo jusles atsidavimo tarnystei, susiedamas savo įvairiausią veiklą su Viešpačiu. Tokiu būdu jis padidino savo prisirišimą prie Viešpaties ir buvo visiškai laisvas nuo materialių troškimų.

Išmok posmą