TRYS ATSIDAVUSIŲJŲ LYGIAI

“Pamokymų nektaro” 5 posme Šrila Rūpa Gosvami teigia:

kåñëeti yasya giri taà manasädriyeta

dékñästi cet praëatibhiç ca bhajantam éçam

çuçrüñayä bhajana-vijïam ananyam anya-

nindädi-çünya-hådam épsita-saìga-labdhyä

“Reikia mintyse gerbti bhaktą, kartojantį šventąjį Viešpaties Krišnos vardą; lenktis bhaktui, kuris gavo dvasinį įšventinimą [dikšą] ir garbina Dievybę; ir bendrauti su tyru bhaktu, kuris padarė pažangą nenukrypstamai su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui ir kurio širdyje neliko nė menkiausio noro kritikuoti kitus, bei ištikimai jam tarnauti.”

KOMENTARAS

Norint išmintingai taikyti ankstesniame posme minėtus šešis meilės ir pagarbos tarpusavio santykiuose principus, reikia mokėti pasirinkti bendravimui tinkamus žmones. Todėl Śrila Rūpa Gosvāmi pataria, kad mūsų elgesys su vaišnavomisatitiktų jų statusą. Śiame posme jis pasakoja, kaip elgtis su trijų kategorijų bhaktomis:

kaništha-adhikāriu, madhyama-adhikāriu ir uttama-adhikāriu. Kanistha-adhikāris—neofitas, kuriam dvasinis mokytojas suteikė hari-nāmos įšventinimą ir kuris mokosi kartoti šventąjį Krišnos vardą. Šį bhaktą reikia mintyse gerbti kaip kaništha-vaišnavą. Madhyama-adhikāris turi dvasinio mokytojo dvasinį įšventinimą ir jo vadovaujamas visą savo laiką skiria su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui. Laikytina, kad madhyama-adhikāris pasiekė atsidavimo tarnystės pusiaukelę. Uttama-adhikāris — tai aukščiausio lygmens, atsidavimo tarnystės tobulumo pasiekęs bhakta. Uttama-adhikāris neturi jokio noro keikti ir kritikuoti kitus, jo širdis visiškai gryna. Jis yra pasiekęs brandų, grynos Krišnos sąmonės būvį. Pasak Śrilos Rūpos Gosvāmi, labai svarbu bendrauti su tokiu mahā-bhāgavata, arba tobulu vaišnavu, jam tarnauti.

Bhaktas neturėtų visą laiką likti kanistha-adhikāriu (žemiausio lygmens bhaktu), kurį tedomina Dievybės garbinimas šventykloje. Toks bhaktas apibūdinamas vienuoliktoje “Śrimad-Bhāgavatam” giesmėje (11.2.47):

arcäyäm eva haraye

püjäà yaù çraddhayehate

na tad-bhakteñu cänyeñu

sa bhaktaù präkåtaù småtaù

“Kas šventykloje labai ištikimai tarnauja Dievybei, tačiau nežino, kaip elgtis su bhaktais ir kitais žmonėmis, vadinamas prākrta-bhaktu, arba kaništha-adhikāriu”.

Taigi kanistha-adhikāris turėtų pakilti iki madhyama-adhikārio lygmens. “Śrimad-Bhāgavatam” (11.2.46) taip apibūdina madhyama-adhikārį:

ésvare tad-adhéneñu

bäliçeñu dviñatsu ca

prema-maitré-kåpopekñä

yaù karoti sa madhyamaù

“Madhyama-adhikāris—tai bhaktas, kuris garbina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kaip aukščiausią meilės objektą, draugauja su Viešpaties bhaktais, yra gailestingas tamsuoliams ir vengia pavyduolių”.

Taip reikėtų praktikuoti atsidavimo tarnystę. Šia proga Śrila Rūpa Gosvāmi mums ir pataria, kaip elgtis su įvairiais bhaktomis. Patirtis rodo, jog yra įvairių tipų vaišnavų. Prākŗta-sahajiyos dažniausiai kartoja Harė Krišna mahā-mantrą, tačiau yra prisirišę prie moterų, pinigų ir vartoja svaigalus. Jie kartoja šventąjį Viešpaties vardą, bet yra dar nepakankamai apsivalę. Mintyse juos reikėtų gerbti, tačiau vengti su jais bendrauti. Turime būti gailestingi naiviems žmonėms, kuriuos veikia bloga draugija, tačiau kurie klauso tyrų bhaktų pamokymų. O bhaktams naujokams, kurie gavo bona fide dvasinio mokytojo įšventinimą ir sąžiningai vykdo jo nurodymus, reikėtų pagarbiai lenktis.

Krišnos sąmonės judėjimas teikia galimybę tobulėti visiems, neatsižvelgiant į kastą, pažiūras ar odos spalvą. Mes visus kviečiame įsitraukti į mūsų judėjimą — apsilankyti pas mus, paragauti prasado, pasiklausyti apie Krišną. Matydami kurį žmogų rimtai susidomėjusį Krišnos sąmone ir norintį gauti įšventinimą, mes priimame jį mokiniu, kartojančiu šventąjį Viešpaties vardą. Kai naujokas bhaktas gauna įšventinimą ir su atsidavimu tarnauja Viešpačiui, vykdydamas dvasinio mokytojo nurodymus, jį reikia laikyti tikru vaišnavu ir jam lenktis. Iš daugelio vaišnavų galbūt atsirastų toks, kuris ypač nuoširdžiai tarnauja Viešpačiui, griežtai laikosi visų reguliatyvių principų, džapos karoliais kartoja nustatytą skaičių hari-nāmos ratų ir nuolat mąsto, kaip išplėsti Krišnos sąmonės judėjimą. Tokį vaišnavąreikia laikyti uttama-adhikāriu, atsidavimo tarnystės tobulumo pasiekusiu bhakta, ir visada stengtis su juo bendrauti.

Būdas, kuris padeda bhaktai prisirišti prie Krišnos, aprašomas “Caitanya-caritāmŗtoje” (“Antya” 4.192):

dékñä-käle bhakta kare ätma-samarpaëa

sei-käle kåñëa täre kare ätma-sama

“Įšventinant, kai bhakta visiškai atsiduoda Viešpaties tarnystei, Krišna jį ima laikyti lygiu Sau Pačiam”.

Kas yra dīkša, arba dvasinis įšventinimas, Śrila Dživa Gosvāmi aiškina ..Bhakti-sandarbhoje” (868):

divyaà jïänaà yato dadyät

kuryät päpasya saìkñayam

tasmät dékñeti sä proktä

deçikais tattva-kovidaiù

“Gavus dīkšą, palengva silpnėja potraukis materialiems džiaugsmams, ir žmogus vis labiau domisi dvasiniu gyvenimu”.

Mums teko matyti nemaža pavyzdžių, kaip tai atsitikdavo, ypač Europoje ir Amerikoje. Daugelis mano mokinių, iš turtingų ir garbingų šeimų, greitai praranda bet kokį potraukį materialiems džiaugsmams ir užsidega noru gyventi dvasiškai. Net ir iš labai turtingų šeimų kilę sutinka gyventi tokiom sąlygom, kurių jokiu būdu nepavadinsi ištaigingomis. Dėl Krišnos jie pasiruošę susitaikyti su bet kokiomis buities sąlygomis, kad tik galėtų gyventi šventykloje ir bendrauti su vaišnavais.Praradęs materialių džiaugsmų potraukį, žmogus yra vertas būti įšventintas dvasinio mokytojo. Norintiems tobulėti dvasiškai “Śrimad-Bhāgavatam” (6.1.13) nurodo:

tapasä brahmacaryeëa çamena ca damena ca. Jei žmogus turi rimtų ketinimų įgyti dīksą, jis privalo būti pasirengęs gyventi asketiškai, laikytis skaistos ir tramdyti kūną bei protą. Kas tam pasiruošęs ir nori įgyti dvasinių žinių (divyam jñānam), tas yra vertas įšventinimo. Divyam jñānam vadinama specialiu terminu tad-vijñāna, “žinios apie Aukščiausiąjį”. Tad-vijñānārtham sa gurum evābhi-gacchet: kas domisi transcendentiniais dalykais, susijusiais su Absoliučiąja Tiesa, tas turi siekti įšventinimo. Norinčiam gauti diksą reikia kreiptis į dvasinį mokytoją. “Šrimad-Bhāgavatam” (11.3.21) irgi nurodoma: tasmad gurum prapadyeta jijńāsuh śreya uttamam. “Tas, kuris rimtai susidomėjo transcendentiniu mokslu apie Absoliučią Tiesą, turi kreiptis į dvasinį mokytoją”.

Nedera prašyti dvasinio mokytojo įšventinimo, nesirengiant vykdyti jo nurodymų. Nedera siekti dvasinio mokytojo įšventinimo ir dėl mados, darant iš dvasinio gyvenimo spektaklį. Reikia būti jijñāsu, smalsiam ir stengtis kuo daugiau sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo. Mūsų klausimai turėtų būti vien tiktai iš transcendentinio mokslo srities (jijñāsuh śreya uttamam). Žodis uttamam nurodo tai, kas yra už materialaus pažinimo ribų. Tama reiškia “materialaus pasaulio tamsa”, o ut — “transcendentiška”. Žmonės dažniausiai labai noriai gilinasi į materialius dalykus, tačiau tas, kuris šį susidomėjimą praranda ir kuriam terūpi vien transcendentiniai dalykai, yra vertas gauti įšventinimą. Bhaktas, kuris gavo bona fide dvasinio mokytojo įšventinimą ir kuris nuoširdžiai tarnauja Viešpačiui, laikytinas madhyama-adhikāriu.

Šventų Krišnos vardų kartojimas yra toks nuostabus dalykas, jog kartojant Harė Krišna mahā-mantrą be klaidų, t. y. nuoširdžiai stengiantis išvengti dešimties nusižengimų, palengva paaiškėja, kad šventas Viešpaties vardas nesiskiria nuo Paties Viešpaties. Tą, kuris tai suprato, naujokai bhaktai turėtų labai gerbti. Reikia gerai įsidėmėti, jog kartojant šventą Viešpaties vardą, kai nuolat nusižengiama, neįmanoma tikėtis pažangos Krišnos sąmonėje. “Śrī Čaitanja-čaritāmŗtoje” (“Madhya” 22.69) pasakyta:

yähära komala-çraddhä, se ‘kaniñöha’ jana

krame krame teìho bhakta ha-ibe ‘uttama’

“Neofitas yra tas, kurio tikėjimas menkas ir lengvai pažeidžiamas. Tačiau, pamažu bežengdamas į priekį, toks bhaktas galų gale pasiekia tobulo bhakto lygį”. Atsidavimo tarnystės kelią visi pradeda neofitais, tačiau jei žmogus pagal visus reikalavimus kartoja nustatytą skaičių hari-nāmos ratų, žingsnis po žingsnio jis artėja prie didžiausio, uttama-adhikārio tobulumo. Kartodami karoliais mantrą, Vakarų pasaulio žmonės negali ilgiau susikaupti, tad Krišnos sąmonės judėjime jiems nustatyta minimali kasdieninė šešiolikos ratų norma. Śrila Bhaktisiddhānta Sarasvati Thākura sakydavo, kad tas, kuris nepakartoja bent šešiasdešimt keturių džiapos ratų (šimto tūkstančių Viešpaties vardų), laikytinas puolusiu (patita). Jeigu remtumės jo nurodytu skaičiumi, galėtume sakyti, kad visi mes esame puolę. Tačiau, labai nuoširdžiai ir visomis išgalėmis stengdamiesi tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, norėtume tikėtis Viešpaties Śri Čaitanjos Mahāprabhu malonės, kuris garsėja patita-pavanos, puolusiųjų gelbėtojo, vardu.

Kai Śrila Satyarādža Khānas, didis Śrī Čaitanjos Mahāprabhu bhaktas, paklausė Viešpaties, iš ko galima pažinti bhaktą, Viešpats atsakė:

prabhu kahe,——“yäìra mukhe çuni eka-bära

kåñëa-näma, sei püjya,——çreñöha sabäkära”

“Jei girdėjai, kad žmogus bent kartą ištarė žodį “Krišna”, turi jį laikyti geriausiu iš visų žmonių” (Čč. “Madhya” 15.106). Viešpats Čaitanja Mahāprabhu tęsė:

“ataeva yäìra mukhe eka kåñëa-näma

sei ta’ vaiñëava, kariha täìhära sammäna”

“Kas domisi šventojo Krišnos vardo kartojimu arba kam patinka kartoti Krišnos vardus, tą reikia vadinti vaišnavu ir jam lenktis, bent jau mintyse” (Čč. “Madhya” 15.111). Vienam mūsų draugų, garsiam anglų muzikantui, patiko kartoti šventus Krišnos vardus, ir šventi Krišnos vardai skamba keliuose jo įrašuose. Namuose jis turi Krišnos atvaizdų ir reiškia jiems savo pagarbą, pagarbiai priima Krišnos sąmonės pamokslininkus. Jis didžiai vertina Krišnos vardą ir Krišnos darbus, tad matydami, kaip šis puikus žmogus palengva tobulėja Krišnos sąmonėje, mes savo ruožtu jaučiame jam didžiausią pagarbą. Tokiam žmogui visada reikia rodyti pagarbą. Taigi vaišnavai turėtų gerbti visus, kurie stengiasi tobulėti Krišnos sąmonėje, nuolat kartodami šventuosius vardus. Kita vertus, mes savo akimis matėme, kaip keli mūsų amžininkai, kurie laikyti didžiais pamokslininkais, ilgainiui tapo materialios gyvenimo sampratos aukomis, nes liovėsi kartoti šventąjį Viešpaties vardą.

Pamokymuose Sanātanai Gosvāmi Viešpats Caitanya Mahāprabhu išskyrė tris atsidavimo tarnystės kategorijas.

çästra-yukti nähi jäne dåòha, çraddhävän

‘madhyama-adhikäré’ sei mahä-bhägyavän

“Kas ne labai gerai ir visapusiškai žino šāstras, tačiau tvirtai tiki, kad reikia kartoti Hare Krišna mahā-mantrą, ir atmetęs visas abejones su atsidavimu tarnauja Viešpačiui, kaip nurodo šventraščiai, tas laikytinas madhyama-adhikāriu. Toks žmogus yra laimingas” (Čč. “Madhya” 22.67). Madhyama-adhikāris yra śraddhāvān, nepalaužiamo tikėjimo žmogus, ir jis turi visas galimybes tobulėti atsidavimo tarnystėje. Todėl “Čaitanja-čaritāmŗtoje” (“Madhya” 22.64) pasakyta:

çraddhävän jana haya bhakti-adhikäré

‘uttama’, ‘madhyama’, ‘kaniñöha’——çraddhä-anusäré

“Apie bhakto atsidavimo tarnystės lygį — ar jis pradinis, vidutinis, ar aukščiausias, — galima spręsti iš to, kiek stipri jo śraddhā [tikėjimas]”. “Čaitanya-čaritāmŗtoje” (“Madhya” 22.62) taipgi pasakyta:

’çraddhä’-çabde——viçväsa kahe sudåòha niçcaya

kåñëe bhakti kaile sarva-karma kåta haya

“Transcendenciškai tarnaudamas Krišnai, žmogus jau atlieka ir visas gretutines savo pareigas. Tvirtas, nepalaužiamas tikėjimas, skatinantis atsidavimo tarnystę, apie kurį čia kalbama, vadinasi śraddhā”. Krišnos sąmonė prasideda nuo śraddhos,tikėjimo Krišna. Sakydami “tikėjimas”, mes turime galvoje tvirtą tikėjimą. “Bhagavad-gītos” žodžiai—autoritetingi pamokymai tikintiesiems. Visa, ką Krišna kalba “Bhagavad-gitoje”, reikia suprasti tiesiogiai, atsisakant savų interpretacijų. Išklausęs “Bhagavad-gītą”, Ardžuna tarė Krišnai: sarvam etad åtaà manye yan mäà vadasi keçava. ,,O Krišna, visa, ką Tu man bylojai, aš laikau neginčijama tiesa” (Bg. 10.14).

Toks požiūris padeda teisingai suprasti “Bhagavad-gitą”, jis vadinasi śraddha.Negalima su vienu “Bhagavad-gītos” teiginiu sutikti, o kitą atmesti, nes pirmasis esą atitinka mano požiūrį, o kitas ne. Tai nėra śraddha. Śraddhā reiškia pritarimą visiems iki vieno “Bhagavad-gitos” nurodymams, ir visų pirma svarbiausiajam: sarva-dharmän parityajya mäm ekaà çaraëaà vraja. “Atsižadėk visų religijų ir atsiduok Man” (Bg. 18.66). Kai žmogus įtiki šiais žodžiais, jo sutvirtėjęs tikėjimas tampa tobulėjimo dvasiniame gyvenime pagrindu.

Žmogus, kartojantis nustatytą Harė Krišna mahā-mantros ratų kiekį, palengva pradeda suvokti savo dvasinę esmę. Kol Harė Krišna mantra kartojama netikint, Krišna neapsireiškia kartojančiam: sevonmukhe hi jihvädau svayam eva sphuraty adaù (“Bhakti-rasāmŗta-sindhu” 1.2.234). Aukščiausiojo Dievo Asmens neįmanoma pažinti jokiais dirbtiniais būdais — mes turime ištikimai ir tikėdami tarnauti Viešpačiui. Tarnystė Viešpačiui prasideda nuo liežuvio (sevonmukhe hi jihvädau), o tai reiškia, kad mes privalome nuolat kartoti šventus Viešpaties vardus ir valgyti Krišna-prasādą. Mes neturėtume nieko kito kalbėti ir valgyti. Jeigu bhaktas šiame kelyje nuoseklus, Aukščiausiasis Viešpats jam atsiskleidžia. Žmogus suvokęs save amžinu Krišnos tarnu, daugiau niekuo nesidomi, išskyrus tarnystę Krišnai. Nuolatos galvodamas apie Krsņą, ieškodamas naujų būdų, kaip galėtų apie šventąjį Krišnos vardą sužinoti kuo daugiau žmonių, jis ilgainiui suvokia, kad vienintelis jo darbas — plėsti Krišnos sąmonės judėjimą visame pasaulyje. Tokį žmogų reikėtų laikyti uttama-adhikāriu ir stengtis su juo bendrauti, vadovaujantis minėtais šešiais tarpusavio santykių principais (dadāti pratigŗhņāti, etc.). Tiesą sakant, tokio dvasinio tobulumo pasiekusį vaišnavų, uttama-adhikārī bhaktą, reikėtų pasirinkti savo dvasiniu mokytoju ir atiduoti jam viską, ką turime, nes pasakyta, kad viską, kas mums priklauso, reikia skirti dvasiniam mokytojui. Ypač taip turi elgtis brahmačaris. Jis turi prašyti išmaldos ir atiduoti ją dvasiniam mokytojui. Tačiau, nerealizavus savęs, mėgdžioti tobulo bhakto, arba mahā-bhāgavatos, nereikėtų, nes tai ilgainiui baigiasi nuopuoliu.

Šiame posme Śrila Rūpa Gosvāmi pataria bhaktui nepristigti nuovokos ir skirti kaništha-adhikāri, madhyama-adhikārį ir uttama-adhikārį. Bhaktui reikėtų žinoti savąjį lygmenį ir nebandyti mėgdžioti daugiau pasiekusiųjų bhaktų. Śrila Bhaktivinoda Thākura pateikė keletą praktinių patarimų, kurie padeda pažinti uttama-adhikāri vaišnavą. Tarp svarbių požymių jis nurodė gebėjimą nukreipti į vaišnavizmą daug puolusių sielų. Nederėtų būti dvasiniu mokytoju, nepasiekus uttama-adhikārio lygio. Neofitas vaišnavas ar pusiaukelėje į tikslą esantis vaišnavas irgi galėtų turėti mokinių, tačiau jie turėtų būti to paties lygio, kaip ir jis pats. Be to, reikėtų suprasti, kad, turėdami nepakankamai išmanantį vadovą, jo mokiniai nepajėgs padaryti ženklesnės pažangos kelyje į aukščiausiąjį gyvenimo tikslą. Taigi mokinys turėtų būti atidus ir dvasiniu mokytoju pasirinkti uttama-adhikārį.

(Komentaro pabaiga)

Santykiai pagal lygį

Šrimad Bhagavatam 4.8.34 posme Narada Munis sako Dhruvai Maharadžui:

guëädhikän mudaà lipsed

anukroçaà guëädhamät

maitréà samänäd anvicchen

na täpair abhibhüyate

“Kiekvienas žmogus turėtų taip elgtis: kuomet jis sutinka labiau kvalifikuotą asmenį už save, jis turėtų būti labai malonus jam; kuomet jis sutinka kažką mažiau už save kvalifikuotą, jis turėtų būti gailestingas; ir kuomet sutinka kažką, kuris yra lygus jam, jis turėtų užmegzti draugystę su juo. Tokiu būdu žmogus niekuomet nebus paveiktas trijų rūšių šio materialaus pasaulio kančių.”

KOMENTARAS: Paprastai, kuomet pamatome, jog kažkoks žmogus yra labiau kvalifikuotas nei mes, mes tampame jam pavydūs; kuomet sužinome, kas kas nors yra mažiau kvalifikuotas, mes išjuokiame jį ir pamatę, jog kažkas mums prilygsta, mes imame labai didžiuotis savo veikla. Tokios yra visų materialių vargų priežastys. Todėl didis išminčius Narada patarė, kad atsidavęs turėtų veikti tobulai. Vietoj to, kad pavydėtų labiau kvalifikuotam žmogui, jis turėtų džiaugsmingai jį sutikti. Vietoj to, kad engtų mažiau kvalifikuotą asmenį, žmogus turėtų būti gailestingu jam, kad taip pakylėtų jį iki tinkamo standarto. Ir kuomet jis sutinka sau lygų vietoj to, kad didžiuotųsi prieš jį savo paties veikla, žmogus turėtų elgtis su juo kaip su draugu. Žmogus taip pat turėtų turėti užuojautą apskritai žmonėms, kenčiantiems dėl užmaršumo Krišnai. Šios svarbios pareigos padarys žmogų laimingą šiame materialiame pasaulyje.

Tolesnės charakteristikos

Čaitanja čaritamrita Madhya-lila 22.64-74:

Ištikimas atsidavęs iš tiesų yra tinkamas kandidatas meilės tarnystei Viešpačiui.Pagal žmogaus tikėjimą, bhaktai klasifikuojami kaip aukščiausios rūšies bhaktai, tarpinis atsidavęs ir neofitas atsidavęs.

Aukščiausios rūšies bhaktas (uttama adhikari):

Tas, kuris patyręs logikoje, argumentacijoje ir apreikštuosiuose šventraščiuose ir tas, kuris turi tvirtą tikėjimą Krišna yra laikomas aukščiausios klasės atsidavusiu. Jis gali išvaduoti visą pasaulį.

Vidutinės klasės atsidavęs (madhyama adhikari):

Tas, kuris nėra labai patyręs logikoje ir nelabai supranta apreikštuosius šventraščius, kuris turi tvirtą įsitikinimą ir gilų tikėjimą, kuris nėra aklas, yra laikomas pačiu sėkmingiausiu. Tas, kuris nežino gerai šventraščių argumentų bet kuris turi tvirtą tikėjimą, vadinamas tarpiniu arba antros klasės atsidavusiu.

Neofitas bhaktas (kaništha adhikari):

Tas, kurio tikėjimas yra švelnus ir trapus yra vadinamas neofitu, tačiau palaipsniui, sekdamas procesu jis pasikels iki pirmos klasės atsidavusiojo lygio. Tas, kurio tikėjimas nėra labai stiprus, kuris yra tik pradedantysis, turi būti laikomas bhaktu neofitu.

Atsidavęs laikomas aukštesniu ar aukščiausiu priklausomai nuo jo prisirišimo prie Krišnos ir meilės. Šrīmad Bhagavatam (11.2.45-47) yra pateikiami tokie požymiai:

“Žmogus, kuris padarė pažangą atsidavimo tarnystės kelyje, mato visame kame sielų sielą – Aukščiausią Dievo Asmenį, Šrī Krišną. Atitinkamai, jis mato, kad Aukščiausiojo Viešpaties pavidalas yra visa ko priežasčių priežastis ir kad visi dalykai yra Jame.

Antros (tarpinės) klasės atsidavęs rodo savo meilę Aukščiausiam Dievo Asmeniui, draugiškas visiems atsidavusiems, labai gailestingas neofitams ir neišmanėliams. Taip pat jis ignoruoja tuos, kurie pavydi ir nekenčia atsidavimo tarnystės.

Prakrita, arba materialistiškas bhaktas nestudijuoja tikslingai šventraščių ir nebando suprasti tikrųjų atsidavimo tarnystės standartų. Atitinkamai jis nemoka rodyti tinkamos pagarbos pažengusiems atsidavusiems. Tačiau jis gali sekti reguliuojančiais principais, kuriuos išmoko iš savo dvasinio mokytojo arba iš savo šeimos, kuri garbina Dievybes. Reikia laikyti, kad jis yra materialiame lygyje, nors jis ir stengiasi padaryti pažangą atsidavimo tarnystės kelyje. Toks žmogus yra prakrita bhakta (neofitas atsidavęs) arba bhaktabhasa, nes jis truputį žino vaišnavų filosofiją.

iš „Džaiva dharmos“

Prakrita bhakta

Šrimad Bhagavatam 11.2.47 sakoma, kad tas, kuris su tikėjimu garbina Viešpaties Dievybę, bet negarbina Viešpaties bhaktų vadinamas bhakta materialistu. Kadangi jis turi tikėjimą Dievybe ir jai tarnauja, jis laikomas bhaktu. Iš to galima suprasti, kad bhakti tampa veiksminga tik tuomet, kai Viešpats garbinamas su šraddha, bet ji netampa šuddha bhakti tol, kol atsidavęs negarbina kitų bhaktų. Tol kol bhaktas to nedaro, jo bhakti nesivysto. Dievybės garbinimas, kuriam trūksta supratimo apie santykius tarp skirtingų transcendentinės realybės aspektų, paprasčiausiai grindžiamas laukika šraddha – tradiciniais ar liaudiškais įsitikinimais. Toks garbinimas nėra šuddha bhakti, nors tai yra slenkstis į tyrą atsidavimo tarnystę. Kaništha bhaktu laikomas žmogus, kuris gauna iniciaciją ir garbina Dievybes dėl papročių, šeimos tradicijų ar imituodamas kitus. Prakrita bhakto santykius su kitais žmonėmis reguliuoja ne šastrų nurodymai apie santykius tarp vaišnavų, kadangi jie negali atskirti, kuris yra bhaktas, o kuris ne, bet bendro elgesio taisyklės, kurias nustato Manu (Çré Manu-saàhitä 6.92)

visiems civilizuotiems žmonėms:

dhåtiù kñamä damo ‘steyaà çaucam indriya-nigrahaù

dhér vidyä satyam akrodho daçakaà dharma-lakñaëam

„Yra dešimt religingo gyvenimo požymių: dhåti (ryžtas ir kantrybė), kñamä (atlaidumas, tai reiškia nekeršyti kitiems už jų blogus poelgius), dama (proto kontrolė, tai reiškia išlaikyti pusiausvyrą netgi neramumų akivaizdoje), asteya (susilaikymas nuo vagystės), çaucam (švara), indriya-nigrahaù (juslių sulaikymas nuo juslių objektų), dhé (intelektas, kuris reiškia šastrų išmanymą), vidyä (išmintis, kuri reiškia sielos suvokimą), satya (teisingumas) ir akrodha (pykčio nebuvimas, kurį pademonstruoja ramybė netgi erzinančiose situacijose).“

Taip pat iš „Šrimad Bhagavatam“ posmo yra akivaizdu, kad žmogus, kuris atsisako garbinti Viešpatį Dievybės pavidalu, o vietoje to bando suprasti aukščiausią realybę loginės argumentacijos būdu ar studijuodamas šastras, jis negali netgi priartėti prie bhakti.

Dvi pirmaeilės kaništha vaišnavo charakteristikos yra jo tikėjimas amžinu Bhagavano pavidalu ir tai, kad jis garbina Dievybes. Jo antraeilės savybės atsidavimo tarnystė, kurią jis atlieka, pvz. klausymasis ir giedojimas, atsiminimas ir malda.

Kaništha vaišnava nesusipažinęs su vidine šuddha bhakti prigimtimi, kurios angos (dalys) yra klausymasis ir giedojimas. Atitinkamai, jo klausymasis ir giedojimas neįgyja savo pirminio identiškumo, bet apsireiškia savo gauna (antriniu) pavidalu. Taip pat, visa tai, kas kyla iš trijų gunų sattva (dorybė), radžah (aistra), ir tamah(neišmanymas) yra vadinama gauna. Kai šios veiklos tampa nirguna, laisvos nuo materialios gamtos įtakos, jos yra šuddha bhakti angos (dalys), o toks žmogus pasiekė madhjama pakopą. Jei kanšitha bhaktas daugiau bendrauja su priešiškais žmonėmis, jo nebrandus sugebėjimas praktikuoti bhakti greitai nuvysta, o jo sugebėjimas atlikti karmą ir gjaną pradeda vyrauti. Kai kuriais atvejais šis sugebėjimas nei didėja nei mažėja, bet išlieka toks pat.

Madhyama bhakta

Vaišnavo elgesys yra nukreiptas į keturias kategorijas asmenybių: éçvara(Aukščiausią Viešpatį); tad-adhéna (Jo bhaktus); bäliça (materialistiškus žmones, kurie neišmano apie dvasinius dalykus); ir

dveñé (tuos, kurie priešiški bhakti).

Vaišnava rodo meilę Viešpačiui, draugystę bhaktams, užuojautą paklydusiems ir abejingumą ateistams. Prema (meilė Viešpačiui) čia nurodo į šuddha bhakti, kuri pasireiškia per sadhaną iki bhavos ir premos pakopos. Šuddha bhakti požymiai aprašomi posme iš Bhakti-rasämåta-sindhu (1.1.11):

anyäbhiläñitä-çünyaà jïäna-karmädy-anävåtam

änukülyena kåñëänuçélanaà bhaktir uttamä

Kai šie požymiai atsiranda kaništha bhakto širdyje, sakoma, kad jis perėjo į aukštesnę pakopą. Žodis kåñëänuçélanaà nurodo į meilę Krišnai, o žodis änukülyena nurodo į tai, kas palanku ugdant krišna premą, būtent draugystė su bhaktais, gailestis paklydusiems ir abejingumas ateistams.

Antroji vaišnavo charakteristika yra draugystė su bhaktais. Kadangi prakrita bhaktas pats nesugeba atskirti kuris yra bhaktas, jis negali būti tokios draugystės objektas. Tik šuddha bhaktai gali būti tokios draugystės objektais. Tai reiškia, kad madhyama ir uttama bhaktai yra asmenybės, su kuriomis reikia užmegzti artimus draugystės santykius.

Mahaprabhu mokė madhyama adhikari grihasthas tarnauti trims kategorijoms vaišnavų, kuriuos jis aprašė tokiu būdu: tas, kuris bent kartą ištarė Krišnos vardą, tas, iš kurio burnos pastoviai galima išgirsti Krišnos vardą, ir tas, kurį pamačius spontaniškai kyla noras kartoti Krišnos vardą. Visos trys kategorijos vaišnavų nusipelno garbinimo, tačiau tai negalioja tiems, kurie kartoja vien tik nama-abhasa, o ne šuddha-nama. Tik vaišnavai, kurie kartoja šuddha-nama yra verti tarnystės. Mes mokomi tarnauti vaišnavams pagal jų pažangos lygį. Žodis maitri (draugystė) reiškia bendravimą, pokalbį ir tarnystę. Kai tik pamatome tyrą vaišnavą, reikia jį priimti, pagarbiai su juo kalbėtis ir kiek įmanoma patenkinti jo poreikius. Reikia jam patarnauti tokiu būdu ir niekuomet jam nepavydėti. Negalima kritikuoti jo, net atsitiktinai, arba rodyti jam nepagarbą, net jei jo išvaizda nepatraukli ar jis turi kokią liga.

Trečioji madhyama vaišnavo charakteristika yra tai, kad jis suteikia malonę neišmanėliams. Žodis bališa nurodo į tą, kuris neišmano apie dvasines tiesas, paklydęs arba kvailas. Tai reiškia materialistą, kuris negavo tinkamo kelrodžio dvasiniuose dalykuose, bet nesusiteršė neautorizuotomis doktrinomis, tokiomis kaip Mājāvāda. Jie nepavydi bhaktams ir atsidavimo tarnystei, tačiau jų materialus egoizmas ir prisirišimai neleidžia jiems išsiugdyti tikėjimą į Išvarą. Išsilavinę mokslininkai taip pat priklauso šiai kategorijai, jei jie dar nepasiekė aukščiausio studijų vaisiaus – tikėjimo į Išvarą. Kaništha bhakta, kol jis nesuprato sambandha gjanos ir neišsiugdė šuddha bhakti  taip pat priskiriamas šiai bališa kategorijai.

Labai svarbu, kad madhjama vaišnavas suteiktų savo malonę aukščiau paminėtiems neišmanėliams. Jis turi elgtis su jais kaip su svečiais ir turi patenkinti jų poreikius kiek įmanoma, bet to dar nepakanka. Jis turi elgtis tokiu būdu, kad pažadintų jų tikėjimą ananya bhakti (nenukrypstamai tarnystei) ir jų skonį šuddha-namai. Tokia yra tikroji malonės prasmė. Neišmanėlius gali sugadinti blogas bendravimas ir jie gali pulti bet kurią akimirką, kadangi jiems trūksta šastrųpatirties. Madhyama bhaktas visuomet turėtų saugoti tokius silpnavalius žmones nuo blogo bendravimo. Ligotą žmogų turi prižiūrėti gydytojas, kadangi jis negali išsigydyti pats. Lygiai taip pat kaip reikia atleisti sergančio žmogaus pyktį, taip reikia atleisti netinkamą neišmanėlių elgesį. Toks nusistatymas vadinamas malone. Neišmanėliai turi daugybę klaidingų idėjų, tokių kaip tikėjimas karma kanda, retkarčiais polinkį į gjaną, Dievybės garbinimas su netyrais motyvais, tikėjimas joga, abejingumas bendraujant su tyrais vaišnavais, prisirišimas prie varnašramos, ir daugybė kitų dalykų. Tačiau, kaništha adhikari gali greitai tapti madhjama adhikari kai šios klaidingos idėjos yra išsklaidomos dėka gero bendravimo ir tinkamų pamokymų.

Madhjama vaišnavo ketvirtoji charakteristika yra abejingumas tiems, kurie yra priešiškai nusistatę. Čia reikia apibrėžti priešiškumą ir aprašyti jo skirtingus tipus. Dveša, priešiškumas yra tam tikra nuostata, kuri taip pat žinoma matsarata, pavydo vardu, ir kuri yra priešingybė meilei. Išvara yra vienintelis meilės objektas, o dveša yra nuostata, kuri yra tiesioginė priešingybė meilei. Egzistuoja penkios skirtingos dvešos rūšys: neturėti tikėjimo į Išvarą; tikėti, kad Išvara yra ne kas kita, kaip gamtos jėga, kuri suteikia visos veiklos rezultatus; tikėjimas, kad Išvaraneturi formos; tikėjimas, kad dživos nėra amžinai pavaldžios Išvarai; o taip pat gailesčio nebuvimas.

Žmonės, kurių širdis užteršta šių priešiškų nuostatų absoliučiai neturi šuddha bhakti. Jie neturi netgi prakrita bhakti, elementaraus pasišventimo, kuris atveria duris į šuddha bhakti ir kurį demonstruoja neofito bhakto Dievybės garbinimas. Penkių rūšių priešiškumas egzistuoja kartu su prisirišimu prie jutiminio pasitenkinimo. Kartais trečias ir ketvirtas priešiškumo tipas veda prie tokios ekstremalios asketizmo ir priešiškumo pasauliui formos, kad ji baigiasi savęs sunaikinimu. Tai galima pamatyti mayavadi sanjasių gyvenimuose. Šuddha bhaktųpareiga yra vengti tokių žmonių.

Žodis upekša – abejingumas – nereiškia, kad reikia atmesti visus socialinius santykius, kurie yra įprasti tarp žmogiškų būtybių. Tai nereiškia taip pat, kad reikia atsisakyti padėti tokiam priešiškam žmogui, kai šis pakliūna į bėdą. Grihasthavaišnavai pasilieka visuomenėje, todėl jie turi pačius įvairiausius santykius, pavyzdžiui su giminaičiais per santuoką, su kitais per darbinius santykius, palaikant savo nuosavybę ir rūpinantis gyvuliais, siekiant sumažinti kitų žmonių kančias ir per savo piliečio padėtį valstybėje. Šie skirtingi socialiniai santykiai taip pat priverčia susidurti su priešiškais žmonėmis, o vengti jų dar nereiškia, kad iš karto reikia jais atsikratyti. Kiekvienas žmogus privalo atlikti savo kasdienines pareigas ir susidurti su žmonėmis, kurie priešiški Išvarai, tačiau negalima bendrauti su jais, kai kalba eina apie dvasinius dalykus.

Kai kurie netgi tos pačios šeimos nariai gali tapti pagiežingais dėka nuodėmingos veiklos ankstesniame gyvenime. Ar reikia atstumti tokius žmones? Žinoma ne. Reikia elgtis su jais be prieraišumo, kai kalba eina apie įprastus reikalus, bet nereikia bendrauti su jais dvasinėmis temomis. Upekša (abejingumas) turi būti čia panaudojami. Dvasinis bendravimas reiškia susitikti kartu siekiant dvasinės pažangos, tam kad aptarti amžinas tiesas, patarnauti ir pagelbėti vienas kitam tokiu būdu, kad pabustų dvasiniai išgyvenimai. Upekša reiškia vengti bendravimo su tokiais žmonėmis, su kuriais toks bendravimas yra neįmanomas.

Kai priešiškas žmogus, kuris prisirinko nenuoseklių ir prieštaringų nuomonių, girdi apie šuddha bhakti pašlovinimus arba apie vertingus pamokymus dėl šuddha bhakti, jis tuoj pat puola ginčytis, naudodamas tuščius argumentus, kurie neduoda naudos nei jums, nei jam. Reikia vengti tokių tuščių argumentų ir bendrauti su tokiais žmonėmis tik tiek, kiek tai būtina normaliems socialiniams santykiams. Kažkas gali pagalvoti, kad reikia tokius žmones priskirti prie neišmanėlių ir todėl reikia rodyti jiems savo gailestį, bet jei jis taip pasielgs, jis nepadės jiems, bet padarys žalos sau. Reikia būti kilniu, bet taip pat atsargiu.

Madhjama bhakta turi ananja bhakti Krišnai. Jo draugystė su bhaktais pasireiškia keturiais aspektais: jis laiko bhaktus brangesniais nei jo paties gyvenimas (ātma buddhi); jis jaučia jiems nuosavybės jausmą (mamatā buddhi); jis laiko bhaktus garbintinomis asmenybėmis (idžja buddhi); jis laiko bhaktus piligrimystės vietomis įkūnytomis (tirtha buddhi). Madhjama bhaktas taip pat suteikia savo malonę tiems, kurie neišmano nieko apie dvasines tiesas ir jis ignoruoja priešiškai nusiteikusius. Tokios yra pirmaeilės madhjama bhakto charakteristikos.

Kai bhaktas išsiugdo sambandha gjaną ir praktikuoja bhakti sādhaną, kuri yra priemonė (abhidėja)., jis pasiekia tikslą – premą (prajodžana). Tokia yra madhjamabhakto metodologija. Paprastai yra pastebima, kad madhjama bhaktas atlieka harinamą, kīrtaną ir panašią veiklą kitų bhaktų draugijoje, būdamas laisvas nuo bet kokių įžeidimų.

Antraeiliai madhjama bhakto požymiai yra pats būdas, kaip jis gyvena savo gyvenimą. Jo gyvenimas yra visiškai pašvęstas Krišnos valiai, ir yra visas palankus bhakti. Kai kurios tendencijos atlikti nuodėmes ir įžeidimus vis dar lieka pradinėje pakopoje, bet palaipsniui ir jos išnyks. Kokios nuodėmės bebūtų madhjamapakopos pradžioje, jos yra tarsi nuto žirniai, kurie tuoj tuoj bus sutrinti į košę. Juos galima pamatyti, kaip mažus gabalėlius, bet jau po kelių akimirkų jie bus sutrinti ir nustos egzistuoti. Jukta vairagja – teisingas atsižadėjimas – yra madhjama bhakto gyvenimas ir siela.

Uttama bhakta

Uttama vaišnavas suvokia, kad visos gyvos būtybės myli Bhagavaną tais pačiais transcendentinės meilės jausmais, kokius puoselėja savo garbinamam Viešpačiui jis pats. Jis taip pat supranta, kad Bhagavanas savo ruožtu jaučia atsakomąją meilę visoms gyvoms būtybėms. Uttama vaišnava neturi kitokios pozicijos nei ši transcendentinės meilės nuotaika. Kitos nuotaikos kyla laikas nuo laiko, įvairiomis aplinkybėmis, bet jos visos yra šios premos transformacijos.

Pavyzdžiui, Šukadeva Gosvamis buvo uttama bhakta, bet jis aprašo Kamsą tokiais žodžiais kaip bhoja-päàçula Bhodža dinastijos gėda. Nors atrodo, kad šiuos žodžius jis ištarė iš priešiškumo Kamsai, iš tiesų jie yra premos Krišnai pasireiškimas. Kai šuddha prema tampa pačia bhakto gyvenimo esme, jis yra vadinamas uttama bhāgavata. Tokioje padėtyje daugiau nebėra skirtumo tarp meilės, draugystės, malonės ir ignoravimo, kaip madhjama adhikārio lygyje. Visas jo elgesys tampa  premos pasireiškimu ir jo akyse nebėra skirtumo tarp kaništha, madhjama ir uttama vaišnavo, o taip pat nebėra skirtumo tarp vaišnavo ir ne vaišnavo. Tokia išaukštinta padėtis yra labai reta. Kaništha vaišnavas neatlieka tarnystės vaišnavams, o uttama vaišnavas nemato skirtumo tarp vaišnavo ir ne vaišnavo, kadangi visas dživas jis regi kaip Krišnos tarnus. Tai reiškia, kad tik madhjamabhaktai rodo savo pagarbą vaišnavams ir atlieka jiems tarnystę.

Madhyama bhakta turi tarnauti atsidavusiems pagal jų statusą. Tik uttamavaišnavas nuspręs, kad netinka skirstyti, ar vaišnavas yra kaništha, madhjama ar uttama. Jei madhjama adhikari vaišnavas nuspręstu tokiu būdu, jis taptų įžeidėju.

Uttama bhakto antriniai požymiai yra jo kūno veikla, bet net ir į ją negalima žiūrėti atsietai, kaip į antrinius požymius, kadangi juos kontroliuoja prema, kuri pati yra anapus bet kokios materialios gamtos įtakos.

Šrilos Prabhupados citatos:

“Atsidavęs – tas, kuris yra nuolankus – neieško trūkumų kituose.”

“Taigi, savo laiške tu neieškai trūkumų pas kitus. Tu esi geras vaišnavas. Tu neieškai kituose trūkumų. Tai yra kvalifikacija. Mes turime visuomet galvoti apie save labai kukliai ir nuolankiai. Tu turi tai žinoti. Taigi, mes visi turime bendradarbiauti tarpusavyje, kitaip ką žmonės apie mus galvos, jei mes kovosime vienas su kitu? Atsidavęs visuomet elgiasi idealiai.” [Laiškas Patita Uddharanui (1974.12.12)]

“Tai vadinama Vaikunthos požiūris. Vaikunthoje faktiškai pas nieką nėra trūkumų, tačiau ten yra kitos rūšies rungtyniavimas. Rungtyniavimas yra toks, kad vienas bhakta galvoja, kaip puikiai visi kiti atsidavusieji tarnauja Viešpačiui. Materialiame pasaulyje pozicija yra tokia, kad kiekvienas mėgsta galvoti, kad jis daro viską geriau už kitus. Tai yra materiali samprata. Dvasiniame danguje viskas yra priešingai. Kiekvienas galvoja, kad mano bendraamžiai bhaktai viską daro geriau nei aš. Mes esame išauklėti kreiptis į savo dvasinius brolius kaip į Prabhu – tai reiškia Šeimininkas. Tai reiškia, kad mes turime bandyti stengtis pamatyti, kaip tarnauja mūsų dvasiniai broliai. Kartais būna įvairūs nesusipratimai, tačiau mes turime bandyti jų nepastebėti.” [Laiškas Brahmanandai (1969.11.15)]

“Aš gavau vieną nusiskundimą iš atsidavusio indo Majapure, Prabharūpa dasa Brahmačari, kad su juo blogai elgiasi amerikiečiai atsidavę. Maloningai išsiaiškink šitą reikalą ir padaryk tai, kas reikalinga. Ar indas, ar užsienietis, kas prie mūsų beprisijungtų, jie nėra mums niekaip įsipareigoję, mūsų vienintelis suvaržymas yra meilė Dievui. Mūsų galutinė politika turi būti tai, kad su nieku nėra blogai elgiamasi, taip, kad jis galėtų išeiti. Mes prikalbiname žmones prisijungti išeikvodami galonus savo kraujo. Kiekvienas turi praeiti reformacijos procesą, tačiau jūs negalite tikėtis, kad kiekvienas bus tobulas. Greičiau tai mūsų pareiga, padaryti kiekvieną tobulu kiek įmanoma. Taigi, mes būsime labai atidūs ir rūpestingi šiuo atžvilgiu.” [Laiškas Tamal Krišnai (1973.08.23)]

“Prašau maloningai sek reguliuojančiais principais ir kartok 16 ratų reguliariai ir prižiūrėk, kad visi tavo kiti pagalbininkai darytų tą patį. Jei kažkam to trūksta, pasistenk taikiai jį įtikinti.” [Laiškas Upendrai (1970.08.18)]

Atsakyk į klausimus:

  1. Kokie yra 3 atsidavusiųjų lygiai?
  2. Pateikite bendras kiekvieno atsidavusiųjų lygio charakteristikas.
  3. Kodėl reikia stengtis kaip galima greičiau tapti vidutinės klasės bhaktu?

Įsidėmėk ir išmok šį posmą:

kåñëeti yasya giri taà manasädriyeta

dékñästi cet praëatibhiç ca bhajantam éçam

çuçrüñayä bhajana-vijïam ananyam anya-

nindädi-çünya-hådam épsita-saìga-labdhyä

“Reikia mintyse gerbti bhaktą, kartojantį šventąjį Viešpaties Krišnos vardą; lenktis bhaktui, kuris gavo dvasinį įšventinimą [dikšą] ir garbina Dievybę; ir bendrauti su tyru bhaktu, kuris padarė pažangą nenukrypstamai su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui ir kurio širdyje neliko nė menkiausio noro kritikuoti kitus, bei ištikimai jam tarnauti.”

(“Pamokymų nektaro” 5 posmas)

Visos Bhakti program pamokos: https://www.harekrisna.lt/bhakti-program/